Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2021 m. spalis 10
Akiračiai

Kaip atsirado Mišiolas

2021-11-30 | Romanas Kazakevičius
artuma202110 rs 14 1
Šv. Grigaliaus aukojamos šv. Mišios. Valandų knygos miniatiūra, 1470 m. Prancūzija

Screenshot 2021 11 30 124947Romanas Kazakevičius

Kovo Artumoje pasidalyta žinia apie naujos redakcijos Mišiolo lietuvių kalba rengimą, o balandžio – diskusija apie tai, kodėl tai svarbu. Viliuosi, kad šios eilutės dar labiau išplės skaitytojų akiratį.

Tūlas skaitytojas, paklaustas, kas yra Mišiolas, be abejo, žinotų, ką atsakyti, – tai stora knyga, kurią kunigai per šv. Mišias varto ir skaito. Atsakymas teisingas tiek pat, kiek ir pastaba, jog Civilinis kodeksas arba Konstitucija – tai tokios knygelės, kurias varto teisėjai ir advokatai. Sąmoningai pažinus savo tapatybę, gyvenimo ir mąstymo būdą, toks atsakymas mums tikrai netiks. Sąmoningas žvilgsnis į, regis, natūralią ir statišką, visad tokią pat tikrovę atskleidžia nuostabų dalyką: esame daugybės praėjusių kartų paveldėtojai – tarsi monetą po monetos jos sudėjo tą lobį, kuris yra mūsų būdas gyventi, mąstyti. Europos teisės istorijoje teigiama, kad kai kurios pamatinės nuostatos, veikiančios ir dabarties žmonių – žinančių apie tai ar nežinančių – gyvenimą, yra paveldėtos iš romėnų teisės. Amžių būvyje jų pavidalas keitėsi, priklausomai nuo tautų bei jų kultūros ir mentaliteto, nuo santvarkų, poreikių, kai kurių gyvenimo būdą keičiančių ekonominių ir technologinių veiksnių. Tačiau šerdis – ta pati. Kažką panašaus, analogiškai, galima pasakyti ir apie Mišiolą.

Šiandien galima konstatuoti paradoksą. Viena vertus, Mišiolo įtaka kiekvieno praktikuojančio kataliko gyvenimui yra didžiulė ir tiesioginė. Beveik per kiekvienas pamaldas jis girdi iš Mišiolo skaitomus žodžius, meldžiasi jais, visus metus gyvena Mišiolo diktuojamu ritmu, nuo eilinių dienų iki didelių ir mažų švenčių, mini šventuosius, pradeda ir užbaigia liturginius Gavėnios ar Advento laikotarpius, mini didžiuosius gyvenimo įvykius – gimimą, santuoką, mirtį, klausosi Dievo žodžio ir, turbūt svarbiausia, pasirengia priimti Kristų eucharistiniu pavidalu, kad palengva su Juo supanašėtų. Kita vertus, vis dėlto daugeliui katalikų Mišiolas yra ne jų, ne visos bendruomenės, bet „kunigų knyga“. Tai tiesa, bet ne visai. Pažvelkime kodėl.

Nuo maldos iki tvarkos

Mišiolas neatsirado per naktį ar per šimtmetį. „Embrionine jo forma“ galima laikyti nuo IV a. pab. aptinkamas Mišių knygeles libelli missarum – kelių puslapių maldų rinkinius Mišioms ir kitiems sakramentams švęsti.

Romoje švęstoje liturgijoje Mišių šerdies – Eucharistijos maldos – svarbiausioji dalis susiformavo ir pakankamai stabilią formą įgijo jau iki IV a., kaip liudija šv. Justino Kankinio (II a.), šv. Ipolito iš Romos (III a.) ir ypač šv. Ambraziejaus iš Milano (IV a.) palikti aprašymai, cituojamos maldos. Daugiau šaltinių atsiranda nuo VII a. pr. Atrodo, sekant Jeruzalės liturgijos pavyzdžiu, nuo V a. įterpiamas Sanctus maldą. Aptinkamas ir šventųjų paminėjimas (Communicantes...) ir jų prašymas Dievo Motinos, apaštalų ir kankinių užtarimo. Įdomu, kad į šią maldą konkrečia proga, langobardams apsupus Romą, šv. Grigaliaus Didžiojo buvo įterptas dar vienas maldavimas, kad mūsų dienas lydėtų Dievo taika, prigijo visam laikui: taikos ir ramybės meldžiame ir mūsų dienoms.

VIII–XI a. susiformavo didelė dalis ordo missae – Mišių eiga ir tvarka bei atskiras dalis užbaigiančios maldos. Tikėjimo išpažinimas (Credo) Romos liturgijoje įterptas tik nuo XI a., kai šv. Henrikas II, Vokietijos imperatorius, apsilankė Romoje. Jis nustebo, kad šv. Mišiose neišgirdo Credo. Popiežius Benediktas VIII jam atsakė, kad tai dėl Romos Bažnyčios tikėjimo grynumo ir tvirtumo nėra reikalo kartoti Tikėjimo išpažinimo. Vis dėlto vėliau šis popiežius nurodė sekmadienio pamaldose kalbėti ir Credo .

Visos šv. Mišiose tariamos maldos, jų eiliškumas, pritaikymas iškilmėms, liturginiams laikotarpiams, kitų sakramentų šventimui sudaro Mišiolą.

Improvizacija ir ortodoksija

Aprašydami libelli missarum kūrimą ir plitimą istorikai bei liturgistai dažnai vartoja žodį kodifikavimas. Tai susisteminimas, sąvadas, organiškas išdėstymas, užfiksavimas. Kodėl reikėjo kodifikuoti liturgiją? Pirma į galvą ateinanti mintis – tai, kaip ir kiti kodifikuoti tekstai, pavyzdžiui, teisynai – tai didelė pagalba žmogaus atminčiai. Tačiau kitas svarbus momentas – atėjo laikas nustatyti ribas improvizacijai.

Galima pasakyti, kad improvizacija ilgą laiką buvo viena iš pagrindinių liturginių apeigų taisyklių. Šv. Mišių vadovas naudojo Eucharistijos maldos tekstą, tačiau visa kita – priklausė nuo jo išmonės ir kūrybingumo. Tačiau galima nesunkiai nutuokti, kad neribojama improvizacija pradėjo vesti fragmentacijos keliu, ypač kai ji atspindėjo teologinių nuomonių skirtumus, iš kurių ne viena tuo metu ar vėliau pripažinta klaidinga.

V a. pradžioje pradedama doktriniškai geriausius ir literatūriškai gražiausius rinkinius, organiškai sudėlioti jų medžiagą. Taip atsirado sakramentarijai (sacramentarium), ir ne vienai dienai, bet ilgiems liturginiams periodams ar visiems metams. V–VII a. gyveno daug autorių, kurių sukurtas maldas ar šlovinimo himnus kartojame ir šiandien, švęsdami šv. Mišias ir kitus sakramentus. Garsiausi yra Leono, Gelazijaus ir Grigaliaus sakramentarijai.

artuma202110 rs 14 2
Gelazijaus sakramentarijaus frontispisas. 750 m. Prancūzija

Sakramentarijų amžius

Vadinamasis Leono sakramentarijus su 1331 maldos tekstu iš pradžių priskirtas V a. popiežiui Leonui Didžiajam. Dabartinių studijų šviesoje jis yra priskiriamas vėlesniais laikais, VI a. antroje pusėje. Atrodo, kad libelli missarum buvo surinkti į dvi kolekcijas, o šios – į vieną sakramentarijų. Tačiau nėra abejonių, kad jame užfiksuoti liturginiai pradmenys atspindi Romos ir popiežių naudotą liturgiją. Nustatyta, jog kai kurių maldų autorius yra VI a. vidurio popiežius Vigilijus. Nors Leono sakramentarijaus istorinė vertė didelė, tačiau galima spėti, kad dėl padriko turinio ir kalendorinio nuoseklumo juo buvo mažai naudojamasi; jei ir buvo padarytos kelios kopijos, jos neišliko.

Visai kitoks Gelazijaus sakramentarijaus likimas – jį galima pavadinti pirmąja tikra liturgine knyga, kuri buvo perrašinėjama ir kurios atgarsiai atrandami daugelyje kitų rankraščių. Sakramentarijaus pavadinimas siūlo V a. pabaigoje gyvenusio popiežiaus Gelazijaus autorystę, tačiau turinio analizė rodo, kad jis sudarytas VII a. pirmoje pusėje arba viduryje. 1704 maldos, sudarančios Gelazijaus sakramentarijų, sudėliotos pagal aiškią tvarką. Yra užuominų, kad šis sakramentarijus yra archetipo, naudoto vienos iš seniausių Romos Šv.Petro grandinėse bažnyčioje, išplėtimas.

Gelazijaus sakramentarijaus kopijos buvo plačiai naudojamos Romos bažnyčiose VII ir VIII a. Ko gero, per atkeliavusius į Romą piligrimus šis sakramentarijus pasiekė ir paveikė frankus, kurie jį pritaikė savo reikmėms – žinoma apie tuziną frankiškos kilmės sakramentarijų, datuojamų VIII a. Jie iš esmės perima Gelazijaus sakramentarijaus tekstą ir struktūrą. Adaptacijos atspindi poreikį paminėti frankų šventuosius, taip pat sparčiai steigiamų vienuolynų gyvenimo ritmą.

Gelazijaus sakramentarijaus sėkmė buvo didelė, tačiau trumpa. Jį nustelbta vadinamųjų Grigaliaus sakramentarijų. Pavadinimas byloja, kad jis priskiriamas VII a. pr. mirusiam popiežiui Grigaliui Didžiajam, tačiau jei tiesa, kad jis yra kai kurių maldų autorius, tai paties sakramentarijaus sudarymo data vėlesnė. Dabartiniai tyrinėtojai mano, kad pirminė jo versija buvo sudaryta VII a. pirmoje pusėje, popiežiaus Honorijaus pontifikato metu. Šis sakramentarijus buvo skirtas popiežiaus reikmėms.

Senovinių rankraščių tyrinėtojai atsekė tris kryptis, kuriomis vystėsi Grigaliaus sakramentarijus. Iš jų svarbiausia yra vadinamoji Adriano.

Čia reikia padaryti istorinę apylanką. Frankų karalius ir Karolingų dinastijos pradininkas Pipinas Trumpasis ir ypač jo sūnus, įrašęs savo vardą į Europos istoriją, – Karolis Didysis, kurdami krikščionišką imperiją siekė ir religinės bei liturginės vienybės. Jų akys natūraliai krypo į autoritetingąjį Apaštalų Sostą Romoje. Karolio Didžiojo akyse liturginė reforma visoje plačioje jo imperijoje turėjo suktis aplink apeigas, kurios praktikuojamos Romoje, popiežiaus namuose. Jis kreipėsi į popiežių ir paprašė atsiųsti pavyzdinį apeigų modelį.

Paradoksas, kad tuo metu pačioje Romoje nebuvo vieningų apeigų, tad ir vieno sakramentarijaus, kuriuo visi privalomai naudotųsi. Popiežius Adrianas iš savo bibliotekos parinko tą, kuris jam atrodė geriausiai atitinkantis imperatoriaus sumanymą. Laikotarpiu nuo 784 iki 791 metų Karolio Didžiojo dvarą Achene pasiekė popiežiaus Adriano pasiųstas Grigaliaus sakramentarijaus nuorašas, kuris turėjo tapti standartu.

Vis dėlto greitai paaiškėjo vienas didelis trūkumas – šis sakramentarijus buvo skirtas popiežiaus vadovaujamoms iškilmingoms Mišioms švenčių proga, o frankams reikėjo kasdieniame parapijų gyvenime naudojamos liturginės knygos. Tai matydami iniciatyvos ėmėsi patys frankų liturgistai, kurie peržiūrėjo ir reikšmingai papildė Grigaliaus sakramentarijų tekstais ir struktūros pakeitimais. Kartais kalbama apie genialiojo Alkuino, galbūt mokyčiausio savojo amžiaus žmogaus, autorystę. Nors Alkuinas tikrai kūrė ir liturginius tekstus, šiandien daugumos akys krypsta į vienuolį šv. Benediktą Ananietį (Pietų Prancūzija). Manoma, kad šis benediktinas ir vienuolinio gyvenimo reformatorius frankų imperijoje buvo pagrindinis Grigaliaus sakramentarijaus revizijos autorius.

Frankų adaptuotas ir papildytas Grigaliaus sakramentarijus IX a. viduryje tapo, ko gero, plačiausiai naudojama liturginė knyga krikščioniškuose Vakaruose, nuolatos toliau pildoma ir keičiama pagal vietinių bendruomenių liturginius poreikius. Kaip viena iš paskutinių sakramentarijų vystymosi pakopų, yra minimi „sudėtiniai sakramentarijai“, gimę iš bandymų vienoje knygoje suderinti frankiškos tradicijos Gelazijaus sakramentarijaus ir frankiškos tradicijos Grigaliaus sakramentarijaus tekstus bei struktūras. X ir XI amžiai ženklina lūžį: sakramentarijai evoliucionavo į modernių Mišiolų pradininkus.

Tai – kitos dalies tema, o kol kas paklauskime, ką mums rodo ši trumpa pirmojo tūkstantmečio Romos liturgijos, ypač rašytinių formų, apžvalga? Eucharistinė Auka ir Dievo Žodis, sudarantys liturgijos šerdį, tie patys, tačiau tuo pat metu – nuolatos adaptuojami, pritaikomi, papildomi, reaguojant į konkrečias istorines laiko ir vietos aplinkybes.

Liturgija turtinama ir pildoma – ne vien katalikiškojo pasaulio centre Romoje, bet ir kituose jo regionuose. Liturginiai standartai pradėti diegti ne tiek Apaštalų Sosto Romoje, kiek pasauliečių valdovų iniciatyva, motyvuota ne vien religinių, bet ir socialinės tvarkos veiksnių.

Tęsinys kitame numeryje


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 kovas 3

Artuma - artuma202403_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22