Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2023 birželis 6
Didelės ir mažos kryžkelės

Kas apsaugos ar išgelbės mūsų vaikus?

2023-06-22 | Kunigas Kęstutis Dvareckas
artuma202306_rs-21.jpg

k-dvareckas.jpg
Kunigas
Kęstutis Dvareckas

Vytauto Salinio nuotrauka

Į Tėčio ir sūnaus savaitgalį Dalius pakviečia vis kitų pašnekovų, įkvepiančių ir tėvus, ir sūnus. Šią gegužę ant Gailinto ežero kranto – prie pat kunigo Kęstučio Dvarecko tėviškės – būtent jo, priklausomų asmenų bendruomenės Aš Esu vadovo, ir paprašyta pasidalyti savo įžvalgomis. Mat nūdien šeimas žaloja ne tik žinomos tėvų (vyrų ar moterų) priklausomybės. Šiandien priklausomi tampa ir vaikai. Tad pasišnekėta atvirai, nors dar neretai šeimose tai linkstama slėpti. Pasišnekėta vyriškai ir... apie meilę. Juk kas dar galėtų mus išgelbėti?! Kaip Tėvo dienos dovana dalijamės su Artumos skaitytojais kunigo Kęstučio išmintingais žodžiais ir kartu liudijimais, ką sako patys tėvai apie tėvo ir sūnaus laiką drauge.

Mitas, kad nekenkia

„Šiuo metu yra žinoma daugiau kaip 870 psichoaktyvių medžiagų, kurių daugumą įsigyti galima visai nesunkiai ir net legaliai. Tai labai gąsdina, nes pavartojimų „stažai“ būna labai trumpi, o poveikis ilgalaikis. Alkoholikai laiką iki savo priklausomybių gali skaičiuoti metais, o dabar yra priklausomų jaunų asmenų, kurie pavartojimą skaičiuoja tik kartais iki tapimo priklausomais“, – atkreipia tėvų dėmesį kunigas Kęstutis, pasidalydamas neseniai tragiškai pasibaigusia vieno jaunuolio istorija. Jo niekas nebeišgelbėjo prasidėjus kliedesiams... Neapsaugojo ir tėvai, labiau saugoję ne nuo ligos, o nuo „įrašo psichiatrinėje“.

Pasak Priklausomų asmenų bendruomenės vadovo, išties neįvertinam, su kuo turim reikalą. Lietuva yra trečia Europoje pagal suvartojamų psichotropinių vaistų kiekį. Jau turime net paauglių priklausomybių nuo vaistų. Čia nekalbama apie tai, kai reikia iš tiesų gydyti susirgimus, o kalbam apie asmenis, neturinčius psichinės ligos diagnozės, bet juos vartojančius. Vaistai nėra vien gėris, nerasite nė vieno vaisto be šalutinio poveikio. Juos dera vartoti tik rimtai sergant, o ne šiaip ar bėgant nuo realybės.

Kai kuriems pavartojus naujų psichoaktyvių medžiagų kas kartą kyla psichozės. Tokie asmenys greit atsistato, netrukus vėl atkrinta, prasiskolina, klimpsta vis giliau. Nors vartoja, atrodytų, legalias medžiagas. Mitas, kad jos nekenkia. Daug medžiagų yra padirbinėjamos, maišomos vienos su kitomis, o tai veda į neprognozuojamas pasekmes ir perdozavimą.

Azartiniai lošimai kelia didžiulę, net iki 70 proc. savižudybių riziką ir baisius finansinius praradimus. Ir priklausomybėje nuo kompiuterio veikia tie patys mechanizmai, atsiranda negrįžtamų procesų. Alkoholis daugeliui atrodo „priimtinas“. Tiesa, vyrų degradacija nuo jo yra lėtesnė, gali tęstis ir kelis dešimtmečius, o moterims pakanka ir 5-erių metų.

Priklausomybė ir... nepaguoda

Pasak kunigo Dvarecko, išskiriami du priklausomybių aspektai – medžiaga ir elgesys. Psichotropinės medžiagos vartojamos „gesinti tam, kas žmoguje dega“. Jei žmogus emociškai sveikas, esantis taikoje su savimi, neturi vidinių įtampų, tuomet pavartojus dėl smalsumo ar kompanijos – jam tai nepatinka, jis nori grįžti į save. Tačiau, jei tai „suveikia“, vadinasi, žmogus turi tą „vidinę skylę“ savyje ir greitai smunka žemyn.

Kas toji „skylė“ žmoguje, atvedanti į priklausomybes? „Priklausomybės „limpa“, kai bėgam nuo jausmų“, – teigia kunigas Kęstutis. Sakoma, jog tipinis lietuvis pažįsta tik tris jausmus: gerai,blogaiir normaliai. Priklausomų asmenų centre būna organizuojamas „jausmų ratas“, tada aiškiai matyti, jog žmonės nepratę jausti „pustonių“, jiems yra tik gerai arba tik blogai. Tačiau nė vienam nepatinka jaustis nemaloniai, o priklausomybėmis ir „koreguojame“ tas nemalonias savo būsenas.

Kunigas atkreipia dėmesį į nuolat besikeičiantį žmogaus gyvenime paguodos ir nepaguodos laiką (pagal ignaciškąsias dvasines praktikas). Ir visiems norisi gyventi tik paguodoje, ar ne? O pats šv. Ignacas Lojola sakė, jog žmogui naudingesnis nepaguodos laikas, nes tai jį skatina keistis, augti.

„Priklausomybių atsiranda, kai norime visada būti tik paguodos laike. Kuo labiau norime būti pakilime, nesvarbu, kokiomis medžiagomis tai pasiekiama, tuo žemesnis būna kritimas“, – dalijasi kunigas Kęstutis, pabrėždamas, jog tam, kad sugrįžtų į įprastą gyvenimą, priklausomiems asmenims prireikia net kelerių metų „švaros“, kol atsikuria tai, kas Viešpaties žmoguje buvo įdiegta.

Gyventi realybėje

Kaip nepasiklysti savo jausmuose, realybės išgyvenimuose? Svarbu būti dėmesingiems, kaip kūnas ir siela reaguoja į nerimą, nemalonumus, ir to neignoruoti. Mat visi jausmai mums gyvybiškai svarbūs, Dievo duoti. Jei nustotume jausti, taptume psichiškai nebeadekvatūs. Visokie jausmai Jėzaus irgi buvo išjausti tapus žmogumi. Pasaulyje po nuopuolio jausmai padeda mums susiorientuoti. Jei pradedame elgtis neteisingai, jei nuoširdžiai „susipainiojame“, tai mus jausmai išduoda – atsiranda nerimas.

Ką daryti? Pasikalbėti su Jėzumi ar „įsimesti“ tabletę ir tolti nuo gero kelio?.. Svarbiausia – nebėgti nuo realybės. Nes Dievas irgi realus, ir Jis realiai keičia. Anot kunigo, „Dievas turi problemą su mumis“, nes mes dažnai būname tarsi „emigravę“ iš realybės, gyvename fantazijose, iliuzijose. O Jis laukia, kad mes „pareitume į namus“ – į savo vidaus tikrovę.

„Net ir tikėjimo ieškantys žmonės kartais nori susikurti saugų urvą ir slėptis nuo gyvenimo. Evangelijoje Jėzus sako: gyvenimas ir nebus lengvas. Dievas mūsų neapgavo, nepažadėjo, kad mums nereikės verkti. Jo galybė geriausiai reiškiasi mūsų silpnume. Mums svarbu išbūti realybėje ir leisti, kad Dievas mus pasivytų“, – pabrėžia kunigas Dvareckas. 12 žingsnių programa , padedanti sveikti priklausomiems asmenims, sako, jog svarbu suvokti ir vykdyti Dievo valią, prašyti jėgų elgtis kitaip, nei esu įpratęs.

Ar mūsų vaikai turi būti geriausi?..

Ir vis dėlto – tėvų susitikime išsakytas bene labiausiai rūpimas klausimas: kaip apsaugoti vaikus, jų ramybę ne vaistais, kaip nuraminti jau ilgą laiką neišsimiegantį jaunuolį ne vien žodžiais „nestresuok“?

„Jei norim apsaugoti tuos, kuriuos mylime, nuo įvairių priklausomybių galimybių, nėra kito būdo, kaip puoselėti santykį, artimus tarpusavio ryšius. Siūlyti realybę, kuri yra tikra. Pasakyti jaunam žmogui, kad virtualybė ar cheminės medžiagos tik suimituoja atsakymą į tavo poreikį. Parodyti, kad yra kitas, siauras, ilgesnis, kelias, bet iš tikrųjų atliepiantis jo poreikius.

Mūsų, suaugusiųjų, užduotis yra atrasti, kas kitame yra dieviška, brangintina, augintina, skleistina, puoselėtina. Pasakyti kitam, kad esi nuostabus Dievo sodas, kuriame yra ir piktžolių, bet tu jį prižiūri, kad jos neužgožtų to, kas tavyje yra gero“, – kalba kunigas Kęstutis apie geriausią apsaugą nuo įtraukiančio priklausomybių liūno – mūsų santykių puoselėjimą, per kuriuos Dievas galėtų nevaržomai mumis rūpintis.

Jei to nebus, į kurią pusę žmogus nukeliaus, priklausys nuo kelių veiksnių: nuo genetikos, aplinkybių, socialinės įtakos. Pavyzdžiui, namie kartais išmuša elektros saugiklius, kai per daug prietaisų įjungiame. Taip ir tėvai kartais vaiką taip užkrauna... Jis turi būti geriausias mokykloje, geriausias šokėjas ir dar tris būrelius lankyti... Vaikas vaikščioja ties išsekimo riba, pildo tėvų įsivaizdavimus, o ko jis pats nori, apie ką svajoja, mažai kam rūpi. Suaugusieji jau ūgtelėjusiems vaikams renka, ką studijuoti, finansuoja perspektyvias specialybes, kurios visiškai ne pagal jų širdį, prigimtį, potraukius...

„O tada užaugina mums „klientų“, nes žmogus nebus laimingas, dirbdamas tai, kas jį ėda. Na, ir kas, kad gerai uždirba,“ – patirtimi dalijasi Priklausomų asmenų bendruomenės vadovas. Jis sako, jog net sveikstančių asmenų tėvai kartais priekaištauja dėl jų vaikų naujų pasirinkimų tam, kad „švariai“ gyventų. Kai verslininkas renkasi dirbti už minimalų atlygį su proto negalią turinčiais asmenimis, tėvus tai šokiruoja: aš gi prašiau, kad jis tik negertų...

Kunigas Dvareckas sako tėvams: neapsaugosime vaikų drausdami, gudraudami. Nepakeičiami mes esame tik santykiuose! Turime kalbėtis su vaikais, kad jie nebesislėptų. Kalbėtis pirmu asmeniu, ne iš aukšto. Nieko nepasieksime iš galios pozicijos, o tik atidėsime problemą. Parodyti, jog mums rūpi jų išgyvenimai. Nenustoti gyventi, jei yra pavojų, bet eiti per juos kartu, kalbantis, tariantis. Svarbu praeiti krizes laikantis vienas kito rankos.

Įžodinta tėvo meilė

„Per 13 metų bendruomenėje ne kartą patyriau, jog žmonės dažnai kalba apie santykio su tėvu nebuvimą. Dažniausiai tai „tylioji“ santykių dalis, įsikišanti griežtumu. O šeimoje paprastai pirmu smuiku groja moterys, mamos, ir beveik niekas iš tų žmonių neprisimena gražaus, neskubaus laiko su tėvu“, – sako kunigas apie tėvystę kaip tvirtą priklausomybių „užtvarą“. Ir tėvystę kaip besąlygišką meilę, kuri, deja, žodžiais kartais lieka neišsakyta.

„Jeigu žmonės taip myli savo vaikus, tai negi Dievas myli mažiau?! Šitai labai gydė mano santykį su Dievu“, – dalijosi kunigas Kęstutis apie savo patirtį gimus kūdikiui sesers šeimoje. Juk tėvams tenka sunkiausia užduotis – perduoti vaikams besąlygiškos meilės patirtį, nes be jos nė vienas žmogus neužaugs visavertis. Pasaulyje daugiau patiriame, kad esame vertinami už žinias, kad esame „patogūs“, bet labai mažai patiriame, kad esame mylimi ne „už kažką“. Dievas tėvus išsirinko būtent tam, kad jie leistų augančiai kartai patirti tos besąlygiškos meilės, kai myliu kitą ir tada, kai jis man „nepatogus“, kai jam skauda, nesiseka...

Kunigas Dvareckas drąsino tėvus apmąstyti savo santykį su vaikais, kad Dievas kviečia tėvystę išgyventi labai praktiškai, apčiuopiamai, šeimoje, eiti su vaikais toliau, nei norisi, galėti daugiau, nei patogu ir įmanoma.

Ir... viena didžiausių klaidų – pamiršti įžodinti savo meilę, lyg ji būtų savaime suprantama. Savo tėvų elgesį, bendravimo su mumis nuoskaudas (sovietmečiu jie buvo pervargę ir ypač stengėsi duoti vaikams tai, ko patys neturėjo) priimtume lengviau, jei mums būtų sakę ir mes būtume žinoję, jog visa buvo iš meilės. Iš savo vaikystės Kęstutis prisiminė, koks skaudus paaugliui buvo nepaaiškintas tėvo sprendimas neduoti jam pavairuoti... traktoriaus. Ir koks prikeliantis buvo tėčio žodis sūnui, kai šis atsidūrė krizinėje gyvenimo situacijoje ir įkalintas išgirdo: tėvas prašė perduoti, kad esi jo sūnus, jis padarys dėl tavęs bet ką!

Ar mokėsime meilės kainą?

„Tėvai gali duoti tai, ko nenusipirksi psichologo kabinete“, – sako kunigas Dvareckas. Jis teigia tikintis, kad be naujo telefono vaikas gali užaugti visavertis ir laimingas, bet be sveiko santykio su tėvu kurį laiką gali tekti blaškytis gyvenime, ir Dievui reikės kitais būdais tuo vaiku pasirūpinti.

Pavojingiausia, kai renkamės nematyti. Tėvai pyksta ant pareigūnų, kai šie nustato pavojingų cheminių medžiagų jų vaiko organizme. „Kol neigiam tiesą, nėra laisvės, pūliniai tik auga. Jėzus sako, kad ateina gydyti, o ne patiems reikia išsigydyti. Tada atsiranda daugiau vilties“, – neabejoja kunigas. Kai šeimoje kas negero vyksta, reikia visiems keistis.

Priklausomybių sužeistiems vaikams gali atrodyti, kad tėvai paranojikai , jų nesupranta. Vaikai dažnai nepatiria savo vartojimo neigiamų padarinių, juos nuo jų apsaugo tėvai. Tačiau sveikimas prasideda, kai žmogus patiria ir suvokia pasekmes. Leisti, kad tam, kurį myli, skaudėtų – didysis iššūkis. Tėvai neturėtų nuolat grasinti pasek-
mėmis, kurių neįgyvendins, nes vaikai patiria, kad tėvų žodžiai nieko nereiškia.

„Mums visiems norisi būti geriems, bet negalime palydėti klystkeliais. Tu tampi kliuviniu, ant tavęs gali supykti, ir kartais tai iškęsti nelengva. Ar sutinku mokėti meilės kainą?“ – kvietė pamąstyti kunigas Kęstutis Dvareckas, linkėdamas būti žodžio žmonėmis, išsaugoti pagarbą vaikui. Ir atrasti būdų, kaip patiems prisipildyti dangiškojo Tėvo, kad Jo meilės dovanotų tiems, kuriuos augina.

„Jei Viešpats pašaukė jus tėvystei, tai Jis neapsiriko. Žino, kad turite tam dovanų ir galite“, – išgirdo tėvai susitikime ne tik su kunigu Kęstučiu, bet ir su savo sūnumis.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 liepa–rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma202407-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22