Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

artuma202004 5 vir
2020 gegužė-balandis 4-5

Balandžio–gegužės Artuma. Kunigai ir pasauliečiai: ar egzistuoja Bažnyčioje luomai?

„Pagaliau virš pandemijos apniaukto pasaulio nušvinta saulė!“ – su skaitytojais sveikinasi Artumos vyriausiasis redaktorius, pristatydamas dvigubą numerį; šįkart jis apie tai, apie ką vienokią ar kitokią savo nuomonę visi turime, – apie kunigus ir mus, vadinamuosius pasauliečius, apie mūsų tarpusavio santykius. Vieni kunigus taip gerbiame ir aukštiname, kad... vengiame su jais bendrauti. Kiti (kartais pagrįstai, kartais ne) ant jų pykstame. Treti ieškome tikro, abipusiškai pagarbaus santykio. Kaip matome vieni kitus ir save, ko tikimės vieni iš kitų? Ar dera taip skirstytis – „jie“ ir „mes“? Ar tebėra Bažnyčioje „luomai“?

Juk yra Bažnyčių, kurios nešventina kunigų. Kas yra kunigai ir kam jie reikalingi, skaitykime diakono dr. Beno Ulevičiaus straipsnyje „Kodėl Katalikų Bažnyčia šventina kunigus?“

Tuomet už ką Bažnyčioje turi būti atsakingi kunigai, o už ką mes, pasauliečiai? Koks turi būti teisingas ir sveikas santykis tarp kunigo ir parapijiečių? Kaip Bažnyčia pasaulyje ir Lietuvoje sprendžia nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejus? Apie Bažnyčios gyvenimą ir gyvenimą Bažnyčioje Artuma kalbina arkivyskupą Gintarą Grušą.

Dvasininko pašaukimu ir neatsiejama jo dalimi – celibatu – ciklą, skirtą kunigų ir pasauliečių santykiams Bažnyčioje, pradeda dr. Irena Eglė Laumenskaitė.

Kaip kunigų pasišventimas ar netobulumai veikia žmones? „Gyvenime turėjau du sukrėtimus: kai praradau tėtį ir antrasis – kai manęs paprašė išeiti iš Bažnyčios, t. y. nebeveikti aktyviai. Man tai buvo didelis šokas. Vienu gyvenimo etapu bažnyčioje gali miegoti, valgyti, dirbti, ten tavo namai, po to pasikeičia situacija ir esi iš viso nepageidaujamas...“ Jauna mergina Ugnė (vardas pakeistas) atvirai pasakoja apie savo 10 metų darbo patirtį Bažnyčioje; per tą laiką jos darbdaviais buvo trys kunigai.

O kaip viską mato patys kunigai? „Suvalkijoje yra paprotys pastatyti ant durų šluotą, jei nenori, kad kitas užeitų. Viename kaime einu, – visos durys su šluotomis“, – apie kunigų ir parapijiečių bendravimą bei abipusius lūkesčius sako žurnale kalbinamas kunigas Arūnas Simonavičius. Apie tai, dėl ko dažniausiai kyla konfliktų tarp kunigų ir pasauliečių, o kas juos suartina, su kunigu Arūnu ir dr. Nijole Liobikiene kalbasi Dalia Lukėnienė straipsnyje „Karas ir taika“.

Kaip atrodo kaimo parapijų ir jų klebono gyvenimas, pasakoja trijų kaimo parapijų ganytojas Laimonas Nedveckas: „Svarbiausia ir sunkiausia yra laužyti stereotipus. Tos klišės ir stereotipai atsiranda iš nepažinimo ir klerikalizmo. Kartą sutinku vaiką, sakau: „Labas“ ir paduodu jam ranką. O jo močiutė ir sako: „Vaikeliuk, kunigui ranką reikia bučiuoti.“ Nori viską daryti, kad tas vaikas kada nors ateitų į bažnyčią ne tik „susitvarkyti“, o jam parodoma, kad jis nemoka kažkokių sveikinimosi ritualų...“ Jo klausiame, ir ką daryti, kad žmonės Bažnyčioje jaustųsi savi.

„Kunigas visiems viskuo skolingas... Kiekvienas parapijietis jaučiasi turįs teisę reikalauti iš kunigo ir mokslo, ir pasiaukojimo, ir laiko, ir žygio kuo daugiausia. <...> Kunigas parapijoj labiau apleistas, negu jo parapijiečiai.“ Taip 1910 m. kalbėjo mūsų palaimintasis Jurgis Matulaitis per rekolekcijas kunigams. Šioje Artumoje – kunigo poeto Jurgio Tilvyčio prisiminimai iš tų rekolekcijų.

Įsiklausykime vieni į kitus ir išgirskime.

Šioje Artumoje daug dėmesio skiriame ir gyvenimui karantino sąlygomis bei bandome žvelgti, kas gali mūsų laukti jam pasibaigus. „Sėdėdami visiškame ir daliniame karantine bei puoselėdami viltį, jog jis kada nors baigsis, o mes išliksime gyvi, sveiki, turime marias laiko. Kaip daugeliui žinoma, laiko perteklius itin neigiamai veikia ne tik mūsų mąstymą, bet ir irzlumo rodiklius. Ramūs avinėliai gali pavirsti tigrais, o avelės kobromis. Net mažieji pasiunta ir siutina suaugusiuosius klausimais: „O ką man dabar veikti?“, „Kodėl neinam į zoologijos sodą?“, „Kada važiuosim pas močiutę?“ ir t. t. Atsakymo į šiuos klausimus nėra, todėl suaugusieji tampa pikti kaip skorpionai. Nuo šių negandų išeitis yra.“ Kokia ji – Vandos Ibianskos straipsnyje „Šeimos gausinimas“.

Gerai pažįstamas skaitytojams Romanas Kazakevičius netikėtai klausia: „Ar gali būti, jog pandemija privertė žengti žingsnį į ateitį?“ „Kūrybiškumas atveria naujų galimybių, kurios dar prieš du mėnesius atrodė beveik kaip šventvagystė“, – teigia ir sesuo Danguolė Gervytė, žvelgdama, ko galime pasimokyti iš šio laiko. O gal tai metas pamąstyti, kurios sielovados formos jau atgyveno, ir išdrįsti jas palikti, ieškoti naujų? Pažvelkime kartu į ateitį. Tai tikrai įdomu.

Pandemija pakeitė ir mūsų liturgiją. Kas svarbiau – su užsispyrimu rinktis į Mišias, laikytis anksčiau nustatytos tvarkos ar vienytis su visa Dievo tauta, išgyvenančia karantiną? Kokių pamokų mus išmokė pandemija, rašo Artumos kapelionas kunigas Artūras Kazlauskas straipsnyje „Pandemijos pamokos liturgijai“.

„Malda ir gyvenimas už uždarų durų“ – šitaip pagal mūsų išgyventas realijas pavadintame straipsnyje tautiečiai dalijasi, kaip sekėsi išgyventi šią karantininę gavėnią, švęsti Velykas. Kaip keitėsi gyvenimas ir malda, pasakoja mamos, tėčiai, gydytojas, sesuo vienuolė ir mokslų daktarė.

Šio nelengvo laikotarpio globėju ir pavyzdžiu Jungtinių Amerikos Valstijų tikintieji pasirinko tėvą Walterį Ciszeką, kurį žurnalistai yra pavadinę „žmogumi, grįžusiu iš mirties slėnio“. Kalėdamas Sovietų Sąjungoje, jis ne vienerius metus praleido visiškoje izoliacijoje. Šio numerio „Akiračiuose“ susipažinkime su juo artimiau. „Akiračių“ skiltyje toliau spausdiname ir Tomášo Halíko knygos vertimą.

Kai dauguma keikia šį karantino laikotarpį, Lietuvos Carito tarybos pirmininkas Arūnas Kučikas jį vadina malone. Kodėl? Apie tai straipsnyje „Karantinas – malonės laikas Bažnyčiai“.                                                                                                                                                                                           

Dėl pandemijos grėsmės šiemet kukliau turėjome švęsti ir ypatingąją – trisdešimtąją – Kovo 11-ąją. Į pirmąją Kovo 11-ąją ir įvykius po jos žvelgiame kartu su Česlovu Vytautu Stankevičiumi – žmogumi, prisidėjusiu prie Kovo 11-osios dokumentų rengimo, Nepriklausomybės Akto signataru, valstybinės derybų su Sovietų Sąjunga delegacijos nariu. Galima drąsiai sakyti, kad šis žmogus dalyvavo visuose svarbiausiuose mūsų valstybės atkūrimo įvykiuose, todėl tikrai turi, ką papasakoti.

Rubrikoje „Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ toliau skaitykime šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II Kūno teologijos katechezę; šįkart – apie kūno nuogumą ir gėdą kaip mūsų pirmapradę patirtį. Šis šventas popiežius, kurio gimimo šimtmetį šiemet minime, daug dėmesio skyrė moteriai, kalbėjo apie moters genijaus būtinumą pasauliui. Ta proga prof. dr. Birutė Obelenienė Artumoje pradeda straipsnių ciklą apie moters genijų ir nepažįstamą moteriškumą. Ji pasakoja: „Kai prieš gerą dešimtmetį dalyvavau Švietimo ir mokslo ministerijos sudarytoje darbo grupėje „Rengimo šeimai ir lytiškumo ugdymo“ programai parengti, diskusijoje man ištarus žodžius: „Juk tokia yra moters prigimtis“, išgirdau vienos dalyvės, žinomos moterų teisių gynėjos, atsakymą: „Nėra jokios prigimties. Jūs klystate“; tad autorė stebisi ir klausia: „Kodėl feminizmas, kaip judėjimas už moterų teises, išsižadėjo paties esmingiausio ir moters išskirtinumą atskleidžiančios prigimtinės dovanos – moteriškumo?“

Ir tai dar ne viskas. Į namus persikėlusio Tarptautinio Vilniaus kino festivalio apžvalga, receptai, sveikatos patarimai auginantiems mažuosius (sauskelnės – už ar prieš?) ir kita temų įvairovė – šiame balandžio–gegužės žurnale. Įdomių atradimų su Artuma!


Turinys

Kronika

Klausimai ganytojams

Kun. Artūras KAZLAUSKAS Pandemijos pamokos liturgijai

Antanas SAULAITIS SJ Jiems reikia mūsų maldų 

Tomas VILUCKAS Bažnyčios pulsas 

Česlovas V. STANKEVIČIUS Kaip Lietuva pasiekė savo

Romanas KAZAKEVIČIUS Pandemija ir ateitis

Malda ir gyvenimas už uždarų durų...

Ses. Danguolė GERVYTĖ RA Linkiu jums nuobodžios vasaros!

Arūnas KUČIKAS Malonės laikas Bažnyčiai

Didelės ir mažos kryžkelės

Diak. dr. Benas ULEVIČIUS Kodėl Katalikų Bažnyčia šventina kunigus?

Pokalbis su arkivysk. Gintaru GRUŠU Esame viena šeima

Parapijiečiai laimingesni nei kunigas

Irena Eglė LAUMENSKAITĖ Apie dvasininkus ir pasauliečius Bažnyčioje

Pokalbis redakcijoje Karas ir taika

Saulena ŽIUGŽDAITĖ Suaugti Bažnyčioje

Pokalbis su kun. Laimonu NEDVECKU Iš kaimo klebono gyvenimo

Pokalbis su diak. Audriumi JESINSKU Su kariais apkase ir bažnyčioje

Kunigas – tai paprastas žmogus,
tik truputį šventesnis už kitus

Jaunimo iššūkis

Bažnyčia: taip, kaip danguje ar ant žemės?

Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Šv. JONAS PAULIUS II Kūno teologija (XI)

Prof. Birutė OBELENIENĖ Moters genijus ir...

Ko reikia kiekvienai mamai? (1–2)

Akiračiai

Ramūnas AUŠROTAS Šeima centre

Kun. Tomáš HALÍK Vienybė Kristuje

Dievo tarnas Walteris Ciszekas

Šis bei tas

Šeimos gausinimas

Skanaus!

Vilma BARAUSKIENĖ Gardžioji panakota

Sveikata

Gyd. Vytis ŽEMAITIS Sauskelnės: už ir prieš

Gyvenimas kaip senas vynas

Vanda IBIANSKA Apie santykius

 

Viršelyje Vido Venslovaičio nuotrauka

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 gegužė-balandis 4-5

Artuma - artuma202004 5 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22