Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2008 m. liepa-rugpjūtis
Credo

Kitoks laikas

2020-07-29 | Tomas VILUCKAS
artuma200807 8 rs p07 1
Silvijos Knezekytės nuotrauka

t-viluckas.jpgTomas Viluckas

Amerikietiškos gyvensenos tėvas Benjaminas Franklinas kadaise ištarė sparnuotą frazę: „Laikas – pinigai.“ Kai laikas matuojamas pinigais, kiti būdai jį leisti gali atrodyti išlaidavimu. Taip mąstant sekmadienio poilsis, atvangos valandėlės prilygsta nuostoliams, iškyla ir dilema, kam skirti laisvalaikį ir kaip jį vaisingai praleisti. Vasaros teikiami malonumai skatina aptarti krikščionišką požiūrį į poilsį, laisvalaikį ir atsipalaidavimą: ar šioje perspektyvoje egzistuoja, pavyzdžiui, atostogų įvairiuose kurortuose alternatyva.

Kai Dievas ilsisi...

Poilsis yra prigimtinis mūsų poreikis. Dievas taip sukūrė žmogų, kad jam – darbininkui, verslininkui ar valstybės tarnautojui – vienodai reikia atokvėpio. Atostogos tarptautiniuose dokumentuose apibrėžiamos kaip prigimtinė žmogaus teisė.

Tarp Dievo įsakymų yra ir septintos, nedarbo, dienos priesakas. Jo kilmės turėtume ieškoti Biblijos pasakojime (Pr 2, 2–3) apie pasaulio sukūrimą: „Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų.“ Žinoma, ištraukoje matome, kad Dievui priskiriamos žmogaus savybės (antropomorfizmas): bet kuris teologas pasakytų, jog Dievas niekada nepavargsta ir jam nėra reikalo ilsėtis. Ir septynių dienų kūrimo ciklas negali būti suprantamas paraidžiui. Tai simboliai, aiškinami visos Biblijos kontekste.

Tačiau semitinės kultūros kalba Šventraščio skaitytojui bylojama, kad Dievas, kaip ir jis, yra gyva būtybė ir su ja žmogų sieja tam tikras bendrumas. Pasak prancūzų teologo t. Marie-Dominique Philippe’o OP, šiame pasakojime Dievas atsiskleidžia tarsi menininkas, kuris baigęs savo kūrinį akimirką stabteli juo pasigėrėti. Antai Mikelandželas į savąją Mozės skulptūrą žvelgė tol, kol užsimiršęs bandė papurtyti ją už peties ir tarsi pabudinti iš sąstingio. Ir Dievas pasigėrėjimo bei meilės žvilgsniu aprėpia savo kūriniją: „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pr 1, 31). Žodžiu „gera“, sukūrimo pasakojime besikartojančiu net septynis kartus, pabrėžiama, kad Dievo sukurtas pasaulis ir visa, kas jame egzistuoja, yra teigiama.

Su Dievo „poilsiu“ siejamas ir žmogaus poilsis. Išėjimo knygoje (20, 9–11) užrašytas aštuntas Dievo įsakymas: „Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus savo darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino.“ Taigi žmogus turi „mėgdžioti“ Dievą ir ilsėtis. Senojo pasaulio žmonėms buvo natūralu, kad jei Dievas „ilsisi“, tai ir jie privalo. Toks poilsis Senajame Testamente vadinamas šabu (šio hebrajiško žodžio reikšmė lieka neaiški). Kaip matyti, jis apima net naminius gyvulius: visa kūrinija ilsisi ir taip tarsi dėkoja savo Kūrėjui. Svarbus ir socialinis šabo aspektas, nes švęsti turi visi: nuo esančio žemiausioje visuomenės pakopoje iki aukščiausiai iškilusio. Dėl šio įstatymo bent vieną dieną per savaitę visi gali pasijusti lygūs, jis apsaugo ir svetimšalius, taigi galioja ne vien žydams. Be to, bendruomenė sergsti, ar jo laikomasi: visi matys, jei bus dirbama.

Ilgainiui, judaizmui institucializuojantis, šabo įstatymas apkrautas įvairiais smulkmeniškais teisiniais potvarkiais bei nuostatais. Akivaizdu, kad įstatymas draudžia per šabą dirbti, bet ką laikyti darbu? I a. judaizmo teisininkai buvo sudarę šabo dieną draudžiamų 39 užsiėmimų sąrašą. Pvz., drausta ne tik sėti ar malti grūdus, bet ir gaminti valgį, keliauti, lytiškai santykiauti, kelti nešulius, joti, semti vandenį, gaudyti paukščius, skersti gyvulius ir net galvoti apie darbą, planuoti, ką nusipirkti arba parduoti. Kaip griežtai judėjai laikėsi šabo, gerai iliustruoja žydų kilmės istoriko Juozapo Flavijaus Žydų istorijoje papasakotas įvykis. 63 m. pr. Kr. Romos karvedys Pompėjus, apsiautęs Jeruzalės tvirtovę, įsakė savo kariams supilti aukštesnį už apgultos tvirtovės sienas pylimą, kad nuo jo būtų galima apšaudyti miesto gynėjus. Šį darbą jis liepė atlikti šeštadieniais, kai dėl šabo izraelitai negalėjo sukliudyti priešams įgyvendinti savo sumanymo. Toks vietinės religinės tradicijos išmanymas (ir sekėjų ištikimybė jai) nulėmė Pompėjaus kariaunos pergalę.

Visi, kurie lankėsi Izraelyje, žino, kad šioje visuomenėje šabas iki dabar labai svarbus. „Šalom šabas!“ („Ramaus šabo!“) – išvakarėse linki vienas kitam žydai. Ir tarsi burtų lazdele pamojus penktadienio popietę čia užsidaro įstaigos, parduotuvės, turgavietės, restoranai, nustoja važinėti viešasis transportas. Taip giliai į tautos sąmonę įsirėžusi pareiga gerbti poilsio įstatymą.

Žmogaus poreikiai – didžiausias įstatymas

Jėzus nesakė šabą griaunančių kalbų, bet jo elgesys tomis dienomis keldavo religinės grietinėlės nepasitenkinimą. Jėzaus pastangos buvo nukreiptos į tikrosios šabo prasmės sugrąžinimą. Tądien jis mokydavo žmones, tačiau niekur Naujajame Testamente nėra parašyta, kad būtų atšaukęs šabą. Kita vertus, nesyk skaitome, kad Jėzus būtent tada gydė ligonius: žmogų padžiūvusia ranka, ligos sutrauktą moterį, vandenlige sergantį, paralyžiuotąjį, neregį. Už tai susilaukdavęs fariziejų (tuometės vyraujančios judaizmo grupuotės) priekaištų. Jėzus jų klausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?“ Bet anie tylėjo“ (Mk 3, 4). Senajame Testamente tai nebuvo draudžiama, bet šabo teisė neleido gydyti tokią dieną: susižeidus buvo galima tik aprišti žaizdą. Visais atvejais, kai Jėzus gydydavo per šabą, negalios leisdavo tai atidėti kitai dienai. Todėl fariziejai sakydavo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“ (Jn 9, 16). Vis dėlto Jėzus gydydavo, nes, pasak amerikiečių biblisto Williamo Barckley’io, žmogaus poreikiai, jo širdies troškimai buvo jam didžiausias įstatymas: „Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui; taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats“ (Mk 2, 27–28). Jei žmogus nesukurtas šabui, tai ir visi įsakymai turi jam tarnauti, nebūti taisyklių rinkiniu, trukdančiu asmeniui išsiskleisti. Toks Kristaus požiūris į žmogų yra krikščioniškos laisvės šaltinis ir pagrindas.

Krikščioniškoje tradicijoje šabą pakeitė sekmadienis. Evangelijos liudija, kad Jėzaus prisikėlimas įvyko „pirmąją savaitės dieną“ (taip Kristaus laikais Romos imperijoje ir Izraelyje vadino sekmadienį). Pirmoji diena sekė iškart po šabo (šeštadienio), judėjų kalendoriuje – paskutinės savaitės dienos. Tad nenuostabu, jog pirmąją darbo savaitės dieną pirmykštė Bažnyčia minėdavo kaip Jėzaus prisikėlimo šventę.

Pirmaisiais amžiais būtent sekmadieniais krikščionių bendruomenė rinkdavosi klausyti Dievo žodžio ir švęsti Eucharistijos. II a. pabaigoje Bitinijos vietininkas Plinijus Jaunesnysis rašė apie krikščionių paprotį „nustatytą dieną susirinkti prieš patekant saulei ir drauge giedoti giesmę, šlovinančią Kristų kaip Dievą“. Pradžioje krikščionys dar bandė derinti šabo ir sekmadienio šventimą, tačiau Bažnyčiai vis labiau helenizuojantis ir tolstant nuo judaizmo, sekmadienis visiškai pakeitė šabą perimdamas iš jo pareigą nedirbti. Todėl imperatorius Konstantinas Didysis (337 m.) sekmadienį paskelbė poilsio diena visoje Romos imperijoje. Tačiau vėlgi ką vadinti darbu? Viename IX a. airių Bažnyčios tekste kaip išimtys vardijama gydytojo ir medicininė priežiūra, gaisro gesinimas, melžimo vietos išsaugojimas ir gyvulių laikymas, svečių vaišinimas, gynyba nuo užpuolikų ir ginklanešystė.

Prarastas sekmadienis

Koks nūdienos požiūris į sekmadienį? Suprantama, kad visuomenėje keičiantis darbo santykiams, atsiradus week-end tradicijai, kitaip tariant, savaitgaliui išstūmus sekmadienį, pastarasis tartum prarado savo išskirtinumą. Ne tokie griežti nuostatai ir darbo atžvilgiu. 1992 m. spalio 11 d. paskelbtas naujasis Katalikų Bažnyčios Katekizmas lanksčiai traktuoja sekmadienio poilsį pabrėždamas, kad pareigos šeimai arba svarbios visuomeninės užduotys (viešosios tarnybos ir kt.), sportiniai, pramoginiai ir pan. renginiai teisėtai atleidžia nuo įsakyto sekmadienio poilsio.

Vis dėlto Bažnyčios autoritetai ne sykį išsakė apgailestavimą, jog sekmadienis praranda savo reikšmę, ir vis labiau pabrėžia ne tiek sekmadienio poilsio nepaisymą, kiek religinių tradicijų nykimą. Juk įstatymas susilaikyti nuo sunkių ir nebūtinų darbų sekmadienį nėra pirmiausia nukreiptas prieš kapstymąsi sode, tačiau sako, kad pastarasis negali pakeisti sekmadienio Mišių. Būtent praktika praleisti sekmadienio Mišias tapo kone visuotinė. Pagal 2001 m. Lietuvos gyventojų ir būstų surašymą katalikais save įvardijo 79 proc. žmonių. Lietuvos vyskupų duomenimis, sekmadienio Mišiose nuolat dalyvauja 8–10 proc. gyventojų. Akivaizdu, kad nūdienos lietuvio sąmonėje sekmadienis neteko sakralios prasmės.

Nors dalyvavimas sekmadienio Mišiose Bažnyčios įsakymu tapo vėlyvaisiais viduramžiais (beje, tokio nurodymo nėra protestantiškose bendruomenėse), ši tradicija siekia pirmuosius krikščionybės amžius. Kaip matome iš evangelijų liudijimų ir Bažnyčios istorijos, sekmadienio šventimas siejamas su Kristaus prisikėlimu. Sekmadienis krikščionims yra „mažosios Velykos“. Šios šventės pagrindinis akcentas – šv. Mišios, jų prasmė – minėti Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą.

Jonas Paulius II sekmadienį yra pavadinęs ir „broliškos bendrystės, Bažnyčios diena“. Tikėjimas yra ne tik kiekvieno asmeniškas reikalas, bet išpažįstamas viešai, tikinčiųjų bendruomenėje. Be Bažnyčios aplinkos jis pasmerktas netvarumui, nes vienas pagrindinių jo bruožų – tęstinumas, įmanomas tik bendruomenėje. Viešai išpažįstant tikėjimą patvirtinamas ne tik jo ryšys su šalia esančiais, bet ir su praeities kartomis, apaštalų bendrija. Taip sekmadienis tampa galimybe mūsų tikėjimui nelikti privačiam.

Žinoma, Bažnyčia sekmadienio šventimo neapriboja tik Mišiomis. Sekmadienis neturi virsti dykinėjimu. Galima daugiau laiko skirti knygoms, savišvietai, kultūriniam skoniui lavinti, nes dažnai dejuojame, kad tokius dalykus pašėlęs gyvenimo ritmas tiesiog nušluoja nuo mūsų kasdienybės. Be to, šeimose trūksta laiko pabūti drauge, niekur neskubant pabendrauti. Ramesnis tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos pabuvimas kartu padeda labiau įsiklausyti į kitą ir taip užbėgti už akių galimiems kivirčams bei nesusipratimams.

Ekstremumai vienuolyne

Atostogos dažniausiai siejamos su nerūpestingai leidžiamu laiku. Klaidinga manyti, kad poilsiauti – tik kaitintis saulėje prie vandens, žiūrėti televizorių, pramogauti ar spręsti kryžiažodžius. Atostogos – puiki proga daugiau laiko skirti ir savo krikščioniškam gyvenimui. Juk skundžiamės, kad ir taip stinga laiko, tad ką kalbėti apie tikėjimą... Vasarą Lietuvoje vyksta daug krikščioniškų stovyklų, seminarų, renginių, kuriuose praleistos dienos gali suteikti gerą „užtaisą“ ištisiems metams.

Nuo atokvėpio kurortuose neretas daugiau pavargsta nei pailsi. Pavargusiems nuo žmonių šurmulio Bažnyčia siūlo bendruomenines arba asmenines rekolekcijas. Šis lotyniškas žodis, kilęs iš recollectum, įvairiuose kontekstuosereiškia „iš naujo surankioti“, „suklijuoti“, „atsigauti“, „slėptis“. Per jaslabai svarbi tyla, vienatvė, meditacija. Juk tik nurimus įmanoma akistata su savimi ir Dievu.

Be abejo, tam reikia atitinkamos aplinkos. Ją teikia vienuolynai, įsikūrę nuošalesnėse vietose tarsi maldos ir ramybės oazės. Tokia poilsio rūšis tampa vis populiaresnė ir Vakaruose. Antai pasiturinčioje protestantiškoje Suomijoje gerokai prieš vasarą rezervuojami visi prie stačiatikių vienuolynų įkurti svečių namai. Panašiai Prancūzijoje ir Austrijoje. Nuošaliai kalnuose ar prie miškingų vietų stūksantys vienuolynai tampa traukos centrais išsiilgusiems tikros ramybės ir atvangos. Pas mus atviros ne vieno vienuolyno durys (benediktinai Palendriuose, Betliejaus seserys Paparčiuose, karmelitės Paštuvoje, eucharistietės Guronyse ir kt.), juose sudaromos sąlygos kelias dienas pabūti tyloje bei vienumoje meldžiantis ir klausantis Dievo žodžio, dalyvaujant vienuolių pamaldose. Norintys gali pabendrauti su vyresniuoju arba už svečius atsakingu broliu ar sese. Niekas neverčia griežtai laikytis vienuolyno dienotvarkės, bet kitoks nei įprastas gyvenimo ritmas padeda išsiveržti iš įpročių gniaužtų.

Nūdien madinga ieškoti ekstremaliųpatirčių. Kelios dienos vienuolyne gali tapti tuo ekstremumu, leidžiančiu praverti duris į nepažįstamą pasaulį, padedančiu patikrinti save ir naujai pažvelgti į aplinką.

Kitaip praleistas laikas gali padėti pasijusti laisvesniems nuo jo tėkmės ir rutinos. Laikas yra mūsų gyvensenos diktatorius, aiškiai įrėminantis mūsų veiklą. Pasipriešinti jam neįmanoma, bet likti oriems jaučiant laiką savo kailiu, padaryti jį savo sąjungininku – taip, galima.

 

Artuma / 2008 m. liepa–rugpjūtis

Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22