Ieškantiems Dievo ir žmonių artumos

2024 sausis 1
Kronika

Kodėl laukti, o ne laužti?

2024-01-27 | Sesuo Viktorija Plečkaitytė MVS
artuma202401_rs_10-1.jpg

Per beatifikacijos iškilmes pal. J. Matulaičio atvaizdas iškeltas viešai pagerbti Vatikano Šv. Petro bazilikos glorijoje. 1987 m. birželio 28 d.

v-pleckaityte.jpgSesuo Viktorija Plečkaitytė MVS

Palaimintąjį arkivyskupą Jurgį šventojo garbe apvainikuoti teikis, meldžiam Tave, Viešpatie!

Nustebau, neseniai atradusi šią invokaciją. 1989 m. Katalikų kalendoriuje žinyne, iš karto po kalendoriaus, didžiosiomis raidėmis: PALAIMINTOJO JURGIO KANONIZACIJOS MELDIMAS. O po jo – nuoroda: „Suplikacijose Šventas Dieve, po kreipinio Žemei vaisių..., įterpiama“ (p. 34). Dvitaškis. Ir toji invokacija – vėl stambiu šriftu. Štai taip. Trumpai ir aiškiai. Nežinojau, kad taip būta!

Vienam kitam šį savo radinį parodžiau, vienam kitam papasakojau. Ir, ko gero, būčiau pamiršusi, jei kolega būtų neatkreipęs dėmesio į vieną tekstą. Tai kunigo Stasio Ylos rašinys, spausdintas 1977 m. sausio 22 d. išeivijos laikraštyje Draugas pavadinimu „Kodėl laukti, o ne laužti? Arkiv. J. Matulaičio mirties minėjimų proga“. Tais pačiais metais, kaip viena iš Apybraižų, jis pasirodė ir pirmajame Ylos knygos Jurgis Matulaitis leidime. Tik jau kitu, švelnesniu, pavadinimu: Beatifikacijos laukiant . Būtent šis tekstas tartum „prikėlė“ aną invokaciją. Beje, jis yra ir antrajame, ir trečiajame knygos leidimuose. O aš skaitau jį lyg naują, iki šiol nematytą. Ir kuo atidžiau šį seną tekstą „gliaudau“, tuo labiau neapleidžia mintis: kai kurie jo fragmentai taip pat verti „prikėlimo“. Kunigo Ylos įžvalgos ir šiandien tebėra tikslios ir klausimai – reikalingi. Ypač artinantis sausio 27 d. – dar vienam palaimintojo Jurgio mirties – arba gimimo dangui – minėjimui.

 

artuma202401_rs_10-2.jpg

1989 m. Katalikų kalendoriaus žinyno puslapis

Pradeda kunigas Yla tokiu pasidalijimu:

Teko <...> aplankyti vietą, kur Jurgis Matulaitis atnaujino marijonų vienuoliją Lenkijoje. Netoli Varšuvos, Bielianuose, dar tebestovi kamendulų nameliai, kurių viename jis buvo įsikūręs. Priešais juos – baroko bažnyčia, kurios išlaukinėj sienoj įrengtas didelis spalvotas mozaikinis Diovo Tarno (dabar – palaimintojo Jurgio Matulaičio) paveikslas.

Lenkijon buvau nuvykęs dėl ko kito. Tenykščiai lietuviai mojosi pastatyti naują paminklą dviem buvusiem Stutthofo kaliniam – kun. Alfai Lipniūnui ir inž. Antanui Šapalui. <...> Pastebėjau ypač vieną dalyką: lenkai labai gerbia savo žuvusiuosius kare, Varšuvos sukilime, kacetuose. <...> Tokiame krašte mūsų tautiečiai, matyt, jautėsi nesmagiai dėl savų kankinių Pucke. Jų antkapiai buvo aptrūnijusio betono ir užrašų lentos suskilusios. <...> O lenkuose neseniai buvo paskelbtas palaimintuoju <...> kun. Maksimilijonas Kolbe. <...>Atsidūręs kacete, savanoriškai pasirinko mirti už jauną šeimos tėvą lenką ir buvo nacių numarintas badu. Lyginau mintyse jį ir mūsų Šapalą, kuris išgelbėjo gal keletą dešimčių gyvybių tik kitu būdu. Jis su J. Rimašausku – vieni du suorganizavo naują ligoninę, sutempė lovas, matracus ir, nesant gydytojo, patys gelbėjo, kaip mokėjo, ligoniams. Ten pat su jais ir gulėjo. Abu užsikrėtė dėmėtąja šiltine, tik Rimašauskas apgalėjo ligą, o Šapalas mirė; mirė už svetimus, nepažįstamus. Ir Lipniūnas išsėmė savo jėgas dėl kitų... Mums neatėjo į galvą daryti juos šventaisiais.

Laukiam kanonizacijos?

Šiandien situacija lyg ir kita. Ne taip seniai Vilniaus Katedros aikštėje šventėme arkivyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikaciją. Sparčiai juda Dievo tarno Alfonso Lipniūno byla. Pradėtos ir visos eilės kitų kankinių, ir ne tik jų, bylos. Arkivyskupas Jurgis Matulaitis palaimintuoju paskelbtas dar 1987 m. Laukiam jo kanonizacijos. Taip pat ir palaimintojo Teofiliaus. Tik štai, ar tikrai laukiame? Jau nekalbant – ar „laužiam“, kaip anuomet primygtinai ragino kunigas Yla? Ar tikrai nebe tiesa, ką jis tuomet rašė: Mums palaimintasis ar šventasis lyg nieko nesako. O nesako dėl to, kad neturim patirties. Kai kas paprieštaraus: patirties jau turime. O vis dėlto teisėtai galime kartoti tai, kas anuomet buvo pasakyta iš Romos į JAV atsilankiusiam svečiui, prabilusiam apie palaimintojo Jurgio beatifikaciją: Bepiga jums, italams <...>. Gaunat šventąjį kas antri, treti ar penkti metai. Mes neturim jau ketvirtas šimtmetis. Neturim net patyrimo, ką reiškia laukti šventojo. Tokia tiesa. Šventojo vis dar neturime. Šv. Kazimieras vis dar pirmasis ir vienintelis...

Aktualiai skamba ir kunigo Ylos susimąstymas klausimas: Aš vėl galvoju, o ką gi darysim mes, jei vieną dieną bus pranešta, kad Šv. Petro bazilikoj, Romoje, skelbiamas palaimintuoju lietuvis? Kas tuo susidomės ir kiek vyks į iškilmes?

Ačiū Dievui, tada įvyko. Atėjo diena, kai buvo pranešta. Ir susidomėjusiųjų atsirado. Šv. Petro bazilikoje buvo daug lietuvių. Ir niekas nežino, kiek dar būtų buvę, jei iš Lietuvos sovietai būtų išleidę visus norinčius, o ne tik tuos 17-a.

 

artuma202401_rs_10-3.jpg

JAV lietuviai Šv. Petro aikštėje Vatikane  pal. J. Matulaičio beatifikacijos metu

Nuo ano kunigo Stasio Ylos klausimo praėjo bemaž pusšimtis metų. Ir jau 36-eri, kai laukiame tėvo Jurgio kanonizacijos. O vis tik reikia vėl savęs paklausti to paties: ką gi darysime, jei vieną dieną bus pranešta (ir norisi tikėti – netrukus), kad Šv. Petro bazilikoje, Romoje, skelbiamas šventuoju tėvas Jurgis ar arkivyskupas Teofilius arba kad štai tada ir tada – kunigo Alfonso Lipniūno beatifikacija? Kas tuo susidomės?..

Kartą Kunigų Vienybės posėdyje, pasidalinus įspūdžiais apie Romos svečio vizitą, iškilo toks klausimas. Čia gimę kunigai valdybininkai pastebėjo, kad ne tik žmonės – jų parapijiečiai, bet ir jie patys beveik nieko nežino apie Dievo Tarną. Nesu tikra, kad šis kunigo Ylos „išduotas“ jo brolių kunigystėje prisipažinimas jau visai nieko bendro nebeturi su mumis, kad dabar jau viskas kitaip. Greičiau sakyčiau, kad ir šiandien dar daugeliui reikėtų pasiduoti kunigo Ylos provokacijai, leistis jo klausinėjamiems ir suklusti, išgirdus, ką jis pats manė apie tėvą Jurgį:

Paskaitom (jei kas skaito Laivą), kad Matulaitis buvęs šventas vienuolis ir Vilniaus vyskupas. Kai kas žino daugiau: bažnytinės Lietuvos provincijos steigėjas, konkordato tarp Lietuvos ir Vatikano parengėjas. Ar daug kas žino, kad buvo žymiausias mūsų sociologas, krikščioniškosios akcijos akintojas, žemės reformos rėmėjas?

Ar žinom, kodėl atsisakė garbingos ir sėkmingos profesūros Petrapilyje ir tapo vienuoliu? Norėjo pabėgti iš pasaulio – užsidaryti už mūrų? Ne! Vienuolyno reikėjo ne jam, o Lietuvai, nes rusai buvo juos sunaikinę. Sociologas žinojo, kad gerai organizuoti pasišventusių žmonių branduoliai gali atlikti tautoj neapskaičiuojamai didelį vaidmenį – dvasinį, ugdomąjį, kultūrinį ir socialinį. Štai ko jis norėjo, atkurdamas vienuolynus.

Buvo nepaprastų gabumų žmogus ir geriausias profesorius akademijoj – gilios minties, įžvalgus gyvenimo problemoms. <...> Įsiliejo mūsų tautos atgimimo srovėn kaip naujas dvasinis raugas su didele jėga, apsisprendęs eiti absoliučios aukos keliu.

Neteigiu, kad kunigas Stasys Yla pateikia visiškai išsamų ir tikslų tėvo Jurgio asmenybės pristatymą. Regis, ne to jis ir siekė. Veikiau – tai kvietimas į dialogą, pokalbį, gal net ginčą: ką tu žinai, ką manai, ką aš žinau ir suprantu, kas svarbu tau, kas svarbu man? O juk būtų puiku, jei galėtume taip kalbėtis apie savo šventuosius, jei iš tiesų pažintume juos, jei galėtume įvardyti, kas jų gyvenime, jų tikėjimo liudijime svarbu man, tau, jei galėtume dėl to net pasiginčyt... Ir tai pasakytina ne tik apie tėvą Jurgį. Tiesiog kunigui Ylai jis buvo ypač brangus. Ir jo beatifikacija anuomet artėjo:

Beatifikacija yra toks vyksmas <...>, kuris viską surenka ir perleidžia per tyrinėjimų rėtį, pasveria. Jeigu po to skelbiamas palaimintuoju, tai reiškia, kad asmuo yra dvasios, charakterio, dorybių, herojinio gyvenimo pavyzdys. Turėti tokį žmogų iš savo tautos, reiškia turėti visuotinai pripažintą švyturį ne tik sau, bet ir žmonijai... Šventasis turi ką nors pasakyti šiems laikams, o Matulaitis tikrai turi. Kardinolai, kurie dalyvauja jo tyrinėjimų vyksme, esą nustebinti, koks aktualus Matulaičio pavyzdys nūnai. Daug dalykų, kurie iškilo Vatikano II suvažiavime, Matulaičio jau buvo skelbiami ir vykdomi prieš 50 metų.

Beatifikacijai reikia stebuklų... Bet ar ne stebuklas, kai pati beatifikacija prikelia mirusį ir jis pradeda švytėti, kalbėti, veikdinti daugelį. Šventasis betgi prabyla per savo tautą ir jos istoriją. Pasauliui jį pristato savo tautos biografai. Jį ir sutinka išskėstom rankom pirmiausia savoji tauta. Naujas šventasis „įsipilietina“ pasaulyje tik per jo kilmės kraštą. Jei mūsų tauta turi ką pasakyti pasauliui, – o ji turi, – dabar yra proga pasakyti per Matulaitį.

<...> Ir kodėl laukti, o ne laužti? <...> Matulaitis tik pradžia, kurią reikia baigti. O toliau eiti prie <...> eilės kitų, ypač didžiųjų dabarties kankinių.

Laužti pirmiausia malda

Tik Dievo malonė įgalina ir vaisingą padaro žmonių veikimą. Beje, pasak tėvo Jurgio, „nepajutęs bėdos ir pagalbos reikalingumo, niekas pagalbos nesišaukia“(Monuscripta Polona, asketinė konferencija De gratia). Vadinasi, kas šaukiasi, prašo – pripažįsta nuoširdų poreikį, troškimą, lūkestį... Vadinasi, jei tik meldžiame, jei „laužiam“, turime teisę sakyti, kad laukiame...

Štai todėl – toji invokacija Suplikacijose... Tiesa, nedažnai beišgirsi šią maldą. Pirmąją karo Ukrainoje vasarą lyg bandyta prisiminti: Krekenavoje, Žolinės atlaidų aštuondienį – kasdien, prieš kiekvienas šv. Mišias – Šventas Dieve . Bet atlaidai pasibaigė...

O juk ir šiandien karas nė kiek ne toliau nuo mūsų... Tai gal jau vien todėl reiktų „laužti“, o ne „laukti“? Gal tikrai laikas – iš visos širdies: Nuo maro, bado, ugnies ir karo gelbėk mus, Viešpatie!

Gal verta prisiminti: Mūsų Tėvynę nuo visų pavojų išgelbėti teikis, meldžiam Tave, Viešpatie!

O tada ir „įterpti“: Palaimintuosius arkivyskupus Jurgį ir Teofilių šventųjų garbe apvainikuoti teikis, meldžiam Tave, Viešpatie!

Būtų gera, jei kas sukurtų ir invokaciją dėl Dievo tarnų... Ir vėl pasakytų: įterpkime. Reikalingas mums jų visų užtarimas, jų tikėjimo, pasitikėjimo, drąsos su Dievu, ramybės ir džiaugsmo Dievuje liudijimas.

Nežinau, ką iš tiesų anuomet turėjo galvoj kunigas Stasys Yla, bet suprantu: mums reikia tai girdėti šiandien: Ir kodėl laukti, o ne laužti? Kodėl nedrumsti negirtinos ramybės? Dabar proga, arba kitos tokios greit neturėsim ir nebus ko kaltinti, tik save pačius.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 balandis 4

Artuma - artuma202404_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22