Joana Gimberytė
pexels.com nuotrauka
Ekumenizmas, verčiant tiesiogiai iš graikų kalbos, reiškia „gimtoji žemė“. O enciklopedijoje jis aiškinamas taip: „Judėjimas, siekiantis visų krikščionių bažnyčių suartėjimo, bendravimo ir susivienijimo.“ Krikščioniškosios bažnyčios, krikščionybės atšakos: katalikybė, protestantizmas ir Rytų ortodoksija (kitaip – stačiatikiai). Nutrynus skiriančias ribas, koks suartėjimas lieka? Ar galime tą tikėjimo suartėjimą pasiekti ne tik bažnyčioje, bet ir namuose? Ir kas yra m ū s ų gimtoji žemė, į kurią siekiame grįžti?
Svečiai iš Indijos
Vienoje Kauno bažnyčioje, kurioje paprastai nėra gausu žmonių, šiemet jau ne kartą pastebėjau lankantis užsieniečius. Po kelių pirmųjų sekmadienių supratau, kad jie Lietuvoje gyvena laikinai, atvykę darbo reikalais. Pamaldų metu susižavėjusi stebėjau, kaip karštai jie reiškia savo tikėjimą, kaip ryškiai jis reiškiamas: tikras, nesuvaidintas ir nepaisantis jokio kalbos barjero. Kitas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį, buvo įpročiai apeigose: tam tikrais momentais vyriškiai klaupėsi ar žegnojosi, kuriais likusi bendruomenė – ne. Svarsčiau, iš kokios jie Bažnyčios.
Vieną sekmadienį po pamaldų pasitaikė proga pasikalbėti. Iš Indijos atvykę krikščionys papasakojo apie persekiojimus, kuriuos mūsų broliai ir seserys patiria jų tėvynėje, apie konfliktus, kurie gyventojų bendruomenėse kyla dėl religinių skirtumų, ir apie tai, kokius sunkumus daugeliui tenka patirti dėl meilės Kristui. Vienas tikinčiųjų parodė man vaizdo įrašą iš savo namų bažnyčios. Ortodoksai! – man pagaliau nušvito.
Krikščionys Indijoje tesudaro 2–3 procentus populiacijos. Visai kitą perspektyvą atveria suvokimas, kad kol aš mintyse ginčijuosi su kitų šakų ar net denominacijų tradicijomis, žmonės, persekiojami dėl meilės Jėzui, klauptis ir melstis trokšta bet kurioje jiems pasiekiamoje krikščionių bažnyčioje.
Kai kartu – lengviau
O kaip elgtis, kai namuose, ypač – poroje, išsiskiria tikėjimo tradicija? Kartais prisitaikyti, o kartais – tiesiog netrukdyti. Ir abiem sprendimams žinau gražių pavyzdžių. Pirmasis – žinomo britų politikos ir aristokratijos veikėjo Džordžo Farmerio šeima. Visa Farmerių dinastija – pasišventę katalikai, o pats Džordžas netgi baigė teologiją. Jo žmona tuoktuvių metu buvo protestantė. Praėjus kiek laiko po vestuvių ji perėjo pas katalikus ir leidosi į piligriminį žygį.
Nuėjusi apie 100 kilometrų pėsčiomis Šartro piligriminėje kelionėje, kurioje kasmet dalyvauja katalikai iš viso pasaulio, ji pakomentavo savo sprendimą tapti katalike. Tam, pasak jos, nereikėjo nei vyro spaudimo, nei įkalbinėjimų. Vyro kaip šeimos galvos vedama ir į mišias su juo vis dažniau ėjusi moteris pamatė Katalikų Bažnyčios stiprybę, tradicijos prasmę ir pati panoro šeimoje eiti drauge.
Taika, nepaisant skirtumų
Tačiau žinau ir kitą, man kur kas artimesnį pavyzdį. Mano mama – katalikė, o tėvelis buvo protestantas. Taip, nedideli skirtumai, žinoma, matėsi. Meldžiantis prie stalo tėtis nesižegnodavo ir nesekė per TV katalikiškų mišių. Bet! Niekada ir nesipiktindavo mamos tikėjimo praktika bei neprieštaraudavo mamos tikėjimo tradicijai. Netgi priėmė su mama Santuokos sakramentą Katalikų Bažnyčioje. Namuose vyravo tai, kas bemaž svarbiausia krikščionimis save laikančiose šeimose – taika ir meilė artimui. Ir tą prisimenu ryškiausiai.
Vienoje paskaitoje poroms kunigas sakė: „Svarbiausia – netrukdykite.“ Jei antroji pusė eina į bažnyčią, tegu ir ne tą, kurią jūs, – nestabdykite. Tevienija meilė Kristui. Todėl namuose verta turėti ir bendras, apjungiančias tradicijas, kurios nekelia iššūkio nė vienai krikščionybės šakai. Pavyzdžiui, bendrą maldą vakarais. Šventojo Rašto skaitymą ir aptarimą, analizę. Krikščionišką visiems bendrų švenčių minėjimą. Ir atsiradus galimybei – apsilankymą ekumeninėse pamaldose, kai tik tokios vyksta.
O jos tikrai vyks – kaip ir kiekvienų metų sausį – 18-25 dienomis visame pasaulyje Kristaus mokiniai jungiasi Maldos už krikščionių vienybę savaitei. Lietuvoje ji taip pat rengiama daugelyje miestų, kur gyvena skirtingų konfesijų krikščionys.
Ekumenizmas – kitaip, gimtoji žemė – yra apjungianti ir skirtumų nepaisanti vertybė. „Gimtoji žemė“ visiems krikščionims yra Kristus, Dievo glėbys, tai, iš ko atėjome. Ir tuo, nepaisant katalikų bei protestantų ar stačiatikių skirtumų, esame vienovėje. Broliai ir seserys Kristuje.
Projektą iš dalies finansuoja
