Ir šiame Artumos numeryje, ir jau anksčiau ne kartą apžvelgtas Bažnyčios socialinis mokymas. Kertiniai ir visuomenės socialinei gerovei būtini jo principai lyg ir žinomi – tai bendrasis gėris, solidarumas ir subsidiarumas. Plačiau panagrinėkime subsidiarumą, kaip jis gali būti konkrečiai taikomas organizuojant pagalbą šeimai – mums labai aktualioje srityje. Pasirodo, gali būti ir KITAIP, nei mums įprasta, ir tam nereikia naujų milijardų, o tik požiūrių, principų pokyčių... kas, žinoma, ir yra sunkiausia, brangiausia... Bet bandyti verta! Ir tai labai priklauso nuo politinės valios... kurią, beje, per rinkimus mes, piliečiai, turim ypatingą progą išreikšti.

Kai gavau pasiūlymą parašyti šia tema, pamaniau, kad Redaktorius juokauja. Atrodė, jog tokios temos tiesiog nėra ir XXI amžiuje būti negali. Ir vis dėlto priešingai. Nuo pat trečiojo tūkstantmečio pradžios pamatėme, kad tai, ką laikėme seniai išspręstu klausimu, daugybė suvokia priešingai. Atrodė, kad politika turi visuomenės reikalų sprendimo galią, o religija uždaryta asmeninėje plotmėje. Islamo fundamentalistai pasauliui įrodė, kad gali būti priešingai. Religija gali būti (ir yra) politika.

Mes taip esame įpratę gyventi išorėje, sociume, kad atrodo, jog, gimus vaikams, gyvenimas apskritai sustoja. Tai prisitaikymo laikas. Šiuo laiku didžioji gyvenimo dalis vyksta mūsų viduje, o ne išorėje. Reta iš mūsų turi įgūdį gyventi vidinį gyvenimą. Šiandieninių mamų protas, veikimas labai intensyvūs, o sielos durys dažnai užvertos.

Naujojo dvasingumo paieškų banga, kilusi XX a. pabaigoje, atsigręžia į gamtą. Jos sudvasinimas ir sudievinimas, pasireiškiantis įvairiais laipsniais ir pavidalais – natūralizmu, ekologiniu sąjūdžiu, atsigręžimu į ikikrikščioniškas politeistines religijas ar naujojo dvasingumo kultus, vis labiau įprasmina šių dienų žmogaus be Dievo būtį.

Vyras ir Bažnyčia... Kodėl neretai vyrai nenori ar nedrįsta į bažnyčias ateiti? O gal jiems Bažnyčios nė nereikia? Ką vyrams veikti Bažnyčioje? Kas apskritai yra vyriškumas? Apie vyrus ir vyriškumą Bažnyčioje malonioje kompanijoje prie vyno taurės susirinko pasišnekėti septyni įvairių patirčių ir profesijų vyrai. Pokalbį veda Artumos kapelionas kunigas Artūras KAZLAUSKAS.

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC 20-ųjų mirties metinių išvakarėse bei artėjant gimimo 100-mečiui jo vardo muziejaus-buto aplinkoje greta Kauno arkikatedros dar kartą susitiko... du kardinolai. „Mano pažintis su kardinolu Vincentu tęsėsi 45 metus, o šiame name pirmame aukšte buvo ir mano paties vyskupo tarnystės pradžia ir darbo kabinetas“, – sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ, čia apsilankęs su Artumos redaktoriumi diakonu Dariumi Chmieliausku bei jaunuoju sielovados bendradarbiu Gediminu Jonu Urbonu ir jų kalbinamas pasidalijo, kaip šiandien prisimena antrąjį Lietuvos istorijoje kardinolą.

Sakoma, jei parapija nori gero kunigo, gali prašyti, kad tokį skirtų, arba... priimti tą, kurį jau turi. Tokį atvejį paliudija tikra istorija. Į parapiją atkėlė kunigą, su kuriuo net pasikalbėti būdavo sunku, nes po Mišių jis išlėkdavo į kleboniją ir ten užsidarydavo. Jei kas bandydavo prisibelsti – kalbėdavo tik pro langą. Bažnytinis gyvenimas apmirė. Tuomet kelios moterys susitelkė maldai už tą kunigą. Būdamos išmintingos, prašė Dievo ne to, ko, jų manymu, reikėtų, bet pirmiausia šviesos, dėl ko konkrečiai turėtų melstis. Tuomet pradėjo neįkyriai kalbinti naująjį kunigą, kad šis išstatytų adoracijai Švč. Sakramentą, juolab kad tą padaryti – jo pareiga. Vėliau pradėjo ir jį kviesti drauge pasimelsti. Po pusmečio ledai pajudėjo, ir pasirodė, jog kunigas yra malonus žmogus, tik prieš tai buvęs nesuprastas, netgi atmestas ir dėl to sužeistas.