Gegužės Artuma: Kritika yra vilties ir meilės aktas, arba Piligrimystė atvirumo link?

Vyriausiasis redaktorius diakonas Darius Chmieliauskas, apmąstydamas popiežiaus raginimą Bažnyčiai „netylėti ir viską kelti į šviesą, nes didžiausias papiktinimas yra tiesos slėpimas“, iškelia aktualų klausimą: ar mes mokame komunikuoti? Ar galime susikalbėti bažnytinėje aplinkoje? Regis, visas Artumos numeris itin aktualiai nukreipia į šią vėjuotą ir neramią pavasario apnuogintą temą.

Komunikacijos, bendravimo tema tampriais siūlais „sukabina“ visą gegužinį Artumos numerį. Ar reikalinga Bažnyčiai kritika? Gesina ji dvasią ar įkvepia pokyčiams? Juk tik atsivėrus tiesai, įvardijus skaudulius sąžiningai gali eiti pirmyn. Tad kaip mums sekasi komunikuoti? Apie tai – pokalbis redakcijoje su Kauno arkivyskupu metropolitu Kęstučiu Kėvalu, Lietuvos Carito generaline sekretore Deimante Bukeikaite, Lietuvos šeimos centro direktore Vijoleta Vitkauskiene, Kauno arkivyskupijos Katechetikos centro vadovu dr. Artūru Lukaševičiumi, klebonu kunigu Deimantu Braziuliu, Artumos bendradarbe dr. Irena Egle Laumenskaite, kapelionu kunigu Artūru Kazlausku ir diakonu Dariumi Chmieliausku. Pokalbis atviras, provokuojantis kritiką ir savikritiką. Skaudus. Bendruomenė turėtų būti atvira kritikai, – tiek iš kunigų, tiek ir iš pačių tikinčiųjų pusės. „Turime šansą šiandienoje patys mokytis ir kitus mokyti komunikuoti. Komunikuoti kritikuojant su meile“, – siūlo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas.

Išmintis byloja vaikų lūpomis: „Jeigu matai, kad kitas vaikas elgiasi neteisingai, jam reikia pasakyti!“ – perspėja 6-erių Austėja. „Aš manau, kad negražu, kai žmonės ką nors negražaus apie kitus žmones arba vaikus sako“, – teigia šešiametė Gabija.

Kaip elgiamės bažnyčioje, kokia mūsų laikysena? Kunigas Artūras Kazlauskas primena: „Sakramentą geriausiai suprasi jį švęsdamas.“ O „liturgijos struktūra reikalauja daugkartinio Dievo tautos atsiliepimo skambančiam Žodžiui, vadovo kvietimui, kreipimuisi. Ne vien žodžiais. Ir giesme. Būtina entuziastingai, garsiai ištarti, išgiedoti šventąsias formules.“ Mes, tikintieji, bažnyčioje neturėtume elgtis kaip pusdalyviai ar padalyviai (kalbant metaforomis), mūsų paskirtis – būti aktyviais bendruomenės dalyviais. Kiek aš pats / pati nebijau aplinkinių žvilgsnių, kai giedu atliepus, kai garsiai tariu „Tikėjimo išpažinimą“?

Tikėjimo riterio arkivyskupo Tadeuszo Kondrusiewicziaus, buvusio Minsko-Mogiliavo metropolito, gyvenimo ir veiklos reljefą, įspūdingą ir nepasiduodantį būdą spalvingai ir su meile aprašo Viktoras Chrulis. „Man regis, – teigia straipsnio autorius, – visas arkivyskupo gyvenimas – ir mokykloje, ir Leningrado politechnikos institute, ir Kauno kunigų seminarijoje, ir dvasininko tarnystėje (Lietuvoje, Baltarusijoje, Rusijoje) buvo nuolatinis jo klusnumo išbandymas.“ O juk būtent Kondrusiewicziaus pastangomis 2002 metais Rusijoje atkurtos katalikiškos struktūros – ilgai lauktos vyskupijos. Kaip, kokiais kontrargumentais metropolitas atsakė į ortodoksų jam metamus kaltinimus dėl katalikų bažnyčių Rusijoje, susipažinkite gegužės Artumoje.

„Gyvoji piligrimystė“ – kas tai? „Kažkada visi keliai vedė į Romą, dabar – į Šiluvą“, – sako Kauno arkivyskupą emeritą Lionginą Virbalą SJ kalbinanti Silvija Čižaitė-Rudokienė. Naujai atsiradusi sąvoka – Šiluvos „Gyvoji piligrimystė“ žadina smalsumą. Pasak tėvo Liongino SJ, tai nėra tik įvairūs lankytini kultūriniai-gamtiniai objektai; esminis kelionės pagrindas – pats einantis žmogus. Svarbiausia – ne objektai, o vidinė kelionė ir apmąstymai. Juk keliaujama ne bet kur, o į šventovę.

Apie piligrimystės teikiamą dvasinį sustiprinimą primenama „Kronikos“ skiltyje, apžvelgiant per mėnesį katalikams nutikusius reikšmingus įvykius. Būtent piligrimystės galimybes Lietuvoje aptarė arkivyskupas Gintaras Grušas, naujienų agentūrai Catholic News Agency papasakodamas apie Vilniuje saugomą originalų Gailestingojo Jėzaus paveikslą, nutapytą 1934 m.

Apmąstydama Lietuvos parapijų situacijos tyrimą, Giedrė Barčkutė kviečia išdrįsti  v e i k t i. Kokia gi pagrindinė savybė reikalinga kunigui, klebonui, kur, pirmu žvilgsniu vertinant, nėra į ką atsiremti: nei aktyvių piliečių, nei finansinių galimybių, o kartais nėra ir pačios bažnyčios? Autorė ir apžvalgininkė iškelia kūrybiškumo idėją, kai iš nieko sukuriama viskas: „Kūrybingas žvilgsnis padeda įprastinę situaciją pamatyti naujai. Pamatyti ne trūkumus, o galimybes.“ Gal visa Lietuva galėtų tapti kaip Šiluva, svarsto straipsnio autorė, tarsi platus katalikiškas tinklas?

Dovilė Zelčiūtė