Skaitydami apie teigiamų herojų nuotykius praeityje, natūraliai priimame, kad jie drąsiai kovojo už teisingumą, kad, nepaisydami pavojų, gynė silpnesniuosius ir skriaudžiamuosius bei svarbiausias jiems vertybes – tikėjimą, tėvynę, buvo pasirengę dėl to kentėti ar žūti. O ir mūsų netolimoje istorijoje yra gražių pavyzdžių, kai žmonės kovojo už Lietuvos laisvę, gynė tikėjimą, žinodami, kad rizikuoja ne tik savo, bet ir artimųjų gerove, laisve ar gyvybe.

Tėvai yra ne tik pirmieji vaiko ugdytojai, bet ir gynėjai, saugantys vaikus nuo nesaugiame pasaulyje paplitusių grėsmių, nuo išnaudojimo, kad vaikas nepatirtų įvairių rūšių smurto, taip pat ir seksualinio išnaudojimo. Kaip apsaugoti vaiką nuo smurto? Nenoriu įkyrėti skaitytojams ilgais ir nuobodžiais straipsniais, tad šį kartą apsiribosiu trumpomis įžvalgomis ir rekomendacijomis.

Tėvystės žinios ir gebėjimai perduodami iš kartos į kartą. Ryškiausiai įsimename išskirtinius – skausmingus arba džiaugsmingus – įvykius. Bausmes, jų priežastis, pobūdį, trukmę ir pasekmes dažniausiai atsimename kaip vienus skausmingiausių vaikystės patyrimų, deja, linkusius pasikartoti ir kitoje kartoje.

Aktoriaus, didžėjaus, fotografijų #išbalostasgrožis autoriaus, šeimos žmogaus ir tikinčiųjų bendruomenės nario Rimo ŠAPAUSKO pristatyti nereikia – daugelis jį žino iš drąsių pasisakymų bei darbų. Su ne vieną komišką personažą sukūrusiu vyru susitikome pakalbėti apie džiaugsmą ir humoro jausmą krikščionio kasdienybėje.

Depresija šiandien turbūt yra vienas labiausiai paplitusių žmogaus psichinės sveikatos sutrikimų. Savo aplinkoje nesunkiai rastume nuo to kenčiantį žmogų. Ypač sunku, jei tai artimasis. Norime jam padėti, tačiau kaip?

Šiuo vaizdingu posakiu psichiatrai apibūdina sunkią depresiją. Pats lotyniškas žodis depressio reiškia „nuspausti“, „nugramzdinti“, „prislėgti“. Dabar madinga apie liūdnesnį ar nusiminusį žmogų, lyg tarp kitko, mestelėti: „Turbūt depresija...“ Toli gražu ne kiekvienas liūdesys yra liga. Depresija – tai ypatingas liūdesys, o šią ligą nustato tik gydytojas. Suprantama, visi turėtų įtarti, pastebėti grėsmingus požymius. Apie tai ir pakalbėkime.

Kiekviena religija pradeda nuo sakymo, ką žmonės turi daryti, kad išsigelbėtų arba pasiektų „apšvietimą“. Krikščionybė neaiškina žmonėms, ką jie turi daryti, bet pradeda nuo to, ką Dievas padarė jiems per Jėzų Kristų. Tuo krikščionybė ir skiriasi nuo kitų religijų: skelbia dovaną, bet ne pareigą; pradeda nuo malonės, bet ne nuo įstatymo.