Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2023 birželis 6
Sinodinės Bažnyčios link

Pasauliečių veikimo Bažnyčioje iššūkiai

Arba Ieškoti sprendimų, bet ne kaltųjų

2023-06-28 |
artuma202306_rs-14-1.jpg

VDU KTF nuotraukos

Taip pavadinta diskusija vyko gegužę VDU Katalikų teologijos fakultete surengtame praktiniame seminare Krikščioniškų iniciatyvų vadyba. Renginys sulaukė didelio susidomėjimo – matyt, atliepė į šiandienos katalikų realijas? Giedrė Barčkutė, pagrindinė šio įvykio siela ir motoras, sakė: „Kartais yra jausmas, ir tai girdžiu iš žmonių, kad Bažnyčiai reikėtų „šabo metų“, truputį pailsėti... Ar nėra taip, kad pasauliečiai, savo laiku bandydami ieškoti veikimo galimybių, galbūt nerasdami parapijoje – organiškoje Bažnyčios ląstelėje – pristeigėme visokių iniciatyvų, centrų ir institucijų? Jie tikrai turi savo funkcijas ir daro naudingą darbą... O kas būtų, jei per pastoracinius metus parapijoje nieko nevyktų?..“

Tad nutarėme ir su Artumos skaitytojais pasidalyti prelegentų, iš savo skirtingų perspektyvų bylojančių, su kokias iššūkiais nūdien susiduria Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, mintimis.

v-sliuzaite.jpgDr. Vilma Šliužaitė

Dr. Vilma Šliužaitė, VDU Katalikų teologijos fakulteto moralinės teologijos lektorė

Mano misija čia truputėlį „pašiaušti prieš plauką“. Tai daryti mane drąsina popiežius Pranciškus. 2016 m. Kalėdų proga sveikindamas savo bendradarbius Vatikane jis kalbėjo apie kurijos reformą. Nors ir atrodė, kad laikas tam nebuvo tinkamas... Tai ir mes dabar – velykiniame laike – galime klausti ir pažvelgti į savo veikimo lauką.

Popiežiaus primintas senas posakis atpalaiduos ir padės suprasti, kad mums, nors ir kokie tobuli esame, dar yra kur tobulėti: Deformata reformare, reformata conformare, conformata confirmare et confirmata transformare. Ką jis reiškia? „Deformuotus reformuoti, reformuotus suformuoti, suformuotus stiprinti ir sustiprėjusius transformuoti.“ Jaučiama dinamika, noras eiti tolyn, gilyn. Gal mums atrodo, kad viskas veikia puikiai ir esame tie „sustiprėję“, bet atėjo laikas transformacijai – kažkam gilesniam.

Tame pačiame sveikinime Pranciškus teigė, kad jokios pastangos tobulėti niekada nebus vaisingos, jei prieš tai neįvyks mąstymo pokytis. Norėčiau, kad ši mūsų diskusija padėtų, kiekvienam skirtingai, keisti savo mąstymą, požiūrį į tam tikrus dalykus.

Šiandien kalbame apie dvasininkus ir pasauliečius arba tuos, kurie be šventimų. Regis, kad dvasininkijos veikimo funkcijos yra aiškiai apibrėžtos Kanonų teisės kodekse. Man pirmiausia rūpi, kalbant apie pasauliečių, veikiančių parapijose ar jos institucijose, įtraukimą Bažnyčioje – ar yra aiški skirtis tarp darbo už teisėtą atlygį ir savanorystės? Koks tarp jų santykis? Atrodo, kad savanorystė persveria, ypač parapijose. Tad norisi kalbėti ir apie socialiai teisingą įtraukimą, ir apskritai apie darbo sąlygas parapijose. Žinome, kokia čia situacija... tobulėti dar yra kur; tačiau nenorėčiau to ir universalizuoti, nes padėtis kiekvienoje bendruomenėje labai skirtinga. Parapija arba organizacija priklauso nuo konkretaus kunigo ar įstaigą administruojančio vadovo.

Norisi į tai žvelgti iš Bažnyčios socialinio mokymo pusės, o jis remiasi pirmuoju ir pamatiniu principu – tai absoliutus žmogaus asmens orumo išsaugojimas. Kada gi šis orumas gali būti pažeistas? Čia prisiminkim Immanuelio Kanto suformuluotą principą: Žmogus niekada negali būti traktuojamas kaip priemonė kito žmogaus tikslams pasiekti, o visada tik kaip tikslas pats savaime. Taigi visi veiksmai, kuriais instrumentalizuojame kitą asmenį savo tikslams pasiekti (net jei tie tikslai kilnūs), pažeidžia žmogiškąjį orumą.

Antras svarbus dalykas – tai šeimos saugumas, apie kurį taip pat kalbama visuose socialinio Bažnyčios mokymo dokumentuose. Kiek esame jautrūs šeimoms? Kokie yra jų poreikiai? Ar išvis juos žinome? Ar juos atliepiame?..

Išeities tašku matau vidinį tikinčio žmogaus atsivertimą ir įžvalgos darymą. Manding, socialinį teisingumą galėsime pasiekti tik tada, jei tie, kuriems patikėta vadovauti katalikų bendruomenėms ir organizacijoms, leisis į nuolatinę vidinio atsinaujinimo ir transformacijos kelionę, nuoširdžiai sieks pokyčių ir nesitenkins tuščia retorika. Struktūriniai pokyčiai įmanomi tik puoselėjant jautrų ir pagarbų požiūrį į kiekvieną žmogų, prisiimant atsakomybę už kito žmogaus būklę, siekiant ne tik gauti naudos iš savo darbuotojo, bet ir tinkamai įvertinti jo darbą.

Kita vertus, svarbu „auginti savo širdis“ savanorystei. Pasauliečiai taip pat turėtų daryti nuolatinę dvasinę įžvalgą tarp kokį indėlį aš noriu įnešti savanoriaudamas ir kiek aš galiu savanoriauti. Akivaizdu, kad siekis užtikrinti socialinį teisingumą nėra lengvai sprendžiama problema. Jos neišspręsim Vyskupų konferencijos raštais ar įpareigojimais sudaryti darbo sutartis. Tai procesas, kuris iš visų mūsų – dvasininkų ir pasauliečių – reikalauja didelio įsiklausymo, nuoširdaus ir pagarbaus bendravimo, drąsos priimti konkrečius sprendimus ir ištvermės veikti, atsiduodant patikimam Šventosios Dvasios vedimui.

v-vitkauskiene.jpgVijoleta Vitkauskienė

Vijoleta Vitkauskienė, Lietuvos šeimos centro vadovė, trijų vaikų mama

Mintys apie pasauliečių aktyvesnį dalyvavimą ir tikresnį bendravimą su kunigais Bažnyčioje sklando jau seniai. Antai 2015 m. Anglijoje vyko įdomus procesas. Švęsdami Šeimos metus ir matydami, kad šeimų Bažnyčioje vis mažiau, ten ganytojai priėmė radikalų sprendimą – įsiklausyti į šeimas, užuot surengus joms festivalį. Tad jie pakvietė pasauliečius pasisakyti, ką galvoja apie Bažnyčią. Po to padarytos trys išvados:

1. Šeimos išgyvena dėl tikėjimo (ne)perdavimo – tėvai, seneliai sakė: „Nuritinkite akmenį mums nuo širdies, mes praktikuojantys katalikai, o mūsų vaikai – ne... ir jaučiamės dėl to kalti.“;

2. Šeimos netiki, kad jų namai yra šventa vieta – į bažnyčią gali nueiti, atlikti išpažintį, priimti sakramentus, o elgesys namuose, šeimoje nėra esminis ar svarbus tikėjimo elementas;

3. Šeimų šeima – parapija turi būti atvira ir svetinga vieta visoms šeimoms ir apskritai visiems.

Gražiai skamba, bet kaip tai padaryti?.. Pernai Pasaulio šeimų susitikime Romoje daug gilintasi į autentišką šeimos dvasingumą – juk Rožinį ne visada sukalbėsi ir Valandų liturgiją nebūtinai paskaitysi šeimoje. Vaikai keliasi naktį ne kartą, ne du... Kaip tad šeimos dvasingumą padaryti žemiškesnį ir prieinamesnį? Šeimų konsultantai JAV katalikai GregoryK. ir LisaA. Popcak pristatė namų Bažnyčios gyvenimo liturgiją (2022m. gruodžio Artuma išsamiai tai perteikė). Pagal juos, šeimų dvasingumas susidedaiš trijų elementų.

Pirmiausia, mylėti vienam kitą taip, kaip Kristus myli; tai reiškia, jog šventumuinereikia eiti iš namų– mylėk vietoje!

Antra, šeimos– namų Bažnyčios– liturgijai būtinas laikas kartu:a)darbui, b) pramogoms bei šventėms , c) pokalbiams ir d)maldai; vadinasi– visa tai, ką darome drauge, šeimos gyvenimą ir dvasingumą daro šventą!

Trečias elementas– atsiverti pasauliui: giminaičiams, kaimynams, savanorystei – kam pajėgiam ir kiek galim.

Visai neseniai Vatikane vyko kita konferencija – apie pasauliečių ir dvasininkų bendradarbiavimą; priminta, kad pasauliečiai sudaro 99,2 proc. Katalikų Bažnyčios, o dvasininkai bei vienuoliai – vos 0,8 proc. Nuskambėjo draugiškas ir iškalbus kvietimas kiekvienam atsinaujinti, kad galėtume išgirsti vienas kitą. Vienas pagrindinių akcentų – įsiklausyti į pasauliečių poreikius, nes jie tarnauja Bažnyčiai ne tik tada, kai dirba bažnytinėse organizacijose, betgi liudija Kristų ir skelbia Evangeliją savo darbe, ligoninėje, parduotuvėje, visur. Neįsiklausę vieni kitų pasidarome atskiros grupės su atskirais interesais. Vieni jaučiasi nesuprasti, kiti nepriimti. Tačiau mus juk vienija Krikštas, Sutvirtinimas, „karališkoji kunigystė“, ta pati Šventoji Dvasia veikia per pasauliečius ir dvasininkus, todėl labai svarbu pasižiūrėti į veidrodį, kai esame nepatenkinti Bažnyčia, ir padaryti viską, kas nuo mūsų priklauso pagal autentišką mūsų pašaukimą.

Šiandien tad norisi kalbėti apie gerus pavyzdžius ir išgirsti, kaip įsiklausome vieni į kitus, kaip pasauliečiai padaro gerus dalykus, kaip dvasininkai juos palaiko.

 

artuma202306_rs-14-2.jpg

v-turonis.jpg Vytis Turonis

Vytis Turonis, Ateitininkų federacijos pirmininkas, VU teisės doktorantas, Teisės ir religijos tyrimų centro vadovas

Jūsų pasisakymuose man rezonuoja meilės linija. Turime realią problemą, nes iššūkis, su kuriuo susiduriame, – didesnis už mus. Mes, kaip krikščionys, nors turėdami Krikšto, Sutvirtinimo malonę, patiriame savo nuodėmingumo realybę. Negebame mylėti vienas kito, nes nepažįstame. Prieš mus atsivėręs milžiniškas iššūkis – kaip būti bendruomene, kai nepažįstam vienas kito. Krikšto sakramentu iš tikrųjų esame visi susieti, esame tos pačios bendruomenės, to paties Kūno – Bažnyčios nariai. Šios mūsų diskusijos problema ta, kad aptariami svarbūs klausimai asmeniškai apima tik dalį žmonių, trūksta savivokos ir įsitraukimo. Taip nutiko dėl to, kad realiai esame tolimi vienas kitam. Ir šis atstumas ženklina mūsų nutolimą nuo Dievo. Todėl artėjant Sekminėms visiems reikia melsti Šventosios Dvasios, kad mus atgimdytų ir suvienytų.

Tendencija yra tokia, kad kuo toliau, tuo labiau nebepažįstame Bažnyčios tikėjimo. Yra žmonių, kurie dirba Bažnyčios institucijose ir jau nebežino, ar tiki į Dievą, nes nebeturi laiko apie tai mąstyti. Tarnavimas Bažnyčioje kartais nužudo net asmeninį santykį su Dievu, nebepalieka vietos autentiškai išgyventi ryšį su Kristumi. Asmeninis gyvenimas ir pasirinkimai tolsta nuo Bažnyčios socialinio mokymo. Finansinis klausimas nepaprastai skaudus – daug katalikų negali susilaukti tiek vaikų, kiek nori, nes negali išlaikyti šeimos.

Tada ieškodami sprendimų šiems iššūkiams pradedame nešti pasaulio šiukšles į Bažnyčią, užuot nešę Bažnyčios turtus į pasaulį. Yra tokių Bažnyčios institucijų, krikščionių įsteigtų iniciatyvų, kuriose nėra praktikuojami Bažnyčios lobiai, taip pat ir charizmos. Staiga tampame paslaugų teikėjai. Parapijos, bažnytinės įstaigos stengiasi pirmiausia suteikti paslaugas ir atliepti žmonių poreikius „nekišdami“ tikėjimo. Tokiu būdu, duodami tik tai, ko žmogus pageidauja, užveriame galimybę sutikti gyvąjį Dievą...

Vis dėlto, kad atrastume Bažnyčios turtus, kuriuos šiandien turime nešti į pasaulį, mumyse turi įvykti visiškas atsivertimas ir gyvenimo atnaujinimas. Tai iš mūsų reikalauja gilaus troškimo, bet savo jėgomis to pasiekti negalime. Todėl mūsų Bažnyčios lobiai iki galo nėra atrasti net tų, kurie joje tarnauja.

Nepritariu žodžio pasauliečiaivartojimui diskusijos pavadinime . Manau, kad visų pasauliečių veikimo Bažnyčioje iššūkiai nėra mūsų reikalas. Turėtume kalbėti apie tikinčiųjų veikimą Bažnyčioje. O tada apie tikinčiųjų veikimą pasaulyje. Juk jeigu remiamės į savo Krikšto sakramentą, visi esame kunigai, karaliai ir pranašai. Ir šiuo ženklu mes visi turime būti pasauliui.

Nors žmogiškasis ribotumas neleidžia to iki galo išgyventi, bet visa pagarba, meilė, kuria apdovanojame popiežių, kardinolus, vyskupus, priklauso kiekvienam, nes esame dalis vieno ir to paties Kūno, kuriam teiktina visa garbė ir šlovė. Esam broliai ir seserys, apsupti ta pačia garbe. Todėl turėtume ypač sergėti savo liežuvius, kai kalbame apie ganytojus ir apie vienas kitą. Nes tas kitas iš tikrųjų yra mano dalis. Kaip kentėjo visas Jėzaus fizinis kūnas, nepaisant to, kad vinių žaizdos ar rimbo kirčiai krito ant konkrečių kūno vietų, taip ir mes šiandien tarsi patiriame didelės dalies Bažnyčios kaip Kūno narių apmirimą, kuriam reikia Šventosios Dvasios, kad Jis būtų prikeltas. Aš tikiu, kad tai įvyks. Tai jau prasidėjo.

m-venskus.jpgKunigas dr. Marius Venskus

Kunigas dr. Marius Venskus, Tauragės dekanas ir Švč. Trejybės parapijos klebonas

Tai ne pranešimas, o mūsų visų diskusija, galinti tapti kelionės pradžia. Tad klausti ir kalbėtis reikia, o svarstymai turėtų persikelti už šio fakulteto rūmų sienų.

Kartais atrodo, jog tam tikri veikimai ir iniciatyvos kyla darant prielaidą, kad visiems aiškūs pagrindiniai išpažįstamo ir skelbiamo tikėjimo principai. Tai pamatiniai klausimai apie mūsų veikimo pagrindą, būdą ir tikslą. Neatsakius į juos kiltų pavojus, kad veikimas (Evangelijos skelbimas) taps fragmentiškas, chaotiškas, sekinantis ir nepasiekiantis ne tik tų, kurie laukia ir ieško, bet ir mūsų pačių neugdys, neaugins.

Svarbu suvokti parapijos, dekanato, vyskupijos ir Visuotinės Bažnyčios konkrečių struktūrų prigimtį, tikslus, skirtumus, tarpusavio sąveiką ir priklausomumą. Svarbus paties Kristaus valia įsteigtos hierarchinės Bažnyčios modelis. Bažnyčioje kaip mistiniame Kristaus Kūne dažniausiai akcentuojamas tik visų narių svarbumas. O skirtingumas ir įvairumas? Gal būtent užduočių, atsakomybės ir veikimo sričių skirtingumas įgalina Evangelijos žinią nunešti visur?

Pasauliečių pašaukimą, atsakomybę ir veikimo sritis parapijoje apibrėžia ne tik Krikšto, bet ir Sutvirtinimo sakramentas. Šio pašaukimo svarba, nepakeičiamumas, kilnumas ir misija aiškiai pristatyta Magisteriumo dokumentuose. Teologinis mokymas atskleidžia, kad veikimo Bažnyčioje (ar su ja) pagrindas yra neišdildomą žymę įspaudžiantys, todėl tam tikrai misijos teisei ir pareigai įgalinantys sakramentai – Krikštas, Sutvirtinimas ir Šventimai. Pasauliečius išskirianti savybė – jų pasaulietiškumas – tai pasaulis (darbas, aplinka, šeima ir t. t.) yra jų veikimo, skelbimo ir tarnavimo erdvė. Esantys užduočių, atsakomybės ir tarnysčių skirtumai tik išryškina Kristaus Kūno narių įvairovę.

Bažnyčia moko ir drąsina, kad tam tikra atsakomybė ir tarnystė gali būti pavesta pasauliečiams. Jeigu turi laiko ir galimybių skirti konkrečiai veiklai parapijoje – esi laukiamas, tačiau nesijausk menkesnis, jei šiuo metu dar nesi pasiruošęs ar neturi tam galimybių. Gali būti – tai priminimas ir padrąsinimas man, kaip klebonui. Kunigas, paskirtas klebono pareigoms ir perskaitęs Kanonų teisės528–529 kanonus, šiandienių realijų akivaizdoje nuleis rankas, sakydamas: „Nepajėgsiu vienas būti visur ir su visais. Man būtinai reikės pasauliečių ir vienuolių pagalbos.“ Klebono atsakomybės ir šiandienių pokyčių akivaizdoje gali būti neišvengiamai tampa man reikia jų ar privalau juos įtraukti .

Norėčiau klausti ir praktiškai: ar privalome parapijose skubėti? Jau apaštalas Paulius kalba apie namų bažnyčias, kuriose mato parapijos kaip tikinčiųjų bendruomenės pradžią. Taigi, parapija yra tikinčiųjų bendruomenė, suburta prie Žodžio ir Eucharistijos stalo. Ar visose parapijose privalo būti visos grupės, institucijos ir organizacijos? Jei nėra galimybių, poreikio ir žmonių, turinčių tam reikalingų gebėjimų, ar verta tokias grupes burti dirbtinai? O gal turime laiko augti ir auginti? Mums pirmiau nei institucijų ar kitų tarnysčių, reikia siekti tapti svetingais, atvirais bei priimančiais namais ir bendruomene.

Kviečiu diskutuoti ir apie tarnystės (savanorystės) bei darbinio įsipareigojimo skirtumus. Man, kaip klebonui, kyla iššūkis: žmogui, atėjusiam padėti valandą ar kelias per savaitę, nesukrauti darbų ir atsakomybės, kurių atlikimo trukmė atitiktų darbo dienos valandų skaičių. Svarbu ir nuolat domėtis žmogumi, ypač tuo, kuris daug savo laiko skiria parapijos veikloms. Ar nenukenčia jo darbas, namiškiai, ar turi visas socialines garantijas ir pan.?

Galiausiai, parapijoje tarnaujančių ar kitaip padedančių pasauliečių veiklos tvarumo ir stabilumo klausimai. Kaip juos spręsti? Žmogus, norintis ir pradėjęs tarnauti Bažnyčiai per veiklą parapijoje, neturėtų jausti papildomos įtampos ir nestabilumo. Ne tik besikeičiant klebonams, bet ir nesutarimų ar skirtingų požiūrių kontekste dažnas pasaulietis išgyvena – ar tik neatleis, neatsisakys mano tarnystės...

Bičiuliai, atraskim 2020 m. Dvasininkijos kongregacijos paskelbtą instrukciją apie parapiją. Galbūt galėtume šį tekstą skaityti, diskutuoti ateinančiais pastoraciniais metais? Būtų puiki Sinodinio kelio patirties tąsa!

 

artuma202306_rs-14-3.jpg

 

Šią diskusiją Katalikų teologijos fakultete VDU moderavęs Arūnas Kučikas, Lietuvos Carito tarybos pirmininkas ir Kauno arkivyskupijos Carito direktorius, ją taip apibendrino: „Gausus čia išsakytų minčių ir iškeltų problemų ratas rodo, kad pasauliečių veikimas Bažnyčioje išlieka aštri nuolatinio aptarimo reikalinga tema. Akivaizdu, kad kiekvieno kalbėtojo įvardyti klausimai būtų verti atskiro įsigilinimo ir aptarimo. Kalbėdami apie pasauliečių vaidmenį, esame Visuotinės Bažnyčios raidos procese, bandome geriau pažinti ir įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nuostatas, kurios ir praėjus 60 metų vis dar nėra įgyvendintos. Kita vertus, džiugina tai, kad kalbėjome gana drąsiai ir atvirai. Mums reikalingi tokie forumai, kuriuose galėtume pasitikrinti, kaip jaučiame Bažnyčios ir pasaulio pulsą, pasikeisti įžvalgomis ir ieškoti sprendimų, bet ne kaltųjų. Dėkui VDU Katalikų teologijos fakulteto komandai ir asmeniškai – Giedrei už lyderystę. Lauksime tęsinio.“

Post scriptum.Mielai kviečiame ir Artumosskaitytojus išsakyti savo pastebėjimus, ir gal ne tik apie čia pasisakiusiųjų mintis, bet ir savo patirtis bei įžvalgas. Tai galite padaryti mums rašydami „senoviškus“ laiškus adresu Papilio g. 5 Kaunas, arba elektroninius laiškus adresu redakcija@artuma.lt, arba palikti žinutę mūsų FB paskyroje.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 gegužė 5

Artuma - artuma202405_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22