Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2023 kovas 3
Sinodiškos Bažnyčios link

„Kodėl jūs bijote – argi neturite tikėjimo?“

2023-03-27 | Kunigas Tomáš Halík
artuma202303_rs-18-3.jpg

t-haikas.jpg Kunigas Tomáš Halík

„Kuomet koronaviruso pandemija ištuštino ir uždarė bažnyčias, susimąsčiau, ar šis „uždarymas“ nebuvo pranašiškas perspėjimas“, – dalijosi Artumos skaitytojams gerai pažįstamas, plačiai pasaulyje pripažintas čekų teologas, akademikas ir kunigas Tomáš Halík, sovietmečiu buvęs disidentu, o šiais laikais apdovanotas prestižine Templetono premija. Kuo svarbus Bažnyčios atsinaujinimas ir kaip su tuo susijusi Sinodinė kelionė? Jūsų dėmesiui pateikiame vasario pradžioje Prahoje į Europos žemyninio sinodo asamblėją susirinkusiems dalyviams jo skaitytą įvadą, išryškinantį dvasinį Sinodinio kelio matmenį.

Krikščionybės pradžioje, kai krikščionių paklausdavo, kas naujo jų praktikoje – tai nauja religija ar nauja filosofija, – jie atsakydavo: tai kelias. Kelias, kuriuo einama sekant Tuo, kuris pasakė: Aš esu Kelias. Istorijos tėkmėje, o ypač per krizes, krikščionys nuolat grįždavo prie šios minties.

Pasaulinio Vyskupų sinodo užduotis yra anamnezė, priminimas, turintis atgaivinti ir pagilinti dinamišką krikščionybės pobūdį. Krikščionybė buvo kelias pradžioje, ji turi būti kelias dabar ir per amžius. Bažnyčia kaip piligrimų bendruomenė yra gyvas organizmas, o tai reiškia, kad ji visada turi būti atvira, besikeičianti ir besivystanti. Sinodiškumas, bendra kelionė (syn hodos), reiškia nuolatinį atsivėrimą Dievo Dvasiai, per kurią prisikėlęs gyvasis Kristus gyvena ir veikia Bažnyčioje. Sinodas – tai galimybė drauge įsiklausyti į tai, ką Dvasia šiandien kalba Bažnyčioms.

Išbandymų iššūkiai

Šiomis dienomis kartu apmąstome pirmuosius šios kelionės vaisius, kuriais siekiama atgaivinti sinodišką Bažnyčios pobūdį mūsų žemyne. Tai trumpa ilgos kelionės dalis. Šį nedidelį, bet svarbų Europos krikščionybės istorinės patirties fragmentą reikia įtraukti į platesnį kontekstą, į globalios krikščionybės ateities spalvingą mozaiką. Turime aiškiai ir suprantamai pasakyti, ką Europos krikščionybė šiandien nori ir gali padaryti, kad atlieptų visos mūsų planetos džiaugsmus ir viltis, sielvartą ir kančią – šios planetos, kuri šiandien daugeliu atžvilgių yra tarpusavyje susijusi ir tuo pat metu susiskaldžiusi, kuriai gresia įvairios globalios grėsmės.

Susitikome čia, šalyje, turinčioje dramatišką religijos istoriją. Ji apima Reformacijos pradžią XIV a., XV bei XVII amžių religinius karus ir žiaurų XX a. Bažnyčios persekiojimą. Hitlerizmo ir stalinizmo kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose krikščionys išmoko praktinio ekumenizmo ir dialogo su netikinčiaisiais, solidarumo, dalijimosi, neturto, „kryžiaus mokslo“. Ši šalis dėl socialinių ir kultūrinių pokyčių patyrė tris sekuliarizacijos bangas: „švelnią sekuliarizaciją“, kuri vyko sparčiai pereinant nuo žemdirbių prie industrinės visuomenės; stiprią smurtinę sekuliarizaciją komunistinio režimo laikais; ir dar vieną „švelnią sekuliarizaciją“, vykusią pereinant nuo totalitarinės visuomenės prie trapios pliuralistinės demokratijos postmodernizmo epochoje. Būtent transformacijos, krizės ir išbandymai meta mums iššūkį ieškoti naujų kelių ir galimybių giliau suvokti tai, kas svarbiausia.

Popiežius Benediktas XVI, lankydamasis šioje šalyje, pirmą kartą išsakė mintį, kad Bažnyčia, kaip ir Jeruzalės šventykla, turėtų suformuoti „pagonių kiemą“. Sektos priima tik tuos, kurie visiškai laikosi įstatymų ir yra jiems atsidavę, o Bažnyčia turi išlaikyti atvirą erdvę dvasinėms paieškoms tų, kurie, nors ir ne visiškai sutinka su jos mokymu ir praktika, vis dėlto jaučia tam tikrą prielankumą krikščionybei. Jėzus skelbė: Kas ne prieš mus, tas už mus (Mk 9, 40); Jis įspėjo savo mokinius dėl revoliucionierių ir inkvizitorių uolumo, dėl jų bandymų vaidinti Paskutinio teismo angelus, per anksti atskiriančius grūdus nuo pelų. Net šventasis Augustinas teigė, kad daugelis tų, kurie mano esą išorėje, iš tikrųjų yra viduje, o daugelis tų, kurie mano esą viduje, iš tikrųjų yra išorėje.

artuma202303_rs-18-5.jpg

Skirtingos Bažnyčios formos

Bažnyčia yra slėpinys; mes žinome, kur Bažnyčia yra, bet nežinome, kur jos nėra. Tikime ir išpažįstame, kad Bažnyčia yra slėpinys, sakramentas, ženklas (signum) – visos žmonijos vienybės Kristuje ženklas. Bažnyčia yra dinamiškas sakramentas, ji yra kelias į šį tikslą.

Visiškas suvienijimas – tai eschatologinis tikslas, kuris galutinai įgyvendintas gali būti tik istorijos pabaigoje. Tik tuomet Bažnyčia bus visiškai ir tobulai viena, šventa, visuotinė ir apaštališka. Tik tada visiškai regėsime ir atspindėsime tokį Dievą, koks Jis yra.

Bažnyčios uždavinys – išlaikyti šio tikslo troškimą nuolat esantį žmonių širdyse ir kartu atsispirti pagundai bet kokią Bažnyčios formą, bet kokią visuomenės padėtį, bet kokį religinio, filosofinio ar mokslinio pažinimo lygį laikyti galutiniu ir tobulu.

Visada turime skirti konkrečią Bažnyčios formą istorijoje nuo eschatologinės jos formos, t. y. turime skirti keliaujančią Bažnyčią,kovojančią Bažnyčią (ecclessia militans) nuo triumfuojančios Bažnyčios danguje (ecclesia triumphans). Istorijos kelyje esančios Bažnyčios laikymas tobula ecclesia triumphans veda į triumfalizmą, pavojingą stabmeldystės formą. Be to, ecclessia militans, jei ji neatsispiria triumfalizmo pagundai, gali tapti nuodėmingai kovojančia institucija.

Nuolankiai pripažįstame, kad krikščionybės istorijoje taip nutiko ne kartą. Ši tragiška patirtis leidžia įsitikinti, kad Bažnyčios misija yra būti dvasinio įkvėpimo ir perkeitimo šaltiniu, absoliučiai gerbiant kiekvieno žmogaus sąžinės laisvę ir atmetant bet kokį galios naudojimą, bet kokią manipuliacijos formą.

Kaip politine valdžia, taip ir moraline įtaka bei dvasiniu autoritetu galima piktnaudžiauti, ir tai mums atskleidė seksualinio, psichologinio, ekonominio ir dvasinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje skandalai, ypač silpniausių ir pažeidžiamiausių žmonių išnaudojimas ir prievarta.

Nuolatinė Bažnyčios užduotis – misija

Misija šiuolaikiniame pasaulyje negali būti reconquista (atsikariaujanti), nostalgijos prarastai praeičiai išraiška, arba prozelitizmas, manipuliacija, bandymas įstumti ieškančiuosius į esamas mąstysenos ir institucines Bažnyčios ribas. Priešingai, šios ribos turi būti plečiamos ir praturtinamos būtent ieškančiųjų patirtimi.

Jei rimtai vertiname sinodiškumo principą, tuomet misija negali būti suprantama kaip vienpusis procesas, bet veikiau kaip palydėjimas dialogo dvasia, abipusio supratimo siekis. Sinodiškumas yra mokymosi procesas, kuriame ne tik mokome, bet ir mokomės.

Kvietimas atsiverti „pagonių kiemui“ Bažnyčioje ir įtraukti ieškančiuosius buvo teigiamas žingsnis kelyje į Bažnyčios sinodiškumą Vatikano II Susirinkimo dvasia. Tačiau šiandien turime žengti toliau. Kažkas atsitiko visai Bažnyčios kaip šventyklos formai ir neturime to ignoruoti. Prieš pat išrinkimą į Petro Sostą kardinolas Bergoglio priminė Šventojo Rašto žodžius: „Jėzus stovi prie durų ir beldžiasi. Tačiau šiandien, – pridūrė jis, – Jėzus beldžiasi iš vidaus. Jis nori išeiti, o mes turime sekti paskui Jį. Turime peržengti savo dabartines mąstysenos ir institucines ribas, ypač eiti pas vargšus, atstumtuosius, kenčiančiuosius. Bažnyčia turi būti karo lauko ligoninė...“ – šią popiežiaus Pranciškaus mintį reikia toliau plėtoti. Karo lauko ligoninę turi turėti Bažnyčia, galinti pasiūlyti kompetentingą diagnozę (atpažindama laiko ženklus), prevenciją (stiprindama imuninę sistemą prieš užkrečiamąsias ideologijas, tokias kaip populizmas, nacionalizmas ar fundamentalizmas), terapinį palaikymą ir ilgalaikę reabilitaciją (įskaitant susitaikymo procesą ir žaizdų gijimą po patirto smurto ir neteisingumo).

Šiai labai rimtai užduočiai atlikti Bažnyčiai skubiai reikia sąjungininkų – jos kelionė yra bendra (syn hodos), ja turi būti dalijamasi. Negalime į kitus kreiptis su tiesos savininkų išdidumu ir arogancija. Tiesa – tai knyga, kurios nė vienas iš mūsų dar neperskaitė iki galo. Esame ne tiesos savininkai, bet jos mylėtojai, mylintys Vienintelį, kuris gali pasakyti: Aš esu Tiesa.

Jėzus neatsakė į Piloto klausimą, pateikdamas teoriją, ideologiją ar tiesos apibrėžimą. Tačiau Jis liudijo tiesą, pranokstančią visas doktrinas ir ideologijas. Jis atskleidė tiesą, kuri vyksta ir kuri yra gyva bei asmeniška. Tik Jėzus gali pasakyti: Aš esu Tiesa. O sykiu Jis sako: Aš esu Kelias ir Gyvenimas.

Tiesa, kuri nėra gyvenimas ir nėra kelias, būtų panašesnė į ideologiją, paprastą teoriją. Ortodoksija (teisingas mokymas) turi būti derinama su ortopraksija (teisingu veikimu).

Ir neturime pamiršti trečiojo, gilesnio – gyvenimo tiesoje – matmens. Tai ortopatija, teisinga aistra, troškimas, vidinė patirtis – dvasingumas. Visų pirma būtent per dvasingumą – paskirų tikinčiųjų ir visos Bažnyčios dvasinę patirtį – Dvasia mus pamažu supažindina su tiesos visuma. Šie trys dalykai reikalingi vienas kitam. Nors ortodoksija (teisingas mokymas) gali būti intelektualiai patraukli, tačiau beortopraksijos (teisingo veikimo) ji neveiksminga, o be ortopatijos (teisingo jautimo) – šalta, bejausmė ir paviršutiniška.

artuma202303_rs-18-2.jpg

Velykinis paradoksas

Naujoji evangelizacija ir sinodinis Bažnyčios bei pasaulio perkeitimas yra procesas, kuriame turime išmokti garbinti Dievą nauju ir gilesniu būdu – Dvasia ir tiesa.

Neturime bijoti, kad kai kurios Bažnyčios formos miršta: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas, o jei apmirs, jis duos gausių vaisių“ (Jn 12, 24).

Negalima ieškoti Gyvojo tarp mirusiųjų. Kiekvienu Bažnyčios istorijos laikotarpiu turime lavinti dvasinio įžvalgumo meną ir skirti Bažnyčios medyje gyvąsias šakas nuo sausų ir negyvų.

Triumfalizmas, mirusio Dievo garbinimas, turi būti pakeistas nuolankia kenotine ekleziologija: Bažnyčios gyvenimą sudaro dalyvavimas Velykų paradokse – savęs dovanojime ir savęs pranokime, mirties perkeitime į prisikėlimą ir naują gyvenimą.

Tikėjimo akimis galime matyti ne tik nuolatinį kūrimosi procesą ( creatio continua). Istorijoje, ypač Bažnyčios, taip pat galime matyti nuolat vykstančius įsikūnijimo (incarnatio continua), kančios (passio continua) ir prisikėlimo ( ressurectio continua) procesus.

Gimstančios Bažnyčios velykinė patirtis apima nuostabą, kad Prisikėlimas yra ne praeities atgaivinimas, bet radikalus perkeitimas. Prisiminkime, kad Prisikėlusio Jėzaus neatpažino net artimiausių ir brangiausių žmonių akys. Marija Magdalena pažino Jį iš balso, Tomas – iš žaizdų, Emauso piligrimai – iš duonos laužymo.

Net ir šiandien svarbi krikščioniškosios egzistencijos dalis yra nuotykis ieškoti gyvojo Kristaus, kuris ateina pas mus įvairiais netikėtais, kartais anoniminiais būdais. Jis ateina pro uždarytas baimės duris; mes Jo nepastebime, kai užsidarome baimėje. Jis ateina pas mus kaip balsas, kalbantis į mūsų širdis; jo neišgirstame, jei leidžiame sau būti apkurtusiems nuo ideologijų ir komercinės reklamos triukšmo. Jis pasirodo mums mūsų pasaulio žaizdose; jei ignoruosime jas – neturėsime teisės kartu su apaštalu Tomu sakyti: Mano Viešpats ir mano Dievas! Jis pasirodo mums kaip Nepažįstamasis kelyje į Emausą; Jo nepažinsime, jei nenorėsime laužyti duonos su kitais, netgi su svetimais.

Visuotinės brolybės ženklas

Bažnyčia kaip signum (sakramentinis ženklas) yra simbolis tos „visuotinės brolybės“, kuri yra eschatologinis Bažnyčios ir žmonijos istorijos bei visos kūrinijos tikslas. Tikime ir išpažįstame, kad tai yra signum eficiens – veiksminga šio vienijimosi proceso priemonė. O kad tai pasiektume, reikia derinti kontempliaciją ir veikimą. Tam reikia „eschatologinės kantrybės“ su šventu širdies nerimu ( inquietas cordis), kuris gali baigtis tik Dievo rankose amžių pabaigoje. Malda, adoracija, Eucharistijos šventimas ir „politinė meilė“ yra tarpusavyje suderinami pasaulio sudievinimo, sukrikščioninimo proceso elementai.

Politinė diakonija sukuria artumo ir solidarumo, svetingumo ir empatijos, abipusės pagarbos kultūrą. Ji tiesia tiltus tarp skirtingų tautų, kultūrų ir religijų žmonių. Kartu politinė diakonija yra ir garbinimo tarnystė, dalis tos metanoia (perkeitimo), kuomet žmogiškoji ir tarpasmeniška tikrovė perkeičiama, įgauna dievišką kokybę ir gelmę.

Bažnyčia dalyvauja perkeičiant pasaulį visų pirma per evangelizaciją, kuri yra jos pagrindinė misija. Evangelizacijos vaisingumas slypi įkultūrinime, tikėjimo įkūnijime gyvoje kultūroje, žmonių mąstyme ir gyvenime. Žodžio sėkla turi būti pasėta pakankamai giliai į gerą dirvą. Evangelizacija be įkultūrinimo yra tik paviršutiniška indoktrinacija.

Europos krikščionybė buvo laikoma paradigminiu įkultūrinimo pavyzdžiu: krikščionybė tapo dominuojančia Europos civilizacijos jėga. Tačiau palaipsniui išryškėjo tokio evangelizavimo trūkumai ir šešėliai. Nuo Apšvietos laikų Europoje matome tam tikrą krikščionybės „ekskultūraciją“, kultūros ir visuomenės sekuliarizaciją. Sekuliarizacija lėmė ne krikščionybės išnykimą, kaip kai kas tikėjosi, bet jos pasikeitimą. Tam tikri Evangelijos žinios elementai, kuriuos Bažnyčia, būdama susijusi su politine valdžia, apleido, buvo įtraukti į sekuliarųjį humanizmą. Vatikano II Susirinkimas mėgino užbaigti „kultūrinius karus“ tarp katalikybės ir sekuliariosios modernybės, ir dialogo būdu integruoti būtent šias vertybes (pvz., sąžinės laisvės pabrėžimą) į oficialų Bažnyčios mokymą (Hansas Ursas von Balthasaras kalbėjo apie „pagonių apiplėšimą“).

Lemtingas momentas

Konstitucijos Gaudium et spes pirmasis sakinys skamba kaip santuokos pažadas: Bažnyčia pažadėjo šiuolaikiniam žmogui meilę, pagarbą ir ištikimybę, solidarumą ir imlumą jo džiaugsmams bei viltims, sielvartui ir kančiai. Tačiau į šį gestą nebuvo atsiliepta tuo pačiu. „Šiuolaikiniam žmogui“ Bažnyčia atrodė pernelyg sena ir nepatraukli nuotaka. Be to, Bažnyčios palankumas moderniajai kultūrai pasireiškė tuo metu, kai modernybė kaip tik ėjo į pabaigą. Kultūrinė revoliucija apie 1968 m., ko gero, buvo ir modernybės epochos kulminacija, ir pabaiga.

1969-uosius metus, kai žmogus įžengė į Mėnulį, o mikroprocesoriaus išradimas davė pradžią interneto erai, galima laikyti simboline naujojo postmodernaus amžiaus pradžia. Šiai epochai ypač būdingas globalizacijos paradoksas – viena vertus, beveik visuotinis tarpusavio ryšys, kita vertus, radikalus pliuralizmas. Šiandien išryškėja tamsioji globalizacijos pusė. Prisiminkime pasaulinį smurto plitimą, pradedant teroristiniais išpuoliais prieš JAV 2001 m. ir baigiant Rusijos imperializmo valstybiniu terorizmu bei dabartinės Rusijos genocidu Ukrainoje; užkrečiamųjų ligų pandemijas; gamtinės aplinkos niokojimą; moralinio klimato naikinimą per populizmą, melagingas naujienas, nacionalizmą, politinį radikalizmą ir religinį fundamentalizmą. Teilhard’as de Chardinas buvo vienas pirmųjų globalizacijos pranašų, kuris tai vadino „planetarizacija“, atspindėdamas jos vietą bendrame kosmoso raidos kontekste.

Teilhard’as teigė, kad globalizacijos proceso kulminacinis etapas kils ne dėl vystymosi ir pažangos mechanizmo, bet dėl sąmoningo ir laisvo žmonijos posūkio link „vienos jėgos, kuri vienija, bet nesunaikina“. Šią jėgą jis matė meilėje, kaip ji suprantama Evangelijoje. Meilė yra savęs įgyvendinimas per savęs viršijimą. Tikiu, kad šis lemtingas momentas vyksta būtent dabar ir kad krikščionybės posūkis į sinodiškumą, Bažnyčios virsmas dinamiška piligrimų bendruomene gali turėti įtakos visos žmonijos šeimos likimui. Sinodinis atsinaujinimas gali ir turėtų būti kvietimas, padrąsinimas ir įkvėpimas eiti, augti ir bręsti visiems drauge.

artuma202303_rs-18-4.jpg

Perkeisti pasaulį

Ar Europos krikščionybė šiandien turi drąsos ir dvasinės energijos išvengti „civilizacijų susidūrimo“ grėsmės, paverčiant globalizacijos procesą bendravimo, dalijimosi ir abipusio praturtinimo procesu, civitas ecumenica, meilės ir „visuotinės brolybės“ mokykla? Kai koronaviruso pandemija ištuštino ir uždarė bažnyčias, susimąsčiau, ar šis „uždarymas“ nebuvo pranašiškas perspėjimas – štai kaip netrukus gali atrodyti Europa, jei mūsų krikščionybė nebus atgaivinta, jei nesuprasime, ką šiandien „Dvasia kalba bažnyčioms“. Jei Bažnyčia nori prisidėti prie pasaulio perkeitimo, ji pati turi nuolat keistis – ji turi būti ecclesia semper reformanda. Kad reforma, pvz., tam tikrų institucinių struktūrų formos pakeitimas, duotų gerų vaisių, prieš tai turi būti atgaivinta Bažnyčios kūno „kraujotakos sistema“, o tai yra dvasingumas. Negalima susitelkti tik į atskirus organus, bet nesirūpinti tuo, kas juos vienija ir kas jiems įkvepia Dvasios bei gyvybės.

Daugelis „žmonių žvejų“ šiandien jaučiasi panašiai kaip Galilėjos žvejai ant Genezareto ežero kranto, kai pirmą kartą sutiko Jėzų: „Mūsų rankos tuščios, tinklai tušti, nors dirbome visą naktį, bet nieko nesugavome.“ Daugelyje Europos šalių bažnyčios, vienuolynai ir seminarijos yra tuščios arba pustuštės.

Jėzus mums sako tą patį, ką ir išsekusiems žvejams: „Pabandykite dar kartą, irkitės į gelmę.“ Bandyti iš naujo – tai nekartoti senų klaidų. Reikia drąsos ir atkaklumo, norint palikti seklumą ir eiti į gelmę.

„Kodėl jūs bijote – argi neturite tikėjimo?“ Jėzus tai sako per visas audras ir krizes. Tikėjimas yra drąsi kelionė į gelmę, Bažnyčios ir pasaulio perkeitimo (metanoia) kelionė, bendra sinodiška kelionė ( syn hodos).

Tai kelionė nuo paralyžiuojančios baimės (paranoia) prie metanoia ir pronoia (paranojos priešingybės), prie įžvalgumo, apdairumo, atvirumo ateičiai ir imlumo Dievo iššūkiams laiko ženkluose.

Europos žemyninio sinodo asamblėja Prahoje / CCEE nuotraukos


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 vasaris 1

Artuma - artuma202402_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22