Viskas prasidėjo dar man negimus. Tėveliui rūpėjo, kad laukiamas (-a) augtų sveikas (ar sveika), pagamino lovytės čiužinį iš švariausių šiaudų. Kaune metus augintas, iki šių dienų ilgiuosi kaimo – močiutės keptos duonos kvapo, rūkytų lašinių skonio, trobelės jaukios šilumos. Per karą pabėgėliai jau penkiese (su Mamos mama ir nauja sesute Maryte) kilnojomės iš vietos į vietą. Kažkurią naktį sūneliui pradėjus graudžiai verkti, Tėvelis gelbėdamas šoko iš lovos: nespėjęs prisiminti, kad jis antrame aukšte – nusilaužė ranką, o sūnelis sau saldžiai užmigo. Turbūt karo veiksmų baimė, bėgimo įtampa paveikė vaikelį, kad jis Tėvo rankos niekaip nepaleisdavęs, kol neužmigdavo.

Popiežiaus Pranciškaus pontifikatas padovanojo pasauliui ir Bažnyčiai senokai prarastą dalyką, kuris krikščionijai iš esmės svarbiausias – susidomėjimą žodžiu.

Prabėgo beveik metai nuo tos akimirkos, kai Vilniaus katedros aikštėje buvo iškilmingai perskaitytas popiežiaus Pranciškaus laiškas, skelbiantis vyskupą ir kankinį Teofilių Matulionį palaimintuoju. Reikia pripažinti, kad iki beatifikacijos pal. Teofiliaus gyvenimas buvo plačiau žinomas tik aktyviausiems bažnytinio gyvenimo dalyviams, bet kai tam parodė dėmesį Vatikanas, visi sujudo. Lietuvoje buvo paskelbti Teofiliaus Matulionio metai, per kuriuos įvyko daug gražių iniciatyvų, piligrimysčių, o svarbiausia – Bažnyčia gavo naują užtarėją danguje. Be to, Kaišiadorių vyskupija paskelbė pradedanti ir kanonizacijos procesą.

„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dangaus Karalystė“ (Mk 10, 14), – sako Jėzus savo mokiniams. O kaip bažnyčia ir šv. Mišios atrodo mažųjų akimis? Dideli aukšti suolai, aplink dažnai surūgę suaugusieji, toli prie altoriaus stovintis kunigas, nuolatinis mamos ar tėčio: „Nekalbėk, nebėgiok, sėdėk ramiai, ššš...“ Gerai, jei gelbėja graži liturginė muzika ar vaizdingi paveikslai, kuriuos galima apžiūrėti, kol suaugusieji meldžiasi, bet tik tyliai, nekomentuojant... Toks vaiko susitikimas su Bažnyčia. Ar mes, katalikai, tikrai jo norime tokio?

Tai lietuvis kankinys, tapęs principingumo ir krikščioniškumo etalonu. Ganytojo, patrioto, humanisto ir dvasinės tvirtybės pavyzdys. 1991 metais pradėta jo beatifikacijos byla.

Žaliakalnyje, Zarasų ir Mažosios darbininkų gatvių sankryžoje nuo tarpukario laikų iki pokario metų veikė vyrų pranciškonų vienuolynas (žmonės juos vadino broliukais pranciškonais) ir atvira pasauliečiams koplyčia, kurioje reguliariai aukotos šv. Mišios, vyko itin gausiai lankomos gegužinės ir birželinės pamaldos. Aplinkiniai gyventojai noriai ėjo švęsti šv. Mišių į šią koplyčią, nors ne taip toli buvo mažoji Prisikėlimo bažnyčia.

„Jaunimas yra mano širdyje, todėl svarbu išgirsti, ko jaunimas tikisi iš Bažnyčios ir kaip Bažnyčia gali tai atliepti“, – tokiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipėsi į jaunimą, kviesdamas rengtis pasaulio vyskupų susitikimui – Sinodo asamblėjai tema „Jaunimas, tikėjimas ir pašaukimo įžvelgimas“.