Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

2009 m. kovas

Viktoro Franklio šviesa

2020-04-14 | Vanda IBIANSKA
artuma200903-rs-29.jpg

Vanda IBIANSKAVanda IBIANSKA

Apie Viktorą Emilį Franklį ir jo logoterapiją žino ne visi, nors šis mokslas svarbus kiekvienam iš mūsų, gal išskyrus šventuosius ir žmonijos didžiavyrius.

Filosofas, gydytojas psichoterapeutas, psichologas, itin aukštos kultūros asmuo, visuomenės veikėjas. Pergyvenęs nacių koncentracijos stovyklų Golgotą, ten netekęs žmonos, tėvų, brolio ir brolienės, bet, nepaisant visko, išlikęs Žmogumi. Apie jo gydymo metodus ir jį patį rašomos knygos, o jo kūriniai yra skaitomiausių leidinių sąrašuose. Dvidešimt devynių pasaulio universitetų garbės daktaras, Vienos miesto garbės pilietis, mokslininkas, labai žavėjęs popiežių Paulių VI, medikas, sugrąžinęs gyvenimo džiaugsmą ir prasmę daugybei įvairių tikėjimų ir tautybių žmonių – štai kas buvo Viktoras Franklis.

Tyrinėtojai jo biografijoje išskiria keturis ryškius etapus. Pagal juos šiame nedideliame straipsnelyje ir peržvelgsime mokslininko kelią.

Gyvenimo pradžia

Viktoras Emilis Franklis gimė 1905 03 26 Vienoje, žydų inteligentų šeimoje. Motina kilusi iš Čekijos bajorų, tėvas ėjo atsakingas pareigas vienoje Austrijos ministerijoje. Viktoras buvo antrasis iš trijų vaikų. Sugriaudėjęs Pirmasis pasaulinis karas sugriovė šeimos ekonominę gerovę ir stumtelėjo į didžiulio skurdo duobę. Tačiau berniukas sėkmingai mokėsi gimnazijoje, domėjosi filosofija, ypač A. Šopenhaueriu. Aštuoniolikmetis jaunuolis susižavi S. Froidu, netrukus jį keičia A. Adleris: vaikinas įstoja į pastarojo įkurtą Individualiosios psichologijos draugiją. Studijuodamas mediciną Franklis susirūpina sunkiai auk-
lėjamo jaunimo padėtimi. Jo interesų srityje atsiranda bėgantys iš namų, pažeidžiantys įstatymus, besižudantys vaikinai ir merginos. Jis organizuoja anoniminius nemokamus psichologinės pagalbos centrus, kurie duoda puikių rezultatų. Šį Franklio veiklos etapą tyrinėtojai prilygina garsiojo vaikų ir jaunimo ugdytojo šv. Jono Bosko darbui. Ir iš tiesų panašumo būta itin didelio.

Karjera ir logoterapijos pradai

25-erių V. Franklis gauna gydytojo diplomą, bet jam to nepakanka, tad papildomai studijuoja neurologiją bei psichiatriją, intensyviai dirbdamas Vienos universiteto klinikoje bei kitose ligoninėse. Jis gydo neurozes, fobijas, įkyrias būsenas. Franklis jau seniai nutolo nuo Froido ir Adlerio idėjų, ieško savo kelio, suvokdamas, jog į žmogų negalima žvelgti vien fiziologiniu ir socialiniu aspektais.

1938 m. Hitleris okupuoja Austriją, ir žydai atsiduria pavojuje. Franklis gauna vizą emigruoti į JAV, bet ja nepasinaudoja. Kodėl? Jis pats sakė, kad sulaukė dviejų ženklų: susapnavo jį paveikusį sapną ir grįžęs iš miesto namie ant stalo surado gabalą marmuro, kurį tėvas parnešė iš vokiečių sugriautos sinagogos, o ant jo užrašą: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum šioje žemėje...“ Viskas nuspręsta. Viktoras Franklis ir jo jaunutė žmona, su kuria buvo susituokęs vos prieš kelis mėnesius, tėvai ir brolis su broliene lieka drauge.

Tuo metu Franklis parengia savo originalius psichoterapijos metodus ir juos pritaiko. Vienas iš jų – paradoksas, t. y. kai sukeliamas noras, kad įvyktų būtent tai, ko bijoma. Tačiau svarbiausia jo darbe – sužadinti kilniausias moralines vertybes.

1938 m. jis pirmą kartą panaudojo terminą „logoterapija“, kalbėdamas apie tai, kad gydomas žmogus turi surasti savo gyvenimo logos, t. y. prasmę. Franklis priešpriešina logoterapiją ir Froido bei Adlerio psichoanalizę. Jis nepabrėžia praeities (nors jos visai ir nepaneigia), tačiau orientuojasi į vertybes ir patį asmenį, siūlo tokią psichoterapiją, kuri sudaro sąlygas atskleisti žmogaus energijos išteklius ir galimybes. Tuo laikotarpiu mokslininkas skaito ir nagrinėja M. Šelerio, K. Jasperso, M. Heidegerio kūrinius.

Kančių keliai

Juos Viktoras Franklis ėjo 1942–1945 metais keturiose koncentracijos stovyklose: Terezine, Kauferinge, Tiurkheime ir Osvencime. Jose žuvo visa jo šeima, išskyrus seserį, kuri emigravo į Australiją. Konclageriuose Franklis matė, kaip vieni žmonės virsta pabaisomis, o kiti tampa angelais. Jis pats – pavyzdys žmogaus, ištvėrusio šiurpiausias fizines ir psichines sąlygas, išsaugojusio moralę bei orumą todėl, kad suprato kančios prasmę. Franklio teigimu, ir tada, kai akivaizdu, jog įveikti susiklosčiusių aplinkybių neįmanoma, turimos vertybės, idealai ir tikslai leidžia esamą padėtį bent iš dalies pakeisti. Nacių stovyk-
lose mokslininkas savo kailiu išbandė logoterapiją.

Po karo sugrįžęs į Vieną bičiulio įdarbinamas neurologijos klinikoje, kur išdirba dvidešimt penkerius metus.

Aktyvi veikla

Pasibaigus karui, Franklis pasineria į profesinį darbą, rašo knygas, skaito paskaitas kaip vizituojantis profesorius daugybėje pasaulio universitetų ir pats... mokosi. Jo gyvenimas neregėtai aktyvus. Nuo jaunystės prisiekęs alpinistas neatsisako šio pomėgio ir dabar. Franklio produktyvumas stebinantis: per trejus metus parašo aštuonias knygas! Grįžęs į Vieną buvo apgyvendintas bute, jau priglaudusiame aštuoniolika asmenų. Jam atiteko patalpėlė, kurioje nebuvo net kėdės.

Netrukus Viktoras Franklis antrą kartą veda, žmona Eli tampa nepamainoma pagalbininke.

1970 m. San Diego universitete įkuriama pirmoji pasaulyje logoterapijos katedra, tais pačiais metais Frankliui suteikiamas pirmasis garbės daktaro vardas katalikiškame Čikagos Lojolos universitete. Tais metais įvyksta ir Viktoro Franklio susitikimas su popiežiumi Pauliumi VI, per kurį Šventasis Tėvas pasako: „Labai prašau melstis už mane.“

Mokslininkas labai aktyvus, jaunatviškas ir guvus. Būdamas 67-erių išmoksta valdyti lėktuvą, gauna piloto licenciją ir ja nuolat naudojasi.

Perkopus 80-metį, Franklio sveikata ima šlubuoti, bet jis vis vien intensyviai dirba.

Miršta nuo širdies nepakankamumo eidamas 93-iuosius, 1997 metų rugsėjį. Jo laidotuvės buvo tylios ir kuklios. Viktoras Franklis palaidotas centrinių Vienos kapinių žydų sektoriuje.

Kitokie dalykai

Viktoras Franklis nepripažino kolektyvinės atsakomybės ir teigė, kad kiekvienas žmogus pats atsako už savo veiksmus. Dėl to jis sulaukė daugelio nemalonės. Po mokslininko mirties atsirado aršių jo kaltintojų, įrodinėjusių, jog Franklis kolaboravo su naciais. Suprantama, tam pasinaudota didžiulio humanisto gydytojo veiksmais, kuriais jis gelbėjo žmones, neatsižvelgdamas į jų tautybę, moralę ir tikėjimą.

Buvo ir tokių, kurie piktinosi, kad Franklis, aprašydamas koncentracijos stovyklas, pasakojo, jog pasitaikydavo ir padorių esesininkų.

Taigi dar kartą pasitvirtina tiesa, kaip pavojinga būti sąžiningam ir teisingam...

Vienas iš Franklio logoterapijos tyrinėtojų ir žinovų, profesorius salezietis kun. Zbignevas Formella rašo: „Nūdien mums išlikę jo nepaprastai humanistiniai priesakai ir tikėjimas žmogumi kaip asmeniu, kuris yra vertybė. Nepajudinamas ir jo tikėjimas kiekvieno žmogaus gyvenimo prasme bei jo asmenišku dalyvavimu savo ir kitų gyvenime. Jis dažnai primindavo rabino Hilelo teiginį, sudarytą iš trijų klausimų – tvirtinimų, kuriuos logoterapijos požiūriu reikėtų versti taip:

• Jeigu aš to nepadarysiu, tai kas padarys?

• Jeigu to nepadarysiu dabar, tai kada padarysiu?

• Jeigu tai padarysiu tik dėl savęs, tai kas aš tada esu?“

 

Ištraukos iš Viktoro E. Franklio knygos „Žmogus ieško prasmės“

Iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė, iš anglų – Zigmantas Ardickas

Antra pataisyta laida, 2008

Kai nieko daugiau nebelieka

Neištariame daugiau nė žodžio, klibinkščiuodami tuos kelis kilometrus, brisdami per sniegą ir slidinėdami ant ledo, prilaikydami vienas kitą, pakaitom keldami ir vilkdami pirmyn, bet žinome – šią valandą kiekvienas galvoja tik apie savo žmoną. Protarpiais žvilgteliu aukštyn, kur blėsta žvaigždės, arba tolyn, tenlink, kur už niūrių debesų sangrūdos brėkšta aušra. Tačiau mano dvasioje dabar vien šis paveikslas, vizija, palaikoma nepaprastai gyvos vaizduotės, niekada anksčiau, normaliame gyvenime, man nebūdingos. Kalbuosi su žmona. Girdžiu ją atsiliepiant, matau jos šypsnį, jos įdėmų ir drąsinantį žvilgsnį ir – tikras ar ne – jos žvilgsnis spinduliuoja ryškiau už kaip tik dabar patekančią saulę. Mane nusmelkia mintis, kad pirmąsyk gyvenime patiriu, jog tiesa yra tai, ką tokia daugybė mąstytojų skelbė kaip savo gyvenimo išminties galutinę išvadą ir ką apdainavo tokia daugybė poetų; tiesa yra tai, kad meilė yra galutinė ir didžiausia aukštuma, kurion pakilti geba žmogaus būtis. Dabar suvokiu tiesą, paliudytą žmogaus kūrybos, mąstymo – ir tikėjimo: išganymą meile ir meilėje. Aš suvokiu, kad žmogus, kai jam šiame pasaulyje nieko nebelieka, gali būti – tegul tik akimirksnį – laimingas, iki širdies gelmių atsidavęs mylimo žmogaus paveikslui. Niūriausiomis aplinkybėmis, įstumtas būsenon, kai neįmanoma savęs išreikšti jokia veikla, kai tegali vien deramai kentėti – garbingai kentėti, – net tokiomis aplinkybėmis žmogus geba realizuotis kontempliuodamas mylimo žmogaus paveikslą. Pirmąsyk gyvenime galiu suprasti, kas pasakyta šiais žodžiais: „Laimingi angelai, su beribe meile žvelgią begalinėn didybėn.“

Prieš mane parkrinta draugas, sugriūva ir už jo einantys. Sargybinis jau čia, jau talžo juos. Valandėlę vizija išnyksta. Tačiau netrukus mano siela vėl pakyla, vėl gelbstisi iš kalinio egzistencijos, vėl nusklendžia Anapus, vėl užmezga pokalbį su mylima būtybe. Aš klausiu, ji atsako; ji klausia, aš atsakau. „Stot!“ Pasiekėm statybos aikštelę. „Pasiimti įrankius! Kiekvienam kirtiklis ir kastuvas.“ Visi supuola tamsion lūšnon, stengdamiesi nustverti tvirtą kirtiklį, patogų kastuvą. „Greičiau, šunsnukiai!“ Netrukus jau stovim griovyje savo vakarykštėse vietose. Kirtiklio smaigalys skaldo suledėjusią žemę, žyra žiežirbos. Smegenys dar snaudžia, dar tyli bičiuliai. O mano dvasia dar laikosi mylimo žmogaus paveikslo. Dar kalbu aš jai, dar kalba ji man. Staiga topteli – juk net nežinau, ar mano žmona gyva! Užtat žinau – dabar sužinojau, – kad meilei ne itin svarbu kūniška žmogaus egzistencija, kad jai be galo svarbu giliausia dvasinė mylimo žmogaus esmė, jo „tokia – būtis“ (anot filosofų); kad jo „čia-būtis“, jo čia – šalia – manęs – būtis, net jo kūniška egzistencija apskritai nesvarstoma. Aš nežinau, negaliu žinoti, ar mylimas žmogus gyvas, ar ne (visą kalinimo laikotarpį laiškų nei rašėme, nei gavome), bet šią akimirką tai nesvarbu. Dabar man visiškai nereikia žinoti, gyvas mylimas žmogus ar ne: mano meilės, mano mylinčios atminties, mano mylinčio regėjimo tai negali paveikti. Net jei būčiau tuomet žinojęs, jog mano žmona mirusi, man regis, vis tiek būčiau galėjęs – šitai žinodamas – visiškai taip pat atsiduoti anam mylinčiam regėjimui, o mūsų dvasinis pokalbis būtų buvęs toks pats ryškus ir gaivinantis. Taip suprantu šią akimirką tiesą:

„Dėk mane kaip antspaudą

ant savo širdies....

Juk meilė stipri kaip mirtis...“

(Gg 8, 6)

„...vis vien sakyti gyvenimui TAIP“, p. 46–48

Faktai tragiško optimizmo naudai

Pirmiausia paklauskime savęs, kaip turime suprasti žodžius „tragiškas optimizmas“. Trumpai tariant, tai reiškia, kad esi ir būsi optimistas, nepaisant „tragiškos triados“, kaip ji vadinama logoterapijoje, triados, kuri susideda iš žmogaus egzistencijos aspektų, apibrėžtų kaip antai: 1) skausmas; 2) kaltė ir 3) mirtis. Iš tikrųjų šiame skyriuje keliamas klausimas: ar įmanoma tarti gyvenimui „taip“, susidūrus su šiais dalykais? Kitaip formuluojant klausimą, ar nepaisant šių tragiškų aspektų potenciali gyvenimo prasmė gali išlikti? Šiaip ar taip, „vis vien gyvenimui sakant TAIP“ (šis sakinys tapo vienos mano vokiškai parašytos knygos pavadinimu), daroma prielaida, jog gyvenimas yra potencialiai prasmingas bet kokiomis sąlygomis, net labiausiai apgailėtinomis. O tai savo ruožtu suponuoja žmogaus gebėjimą negatyvius gyvenimo aspektus kūrybiškai paversti pozityviais ir konstruktyviais Kitaip tariant, svarbu geriausiai panaudoti bet kokią padėtį. Tačiau „geriausia“ yra tai, kas lotyniškai vadinasi optimum – štai kodėl aš kalbu apie tragišką optimizmą, tai yra optimizmą tragedijos akivaizdoje, regint žmoniškąjį potencialą, kuris geriausia savo dalimi visada leidžia: 1) kančias paversti žmogaus laimėjimu; 2) kaltėje pamatyti progą pačiam tapti geresniam; 3) iš gyvenimo laikinumo gauti paskatą imtis atsakingų veiksmų.

Tiktai reikia turėti galvoje, kad optimizmas nėra kažkas, ką galima įsakyti ar liepti. Žmogus negali prisiversti būti optimistas be jokios atrankos, kad ir kokie menki būtų šansai ir viltis. Tai, kas pasakyta apie viltį, tinka ir kitiems dviem triados komponentams, nes nei tikėjimo, nei meilės negalima pasiekti įsakmiai. <...>

Kaip moko logoterapija, yra trys pagrindiniai keliai, kuriais pasiekiama gyvenimo prasmė. Pirmasis – kuriant arba nuveikiant darbą. Antrasis – ką nors patiriant arba ką nors sutinkant; kitaip tariant, prasmę galima rasti ne tik darbe, bet ir meilėje. <...> Tačiau svarbiausias yra trečiasis gyvenimo prasmės ieškojimo būdas: net beviltiškos situacijos bejėgė auka, stovėdama prieš likimą, kurio negali pakeisti, gali save pranokti, praaugti ir taip pakeisti save.

„Logoterapijos santrauka“, p. 142–143, 150


NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 gegužė-balandis 4-5

Artuma - artuma202004 5 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22