Gyvendami neišvengiamai susiduriame su skausmo patirtimi. Nors nėra nė vieno, kuris jos trokštų, skausmas – didesnis ar mažesnis, bet visuomet – prisiartina ir prisistato pačiais įvairiausiais „veidais“. Krikščionybė nepanaikina šios patirties saistomos įtampos žmogaus tikrovėje ir nieko panašaus į nuskausminamųjų receptą neišrašo. Tačiau ji parodo ypatingą Dievo ir žmogaus susitikimo „vietą“, kurioje atsiveria išskirtinė kančios traktuotės perspektyva. Paulių ši „vieta“ iškart pagavo ir, nors ir būdama esmiškai slėpininga, tapo jam visa paaiškinančiu raktu. Jau gerokai įsibėgėjus misijoms, taigi tada, kai jau buvo pasiekęs ryškią teologinę brandą, Paulius rašė pirmosioms Korinto krikščionių kartoms: „...buvau pasiryžęs tarp jūsų nežinoti nieko kito, kaip tik Jėzų Kristų, ir tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2).

„Bažnyčia turėtų garsiau kalbėti apie pinigus“ – sako jauni žmonės, ne vienerius metus aktyviai tarnaujantys Bažnyčioje. Apie pinigus, aukojimą, darbą Bažnyčioje, plonas linijas, skiriančias šias sąvokas ir kuriančias įtampą, antroje pokalbio dalyje (pirmoji spausdinta 2020 m. kovo „Artumoje“) Miglė VISELGAITĖ kalbasi su kun. Andžejumi BYLINSKIU bei aktyviai Bažnyčioje veikiančiais jaunuoliais: Ernesta KARNILAITE, Goda Kotryna UŽPELKYTE ir Mariumi DOVIDAUSKU.

Esame pripratę, kad mamos visiškai atsiduoda šeimai ir užmiršta save. Pasirūpinimas savimi ir savo poreikiais neretai vis atidedamas vėlesniam laikui, kol... „baterijos išsenka“. Kur ir kaip mamos gali „pasikrauti“?

Bažnyčia turėtų garsiau kalbėti apie pinigus“, – sako jaunuoliai, ne vienus metus aktyviai tarnaujantys Bažnyčioje. Apie pinigus, aukojimą, darbą Bažnyčioje, plonas linijas, skiriančias šias sąvokas ir kuriančias įtampą, Miglė VISELGAITĖ kalbina jaunimo lyderius Algirdą BALTUŠKONĮ ir Kristiną POPOVAITĘ.

Dažnam menininkui, rašytojui įsipareigojimas „ilgam laikui“ tiesiog prieštarauja jų maištingai prigimčiai. Pati, savo gyvenimą susiejusi su kūryba, esu itin spontaniškas žmogus. Per tą impulsyvumą padaryta nemažai man pačiai ir prasmingų darbų, atsiduota ne vienai kūrybos idėjai, ryžtasi kardinaliems žingsniams.

Šventajame Rašte žodis „auka“ gana dažnai sutinkamas. Pirmąsias aukas Dievui, kurias mini Biblija, aukojo Adomo sūnūs: „Kainas aukojo Viešpačiui žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas“ (Pr 4, 3–4). Galbūt Adomas taip pat aukojo Viešpačiui, o jo vaikai sekė tėvo pavyzdžiu, bet apie tai Biblijoje nerašoma. Aukas Viešpačiui aukojo Nojus, Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir jo vaikai.

Posovietiniam žmogui būdingas silpnavališkumas; žmonės nepasitiki savo jėgomis ir sprendimais. Juk būtent drąsos, drąsių žmonių ir sprendimų sovietmečiu mažiausiai reikėjo. Ar verta šiais laikais, kai smarkieji pelno laurus, būti romiems, nuolankios širdies ir turėti krikščioniškos drąsos?