Kam kam, o jums tikrai nereikia aiškinti, kas yra Velykos, koks didis džiaugsmas jas švęsti, su jomis sveikintis, kaip labai jos perkeitė pasaulį ir, tikiu, kiekvieno iš mūsų gyvenimą! Tačiau net ir tokius velykinius profesionalus kaip mus šios Velykos „nuleido ant žemės“ ir „pakėlė į dangų“ – žodžiu, supurtė kaip mažus ir parodė, kaip menkai mes žinom apie gyvenimą, o dar mažiau suprantame apie Dievą ir Jo planus.

Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?
Nėra jo čia, jis prisikėlė! Lk 24, 5–6

Didžiojo penktadienio rytą, 2025 m. balandžio 18 d., Vilniaus jėzuitų namuose, bendrabrolių apsuptas, savo žemiškąją kelionę baigė net keliuose žemynuose apaštalavęs, daugelį mylėjęs ir daugelio mylėtas tėvas jėzuitas Antanas Saulaitis.

Nors laikai vis dar sunkūs, tačiau viltis tai šen, tai ten prasprogsta! Antai Lietuvos jubiliejinė piligrimystė Romoje, regis, tapo tikra vilties ir bendrystės džiaugsmo puota – svarbiausia, kaip ten sakė mūsų ganytojai, kad parsivežtume ir puoselėtume tai savo tėvynėje ir kasdienybėje.

Ką tik grįžau iš Romos, kur pirmiausia dalyvavom diakonams skirto Jubiliejaus pasirengime, o vėliau ir pačiame šventime... Šventojo Tėvo nebuvimas per Jubiliejinius renginius tik dar labiau priminė – į Romą juk piligrimai keliauja labiausiai, ir galiausiai ne pas popiežių, o pas Viešpatį ir prie Apaštalų kapų, kad Petro įpėdiniai sustiprintų jų tikėjimą Prisikėlusiuoju! Tai yra tikrasis jubileo – džiaugsmas dėl Kristaus pergalės prieš mirtį ir mūsų įtraukimas į tą triumfą!