„Bažnyčia turėtų garsiau kalbėti apie pinigus“ – sako jauni žmonės, ne vienerius metus aktyviai tarnaujantys Bažnyčioje. Apie pinigus, aukojimą, darbą Bažnyčioje, plonas linijas, skiriančias šias sąvokas ir kuriančias įtampą, antroje pokalbio dalyje (pirmoji spausdinta 2020 m. kovo „Artumoje“) Miglė VISELGAITĖ kalbasi su kun. Andžejumi BYLINSKIU bei aktyviai Bažnyčioje veikiančiais jaunuoliais: Ernesta KARNILAITE, Goda Kotryna UŽPELKYTE ir Mariumi DOVIDAUSKU.

Esame pripratę, kad mamos visiškai atsiduoda šeimai ir užmiršta save. Pasirūpinimas savimi ir savo poreikiais neretai vis atidedamas vėlesniam laikui, kol... „baterijos išsenka“. Kur ir kaip mamos gali „pasikrauti“?

Bažnyčia turėtų garsiau kalbėti apie pinigus“, – sako jaunuoliai, ne vienus metus aktyviai tarnaujantys Bažnyčioje. Apie pinigus, aukojimą, darbą Bažnyčioje, plonas linijas, skiriančias šias sąvokas ir kuriančias įtampą, Miglė VISELGAITĖ kalbina jaunimo lyderius Algirdą BALTUŠKONĮ ir Kristiną POPOVAITĘ.

Dažnam menininkui, rašytojui įsipareigojimas „ilgam laikui“ tiesiog prieštarauja jų maištingai prigimčiai. Pati, savo gyvenimą susiejusi su kūryba, esu itin spontaniškas žmogus. Per tą impulsyvumą padaryta nemažai man pačiai ir prasmingų darbų, atsiduota ne vienai kūrybos idėjai, ryžtasi kardinaliems žingsniams.

Šventajame Rašte žodis „auka“ gana dažnai sutinkamas. Pirmąsias aukas Dievui, kurias mini Biblija, aukojo Adomo sūnūs: „Kainas aukojo Viešpačiui žemės derliaus atnašą, o Abelis savo ruožtu aukojo rinktines savo kaimenės pirmienas“ (Pr 4, 3–4). Galbūt Adomas taip pat aukojo Viešpačiui, o jo vaikai sekė tėvo pavyzdžiu, bet apie tai Biblijoje nerašoma. Aukas Viešpačiui aukojo Nojus, Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir jo vaikai.

Posovietiniam žmogui būdingas silpnavališkumas; žmonės nepasitiki savo jėgomis ir sprendimais. Juk būtent drąsos, drąsių žmonių ir sprendimų sovietmečiu mažiausiai reikėjo. Ar verta šiais laikais, kai smarkieji pelno laurus, būti romiems, nuolankios širdies ir turėti krikščioniškos drąsos?

„Visi tikintieji laikėsi drauge ir turėjo visa bendra. Nuosavybę bei turtą jie parduodavo ir, ką gavę, padalydavo visiems, kiek kam reikėdavo“, – apie tokią pirmųjų krikščionių bendruomenę liudija Apaštalų darbai (2, 44–45). Apaštalas Paulius vis skatina rinkliavas Bažnyčioms ir vargšams (pvz., Gal 2, 10); Petras primena ganytojams nesivaikyti „bjauraus pelno“ (1 Pt 5, 2); Jėzus per savo viešąją veiklą yra šelpiamas turtingųjų (Evangelijos mini ypač moteris, pvz., Lk 8, 1–3), kad pats galėtų atsidėti vien Dievo karalystės skelbimui.