Kai gavau pasiūlymą parašyti šia tema, pamaniau, kad Redaktorius juokauja. Atrodė, jog tokios temos tiesiog nėra ir XXI amžiuje būti negali. Ir vis dėlto priešingai. Nuo pat trečiojo tūkstantmečio pradžios pamatėme, kad tai, ką laikėme seniai išspręstu klausimu, daugybė suvokia priešingai. Atrodė, kad politika turi visuomenės reikalų sprendimo galią, o religija uždaryta asmeninėje plotmėje. Islamo fundamentalistai pasauliui įrodė, kad gali būti priešingai. Religija gali būti (ir yra) politika.

Mes taip esame įpratę gyventi išorėje, sociume, kad atrodo, jog, gimus vaikams, gyvenimas apskritai sustoja. Tai prisitaikymo laikas. Šiuo laiku didžioji gyvenimo dalis vyksta mūsų viduje, o ne išorėje. Reta iš mūsų turi įgūdį gyventi vidinį gyvenimą. Šiandieninių mamų protas, veikimas labai intensyvūs, o sielos durys dažnai užvertos.

Naujojo dvasingumo paieškų banga, kilusi XX a. pabaigoje, atsigręžia į gamtą. Jos sudvasinimas ir sudievinimas, pasireiškiantis įvairiais laipsniais ir pavidalais – natūralizmu, ekologiniu sąjūdžiu, atsigręžimu į ikikrikščioniškas politeistines religijas ar naujojo dvasingumo kultus, vis labiau įprasmina šių dienų žmogaus be Dievo būtį.

Vyras ir Bažnyčia... Kodėl neretai vyrai nenori ar nedrįsta į bažnyčias ateiti? O gal jiems Bažnyčios nė nereikia? Ką vyrams veikti Bažnyčioje? Kas apskritai yra vyriškumas? Apie vyrus ir vyriškumą Bažnyčioje malonioje kompanijoje prie vyno taurės susirinko pasišnekėti septyni įvairių patirčių ir profesijų vyrai. Pokalbį veda Artumos kapelionas kunigas Artūras KAZLAUSKAS.

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC 20-ųjų mirties metinių išvakarėse bei artėjant gimimo 100-mečiui jo vardo muziejaus-buto aplinkoje greta Kauno arkikatedros dar kartą susitiko... du kardinolai. „Mano pažintis su kardinolu Vincentu tęsėsi 45 metus, o šiame name pirmame aukšte buvo ir mano paties vyskupo tarnystės pradžia ir darbo kabinetas“, – sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, čia apsilankęs su Artumos redaktoriumi diakonu Dariumi Chmieliausku bei jaunuoju sielovados bendradarbiu Gediminu Jonu Urbonu ir jų kalbinamas pasidalijo, kaip šiandien prisimena antrąjį Lietuvos istorijoje kardinolą.

Sakoma, jei parapija nori gero kunigo, gali prašyti, kad tokį skirtų, arba... priimti tą, kurį jau turi. Tokį atvejį paliudija tikra istorija. Į parapiją atkėlė kunigą, su kuriuo net pasikalbėti būdavo sunku, nes po Mišių jis išlėkdavo į kleboniją ir ten užsidarydavo. Jei kas bandydavo prisibelsti – kalbėdavo tik pro langą. Bažnytinis gyvenimas apmirė. Tuomet kelios moterys susitelkė maldai už tą kunigą. Būdamos išmintingos, prašė Dievo ne to, ko, jų manymu, reikėtų, bet pirmiausia šviesos, dėl ko konkrečiai turėtų melstis. Tuomet pradėjo neįkyriai kalbinti naująjį kunigą, kad šis išstatytų adoracijai Švč. Sakramentą, juolab kad tą padaryti – jo pareiga. Vėliau pradėjo ir jį kviesti drauge pasimelsti. Po pusmečio ledai pajudėjo, ir pasirodė, jog kunigas yra malonus žmogus, tik prieš tai buvęs nesuprastas, netgi atmestas ir dėl to sužeistas.

Žodis „ekologija“ tikrai gražus. XIX a. antrojoje pusėje jį sukūrė vokiečių biologas Ernstas Haeckelis, sudėjęs iš dviejų graikiškų žodžių – „oikos“ (namai, buveinė) ir „logos“ (mokslas). Tad ekologija reikštų mokslą apie namus. Tik namai čia ne tie, statydinami iš rąstų ar plytų. Tai mūsų oras, vanduo, žemė, miškai, kitaip tariant, mūsų pasaulis. Ekologijos mokslas nagrinėja, kaip mes jame gyvename. Tačiau dar yra ekologijos politika, nurodanti, kaip tuose namuose tvarkytis, o ekologijos etika moko, kaip gyventi juose yra moralu. Ekologija niekaip netelpa vien mokslininkų interesuose, ir kitaip nė negalėtų būti – juk būstas turi rūpėti visiems jo gyventojams. Į šios sąvokos orbitą patenka ne tik mokslinės žinios apie mūsų namus, bet ir mūsų politinės bei pilietinės pažiūros, gyvensena, moralinės nuostatos.