Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2023 kovas 3
Kronika

Žodžio stalas

Mišių katechezė. Dievo žodžio skelbimo vieta

2023-03-16 | Kunigas Artūras Kazlauskas obl. OSB
artuma202303_rs-10.jpg

a-kazlauskas2021.jpgKunigas Artūras Kazlauskas

Vatican media nuotrauka

Kaip įprasta, pradėkime nuo Bažnyčios mokymo, citata iš Bendrųjų Romos mišiolo nuostatų (309): „Dievo žodžio garbingumas reikalauja, kad bažnyčioje būtų tinkama vieta, iš kurios jis skelbiamas ir į kurią Žodžio liturgijoje savaime kryptų tikinčiųjų dėmesys. Dera, kad toji vieta būtų pastovi sakykla, o ne paprastas kilnojamas pultas. Pagal kiekvienos bažnyčios struktūrą sakykla turi būti taip įrengta, kad tikintieji gerai matytų ir girdėtų Dievo žodžio skelbėjus. Nuo sakyklos skelbiami tik skaitiniai, atliepiamoji psalmė ir velykinis šlovinimas; taip pat gali būti sakoma homilija ir visuotinės maldos intencijos. Sakyklos kilnumas reikalauja, kad iš jos būtų vykdoma tik Žodžio tarnystė.“

Sakykla ar ambona?

Lietuviškasis Romos mišiolas ją vadina sakyklà, o lotyniškai ir kitomis kalbomis ji išlaiko graikų kilmės pavadinimą – ambonà. Šis techninės menotyrininkų kalbos terminas vėl pradėtas vartoti Vatikano II Susirinkimo atnaujintoje liturgijoje. Graikų ambon reiškia išgaubtą, juosiančią, aplink esančią, „pilvotą“ struktūrą. Jį galima kildinti ir iš veiksmažodžio anabàino – „pakilti“, nurodant aukštai esančią vietą. Šis pavadinimas nurodo ambonos formą! Ambona – iš trijų pusių uždara, o iš ketvirtosios – atvira laiptams tribūna iš akmens, marmuro arba medžio. Taigi, jei liturginiai nuostatai nurodo amboną, ji negali būti pakeista šiandien beveik visuotinai naudojamais pultais. Gražiausius senųjų ambonų pavyzdžius šiandien dar galime matyti mūsų bažnyčiose. Gaila, kad dėl netinkamos vietos (bažnyčios viduryje ar net gale) jos nūdien nebenaudojamos. Ambonos vieta būdavo parenkama pagal akustinį tašką. Elektra bei įgarsinimo technologijos šiandien leidžia jas statyti tinkamesnėse vietose.

Po altoriaus ambona yra antrasis svarbiausias Eucharistijos šventimo elementas. Dievo žodis negali (kaip, deja, praktikuota privačiose Tridento Mišiose) būti skaitomas pašnibždomis. Kristus nurodė mums jį skelbti garsiai, nuo stogų (plg. Mt 10, 27). Tam mūsų bažnyčiose yra speciali aukšta vieta, į kurią pakyla skaitovas ir iš kurios į mūsų širdis nusileidžia Žodis. Ambona – Dievo žodžio skelbimo vieta ir Prisikėlimo paminklas. Jei altorius vadinamas „duonos ir vyno stalu“, tai ambona – „Žodžio stalu“.

Ambona Biblijoje

Senojo Testamento Nehemijo knygoje esantis vaizdingas pasakojimas (Neh 8) skamba altoriaus ir bažnyčios dedikavimo apeigose. Ten sakoma: „Rašto žinovas Ezra stovėjo ant medinės pakylos, kuri buvo tam tikslui pastatyta.“

Čia aprašoma tikrų tikriausia Žodžio liturgija, joje pirmą kartą minima aukšta tribūna, iš kurios skelbiamas Žodis. Nuo aukštos pakylos (vadinamos bima) Žodis skelbiamas ir sinagogose. Nazareto sinagogoje Jėzus tokioje pakyloje „atsistojo skaityti Raštų“ (Lk 4, 16–30).

Kai pirmieji krikščionys Eucharistijai rinkdavosi namuose, tikrai nebuvo įrengtos specialios vietos Žodžiui skelbti. 313 m. imperatoriui Konstantinui išleidus Milano ediktą, bendruomenėms leista statyti savo maldos pastatus ir tikriausiai iš sinagogų buvo perimta medinė tribūna Šventajam Raštui skaityti.

Ambona kaip monumentum

Skelbiant Šventąjį Raštą, skelbiamas Kristus ir Jo Velykų slėpinys; liturginio šventimo turinys visada yra Velykos. Jei liturgijoje švenčiama Viešpaties Pascha, o ambonoje skelbiama Velykų žinia, ambona primena tuščią Jėzaus kapą (lot. monumentum), iš kurio angelas (angelo tarnystę liturgijoje atlieka diakonas) skelbia Kristaus pergalę, o pats kapas tampa šios Viešpaties pergalės liudytoju (Velykų paminklu). Taigi, ambonoje galima įžiūrėti sodą su jame esančiu nauju kapu, kurį pirmõsios savaitės dienos rytą moterys rado tuščią; galima įžiūrėti Joną, kuris atbėgo prie kapo ir kartu su Petru „pamatė ir įtikėjo“ (todėl ambonose matome erelį – evangelisto Jono ženklą); galime „susitikti“ su mirą nešančiomis moterimis, kurios kartu su savo kvepalais yra didžiojo skelbimo „Kristus prisikėlė!“ nešėjos; diakono tarnystėje dar kartą girdime didįjį angelo skelbimą Velykų rytą: „Neieškokite tarp mirusiųjų to, kuris gyvas. Jis prisikėlė!“, todėl diakonų drabužiai nepuošiami kryžiumi. Šis džiaugsmingas skelbimas pirmiausia perduodamas moterims: ne veltui angelo ir mirą (t. y. kvepalus) nešančių moterų ikonografija tokia dažna senovės ambonose kartu su kitomis Prisikėlimui artimomis temomis, pavyzdžiui, Ninevės gyventojams Žodį skelbiančio Jonos ikonografija. Kai vyrai ir moterys Mišių klausydavosi skirtingose navos pusėse – dažniausiai, nors ne visada, vyrai dešinėje, moterys – kairėje, ambona buvo statoma moterų pusėje. Jos juk pirmosios matė tuščią kapą ir Prisikėlusįjį!

Tokia tipologija dominuoja nuo ankstyvosios krikščionybės iki maždaug 1000 metų. Romoje, pavyzdžiui, Šventosios Sabinos ar Šventojo Klemenso bazilikose ambonos yra įkomponuotos į choro aptvarą prie altoriaus, kuris, tarsi akmeninis sodo aptvaras, išpapuoštas medžiais, augalais, paukščiais...

Tuščias kapas be sodo

Amžių būvyje įsitvirtino kitókios ambonos tipologijos. XII a. ir ypač gotikoje (XIII a.) išnyksta sodo įvaizdžiai. Tačiau ambonos ir toliau perteikia Velykų žinią. Ambona– Viešpaties kapas – iškeliamas aukštyn, jį remiančios kolonos tarsi pamynusios blogio žvėris ir tarsi cituoja psalmę: „Sumindžiosi liūtą ir gyvatę, sutrypsi liūtuką ir slibiną“ (Ps 91, 13). Apačioje vaizduojamas blogio bestiariumas tarsi trypiamas į amboną užkopusių diakonų ar kunigų. Kartais amboną dengia kupolas, ji tampa tarsi mini bažnyčia. Gotika amboną – kapą išpuošia skulptūriniu Kristaus gyvenimo pasakojimu.

Pultas knygai pasidėti išnyksta. Ambonos tampa vis labiau skulptūriškos. Šiuo laikotarpiu atrandamas Kristaus žmogiškumas (tragiškai kenčiantis ant kryžiaus ir Jo, prisikėlusio, džiaugsmingas pasirodymas) bei žmogiški mūsų jausmai. Griežta liturgija tampa jausmingesnė; žodį stengiamasi atvaizduoti, užuot jį skelbus, pamokslaujama.

Dėl pamokslavimo akustinių poreikių (kad visi girdėtų), ypač po Tridento Susirinkimo, ambona statoma bažnyčios viduryje, paprastai prie kolonos sienos. Įrengiama aukštai, pasiekiama laiptais, paslėptais sienoje. Dažnai kitoje navos pusėje priešais statoma antroji ambona, kad du pamokslininkai galėtų viešai demonstruoti išmintingojo ir neišmanėlio diskusiją, turinčią sužavėti, pralinksminti, išgąsdinti ir įtikint klausytoją. Ambonos naudojamos jau ne Dievo žodžiui skelbti, bet labiau mokyti moralės ar pamaldumo; nuo tokios sampratos kilo ir pamokslų pavadinimas.

Ambonos vieta reformuotoje liturgijoje

Vatikano II Susirinkimas sugrąžino ambonai privilegijuotos Žodžio skelbimo vietos orumą, kviesdamas Bažnyčią iš naujo atrasti Žodžio liturgijos ir Kristaus buvimo skelbiamame Žodyje svarbą. Grįžtama prie klasikinės ambonos, pritaikant ją prie reformuotų apeigų reikalavimų. Svarbiausia, kad tikintieji gerai matytų ir girdėtų Dievo žodžio skelbėjus. Štai kodėl negalima naudoti skaitiniams bažnyčios vidury esančių ambonų. Jei tikinčiųjų dėmesys turi spontaniškai krypti į Žodžio skelbėją, ambona turi stovėti priešais susirinkusiuosius. Senoviniai susirinkimai buvo visiškai kitokie. Nebuvo suolų. Tikintieji liturgijoje laisvai judėjo ir galėjo lengvai pasisukti į bet kurią apeigų vietą: link altoriaus, link ambonos, į rytus...

Reformatų bažnyčiose centrinė vieta neretai skiriama ambonai. O katalikų bažnyčiose centrinė vieta yra altorius. Tinkamiausia ambonos vieta, atrodo, yra presbiterijos ir navos jungtyje. Taip atvaizduojamas Dievo prisiartinimas pasikalbėti su savo žmonėmis. Be to, taip pabrėžiamos dvi Žodžio liturgijoje tarnaujančiųjų padėtys Bažnyčioje: įšventintieji tarnautojai į ją patenka iš presbiterijos, o pasauliečiai – iš navos. Akivaizdu, kad ambona turi būti kuo labiau šone, kad būtų išlaikytas bendras šventosios erdvės vientisumas.

artuma202303_rs-10-2.jpg

Ambona nėra pultas

Ambona turi „kalbėti“ visuomet, net ne liturgijos metu: josforma turi skleisti ten skambančio Žodžio aidą. Paprastos tribūnos negana. Ji turi būti kilni, meniškai išpuošta, pakelta aukščiau (bent vienu–dviem laiptais). Šalia gali būti įrengta didelė žvakidė, skirta paschalui – Velykų žvakei, kuri turėtų būti aukštai, virš ambonoje stovinčiojo galvos. Laiptus ir pakylas dera pritaikyti procesijai, nes patarnautojams su žvakėmis ir smilkytuvu, atlydėjusiems diakoną, nešiną Evangelijų knyga, reikės pakilti į amboną. Ji turi būti tokia didelė, kad joje laisvai tilptų trys diakonai, skelbiantys Kristaus kančios istoriją Didįjį penktadienį ar Verbų sekmadienį. Ambona nėra pultas. Tiesą sakant, ambonoje yra pultas knygoms padėti, tačiau jis – tik struktūros dalis. Net tvirti ir nejudinami akmens ar bronzos pultai nėra ambonos. Jie neturi tikrosios ambonos formos, tad negali atlikti ir jos vaidmens.

Ambonoje giedamas Velykų Tedžiūgauja, skaitomi skaitiniai, giedama psalmė, skelbiama Evangelija. Gali būti sakoma homilija (įprastai ji turėtų būti iš vadovo vietos), skelbiamos Visuotinės arba tikinčiųjų maldos intencijos. Tinkamoje vietoje turi būti specialus pultas bendruomeninio giedojimo vadovui – dirigentui, jei neatlieka choras, iš čia skamba ir posmelis prieš Evangeliją (ne ambonoje!), nuo jo ir komentuojama, aiškinama, skelbiami pranešimai, gali būti skelbiamos maldos intencijos.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 liepa–rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma202407-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22