Prisipažinsiu, jog nemėgstu padejavimų apie mitus ir ypač apie Bažnyčią. Ne iš piršto jie laužiami. Pagal komunikacijos taisykles, jei tave neteisingai suprato, kaltas ne žinios gavėjas, o tu pats, jos perteikėjas. O perteikti svarbius ir pačius svarbiausius dalykus – sunku.

Seniai seniai, kai Lietuvoje dar buvo tikri keturi metų laikai, kai šviesos vasarą kažkodėl būdavo dar daugiau, o tamsos žiemą – kur kas mažiau, kai mano mokyklos auklėtoja niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš sekmadieniais vaikštąs į bažnyčią, nors šiaip juk esąs visai ne koks tamsybininkas, turėjau draugą, a. a. kunigą Zigmantą Grinevičių MIC. Jis buvo vaikštantis visokių gerų sentencijų rinkinys.

Vasario mėnesį popiežius Pranciškus pasaulio katalikus kviečia melstis, „kad būtų išgirstas brolių migrantų, nusikalstamos prekybos aukų, balsas ir į jį būtų atsižvelgta“. Ar mums aktuali ši popiežiaus intencija?

Ar kada susimąstome – kodėl einame (arba neiname) į bažnyčią? „Kiekvienas turi savęs to paklausti ir atsakyti sau į šį klausimą“, – sako kunigas Artūras. Šiuos metus ketiname žvelgti į Bažnyčią ir į mus joje. O pradedame klausdami – kas mus laiko Bažnyčioje ir kas atstumia nuo jos? Apie tai pokalbio pakvietėme sociologę ir antropologę dr. Ireną Eglę LAUMENSKAITĘ, laidų ir renginių vedėją Rimą ŠAPAUSKĄ,redakcijos kapelioną kunigą Artūrą KAZLAUSKĄ, Artumos dailininkę Silviją KNEZEKYTĘ; pokalbį veda žurnalo vyriausiasis redaktorius diakonas Darius CHMIELIAUSKAS.

„Kiekvienas iš mūsų turi iš liuoso noro, visiškai savęs išsižadėjęs, pilnai atsiduoti ir pasišvęsti Bažnyčiai. Tame matau branduolį ir esmę mūsų pašaukimo“. Tai viena iš vos keleto pal. Jurgio Matulaičio „Užrašų“ (1910 10 15) vietų, kurios originaliame tekste jo paties ranka pabrauktos. Vadinas – ypatingai svarbios.

Gal atkreipėte dėmesį, kad kartais bažnyčioje pasimeldę Rožinį žmonės sako: „Sukalbėkime poterį Šventojo Tėvo intencija.“ Arba kunigas praneša: „Norintys laimėti atlaidus turi pasimelsti popiežiaus intencija...“ Taigi kas tai?

Gedimino JAUNIAUS – buvusio jėzuitų naujoko ir kunigų seminarijos studento bei aktyvaus katalikų jaunimo veikėjo, o nūnai – gerai žinomo prodiuserio, klausiame: „Ar dar tebeini į bažnyčią, ar jau nebe?“ Atsako: „Nesu antibažnytinis, laikau save kataliku, nors turiu pripažinti, kad tikrai yra buvę ir karštesnių laikotarpių.“ Ir priduria: „Neretai išgyvenu nusivylimo Bažnyčia kaip institucija akimirkų.“ Taigi, Gediminai, kodėl?