Kaip būčiau nenorėjusi šito rašyti! Ir, manau, neatsirastų tokio, kuris norėtų – apie tėvą Antaną Saulaitį būtuoju laiku. Jis turėjo gyventi amžinai, juk aišku visiems.

Per 23 savo gyvenimo metus Julija patyrė daugiau nei kitas per visą gyvenimą. Karo pabėgėlė nuo paauglystės, nuo 2014-ųjų; prieš trejus metus iš gimdymo namų po Cezario pjūvio su naujagimiu ir tuomet trimete dukrele jitraukėsi į Lvivą, kaip traukėsi daugybė iš bombarduojamų teritorijų plataus masto agresijos pradžioje Ukrainos žmonių.

Jei ne mūsų sesers Onutės iš Vargdienių kongregacijos nuoširdus dalijimasis ir dar didesnis troškimas nukeliauti į Karolio Akučio kanonizaciją, nei šio rašinio, nei įspūdžių nebūtų. Esu girdėjęs apie šventojo (kai kas juokauja – vienintelio, turinčio elektroninį paštą) jaunatviškus pokštavimus. Prie tokių priskirčiau ir šių dienų atvejį: daugybė amžiumi ir širdimi jaunų piligrimų į Jubiliejaus piligrimystę ruošėsi dėl jo. O nuvyko į Popiežiaus laidotuves.

Graikų kalboje Syn-hodos – „keliauti kartu.“ Tad iš esmės sinodiškumas yra mūsų visų, Kristaus Jėzaus Bažnyčios narių, kelionė kartu. Kaip ir nieko naujo. Net jeigu keletą dešimtmečių ar šimtmečių savo bažnytinėje kalboje nevartojome šio termino, vis tiek visi suprantame, kad Bažnyčios nariais esame ne po vieną, o kartu, ir ne stovime, o keliaujame. Gan greitai keliaujame, ir kuo toliau, tuo greičiau. Nenuostabu, kad ne tik tikintiems pasauliečiams, bet ir mums, kunigams, vis mažiau lieka laiko visokiems sinodinio proceso etapams, tarpiniamsar baigiamiesiems dokumentams.

Gegužę dera rašyti apie motinystę. Taigi pirmas sekmadienis… Visi vaikai serga. Ir kiekviena mama šiek tiek „daktarauja“. Banalūs reikalai – „snarglitai“, „gerklitai“, nusivėmimai, paviduriavimai. Mama įvertina ir nusprendžia, ar vaikas gali laikytis namie, ar jau reikia daktarui rodyt, ar vaiko savijauta pusėtina, ar jau reikės iškart į ligoninę.

Ir nors ką tik pasiguodžiau, kad kažkuriuo metu jau nusivyliau Sinodo procesu, bet iš tiesų ir buvau pakviesta pakalbėti apie patį procesą vyskupijose ir jo vaisius, – palyginti, kas Sinodo kelyje (ne)pasimetė keliaujant nuo mūsų vietinės Bažnyčios Lietuvoje – iki visuotinės. Pabandžiau žvilgtelti į mūsų Nacionalinį dokumentą po pirmojo etapo vyskupijose ir palyginti su tuo, kas išdėstyta Baigiamajame dokumente po dviejų vyskupų asamblėjų.

Vis kreipiamės į šv. Juozapą, darbininkų globėją, žinomą kaip staliaų, galimai ir buvusį prie romėnų kelio statybos Galilėjoje. Juk ir Jėzų apibūdina: Ar čia ne staliaus sūnus? Toks pat darbininkas kaip mes, Dievo duotomis rankomis ir širdimis – gyventi ir sugyventi visų labui.