Dariaus Janučio nuotrauka
Vieną jaukią rudens popietę, pro Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios šventorių nuvingiavusi iki vienuolyno, jaukioje Kapitulos salėje sutikau gražių, savo parapiją mylinčių žmonių ratą: Alfredą Šlepikienę – bažnyčios zakristijonę, kleboną kunigą Kęstutį Kazlauską, Ritą Paurienę, bažnyčios vargonininkę, čia gimusią, augusią, čia venčiavotą. Dar buvo ir Zosė Čereškienė, gyvojo rožinio grupelių vadovė, Irena Kondelevskienė, Motinos maldoje vadovė, Kristina Degutienė, vyr. muziejininkė, Karolina Paškevičienė, Videniškių seniūnė, Kristina Pumputienė, bendruomenės pirmininkė. Visų kalbos neturėjo pabaigos apie tai, kaip gyvena šis mažas, bet dvasiškai ir kultūriškai turtingas kaimelis, pastaruoju metu taip smarkiai išgarsintas palaimintojo Mykolo Giedraičio.
– Videniškių miestelio kultūrinis židinys yra bažnyčia ir vienuolynas. Ar taip visada ir buvo? Kaip išsaugojote savo miestelio religinį kultūrinį gyvastingumą?
Zosė: Mano vaikystėje vienuolyno pastate veikė mokykla, joje mokiausi, o ant sienų po storu dažų sluoksniu slėpėsi nuostabios freskos, taip jas ir išsaugojo mokykla nuo sunykimo. Žinojom, kad pastatas seniau priklausė vienuoliams. O mūsų bažnyčia visad veikė: būdami vaikai dalyvaudavome per atlaidus procesijose, barstėm gėlytes.
Kristina D.: Videniškių renesansinė bažnyčia, vienuolyno pastatas – tai palikimas kunigaikščių Giedraičių, kuriems šis kraštas priklausė nuo XV a. Ansamblio atgaivinimo ėmėsi patys kunigaikščių palikuonys. Anglijoje gyvenęs Mykolas Jonas Henrikas Giedraitis skyrė finansavimą pirmiesiems tyrinėjimams ir inicijavo muziejaus steigimą. Nuo 2015 m. gyvuojantis muziejus jau švenčia dešimtmetį. Pirmas pastato aukštas priklauso Molėtų miesto savivaldybei, antras – Kaišiadorių vyskupijai, o visas pastatas yra kultūros paveldo objektas, – taip visi draugiškai sugyvename viename pastate. Ir ta bendrystė atgaivino vienuolyną, sukūrė stebuklą mažame Videniškių miestelyje.
– Vienuolyne kelis šimtus metų gyvavo reguliniai atgailos kanauninkai.
Kristina D.: Liaudyje dar vadinami Baltaisiais Augustinais, jie išnyko XIX a. viduryje, ir ne tik Lietuvoje, bet visame pasaulyje. Brolija niekada nebeatsikūrė. Iš visų Lietuvoje stovėjusių aštuoniolikos jų vienuolynų pavyko išlikti vieninteliam Videniškiuose. Tai buvo vienuolijos vyresniųjų (infulatų) rezidencija. Reguliniai atgailos kanauninkai mažą bažnytkaimį pavertė kultūros ir religijos centru: čia stovėjo ir bažnyčia, ir vienuolynas, ir mokykla su dvidešimt mokinių, veikė špitolė kaip prieglauda ir ligoninė vargšams, vyko aktyvus religinis ir kultūrinis gyvenimas. Čia kunigaudamas regulinių kanauninkų atgailos ordino kunigas Mykolas Olševskis sukūrė barokinį veikalą Broma atverta ing viečnastį.
– Ši knyga konkuruoja su kun. Kristijono Donelaičio Metais, ji gal net pirmiau pasirodė kaip literatūrinis kūrinys ir tapo tuometiniu bestseleriu?
Kristina D.: 1753 m. pasirodė šis kūrinys ir sulaukė gal 20 leidimų, nes knygą, parašytą XVIII a. vidurio lietuvių šnekamąja kalba, skaitė visi, kurie mokėjo! Mums, videniškiams, pasisekė, nes mes turime patį pirmą Bromos leidimą. Vienas Molėtų krašto žmogus ją nupirko sendaikčių turguje ir mums padovanojo.
– Broma – pamokslų rinkinys, kokią žinią skelbė ta knyga?
Kristina P.: Tai pamokslai visiems žmonėms: „Nesūdyk anei vieno žmogaus apie jo gyvenimą, ką regi, ką girdi. Ateis diena ir Dievas tave sūdys.“ Tie pamokymai tinka ir mūsų dienoms. Pavyzdžiui, pamokslai ir moterims: „Mažiau žiūrėkit ing zierkalų, mažiau farbavokitės, mažiau savo mizerną kūną palieravokit muilais, kalbėkit rožančių, poterį, kitaip gyvatės jums aplink kaklą apsivys“.
– Klebone, ar naudojate savo pamokslams Bromos pamokymus?
Kunigas Kęstutis: Jei dabar pasakyčiau pamokslą pagal Bromą, oi, kokia būtų reakcija! Šiandien sakau pamokslus, jausdamas XXI a. – reikia nedaug žodžių, bet daugiau darbų, savo pavyzdžio. Dabar žmonėms labai svarbu, kad žodis būtų tvirtinamas gyvenimu, tarsi anspaudu. O ką čia barsi?! Jie atėjo į bažnytėlę, meldžiasi, aukoja – tik džiaukis. O pabarti galima nuėjus prie aludės. Va, norėčiau su kokia pamaldžia močiute bandymą padaryti: ji nueitų sekmadienį į aludę ir pasiūlytų kokiam užsisėdėjusiam: tu nueik į bažnyčią, į mano pirmą suolą, o aš vietoj tavęs pasėdėsiu su giros bokalu visą Sumos laiką. Galvoju, tos dvi žmonių kategorijos turėtų pasišnekėti ir suprastų, kad pasauliai skiriasi, nors gyvename tame pačiame miestelyje, bet neįsigiliname į vieni kitų pasaulius. Turiu tokią mintį, kuri vyskupui turbūt nepatiktų: kad va, bažnyčioje mišių nėra, o klebonas sėdi bare su žmonėmis ir bendrauja, Dievo žodį skelbia. Suprantu reakciją žmonių: rašys vyskupui raštus, koks čia dabar tas klebonas! Jei pribręsčiau tokiam veiksmui, manau, pamokslai patirtų sėkmę.
– Jūsų šios mintys manding labai artimos Mykolo Giedraičio dvasiai – kunigaikštiškos kilmės, bet „zakristijonavo“, miegojo ant šiaudų, bendravo su paprasčiausiais. Sakykit, kaip palaimintasis mina dabar čia kelius?
Kunigas Kęstutis: Man atrodo, kad žmonės dar neatrado palaimintojo Mykolo. Reikia laiko. Mes nuo 2024 m. organizavome jau keturis piligriminius žygius nuo Giedraičių bažnyčios iki Videniškių, ir tą dvidešimties kilometrų kelią vadiname „Palaimintojo Mykolo Giedraičio“ keliu. Mat, Giedraičiams priklausė abi gyvenvietės ir istorikai beatifikacijos knygoje rašo, jog negalėjo atrasti, kur tiksliai palaimintasis gimęs. Palikuonis kunigaikštis aktorius Rimantas Giedraitis inicijavo šiuos žygius, aš patikėjau ir džiaugiuosi, kad tuos žygius vedžiau, eidamas priekyje su savo žmonėmis. Tiek gražių dalykų patyriau kelionėse! Jau tapo tradicija kiekvieno mėnesio 4 d. 12 val. Mišiose melstis su palaimintuoju Mykolu, minint jo gimimo dangui dieną. Turime pirmo laipsnio palaimintojo relikviją, gautą iš Krokuvos, tad po litanijos į palaimintąjį laiminu susirinkusius. Sykį į tokį minėjimą atvyko iš Šiaulių du autobusai piligrimų su vyskupu Eugenijumi Bartuliu, lankėsi net iš Vilniaus atvykęs vyskupas Arūnas Poniškaitis. Graži šventė buvo, kai minėjome 600 metų gimimo sukaktį ir mūsų vyskupas Jonas Ivanauskas įteikė visiems vyskupams ženkliukus su užrašu, kad gegužės 4 d. visada būtų švenčiama Videniškiuose, ir kvietė atvykti piligrimus iš visos Lietuvos.
– Kaip parapijiečiams Palaimintasis kalba šiandien?
Irena: Nuo 2019-ųjų, nuo padėkos už Mykolo paskelbimą palaimintuoju šventės, man Videniškiai tapo labai brangūs. Tiek daug liko įspūdžių iš pasiruošimo talkų, o ir pati šventė nenusakoma – išliks visam gyvenimui. Ir įsiminė žodžiai, kad šitame kaimelyje šventė buvo gražesnė nei beatifikacija Lenkijoje! Nuolat čia atvykstame sekmadieniais į šv. Mišias.
– O kaip jūs, Alfreda, atsidūrėte zakristijonės pareigose, gal irgi palaimintasis Mykolas Giedraitis patraukė?
Alfreda: Seniau padėdavau buvusiam zakristijonui tvarkyti bažnyčią, o kai jis iškeliavo Anapilin, likau viena. Bet padeda kiti parapijiečiai, seniūnija, kai reikia vyriškos rankos. Sekmadieniais į šv. Mišias susirenka apie trisdešimt, o kartais ir dar daugiau.
Karolina: Stengiuosi kaip miestelio seniūnė padėti bažnyčioje prie ūkio darbų, atsiunčiam vyrus žolę nupjauti ar jei ką pataisyti reikia, per šventes prisidedam. Videniškiuose gimiau ir užaugau, čia man mielas kiekvienas kampelis, čia mokyklą baigiau. Bibliotekoje, įsikūrusioje buvusiame vienuolyno pastate, dirbo mano mama. Studijuoti buvau išvykusi, bet visada mane traukė Videniškiai. Mūsų unikali bažnyčia, kuriai virš 400 metų, yra miestelio centras, į ją ateina ne tik iš miestelio, bet iš kitur daug lankytojų atvyksta.
Piligriminės kelionės Giedraičiai–Videniškiai piligrimai priešais Videniškių bažnyčią.2025 m. spalio 4 d. Skaidrūnės Vetcelienės nuotrauka
– Kaip skelbiate kitiems apie savo miestelį, kaip pritraukiate piligrimus?
Kunigas Kęstutis: Labai svarbu, kai bažnyčios renginiuose aktyviai dalyvauja miestelio autoritetai: štai piligriminiame žygyje dalyvavo mūsų seniūnė, Stirnių miestelio seniūnė, Suginčių seniūnė, Molėtų meras, buvę Seimo nariai. Tai geras pavyzdys. Prieš žygį savo parapijiečiams sakau, kad einu į mišką drožti lazdos ir keliausiu pirmas, tai ir jie prisijungia. Neforsuoju, bet man svarbu, kad piligrimystės idėja gyvuotų, kad eitume. Kitąmet balandžio 4 d. planuojame penktą mūsų žygį. Kasmet rengiam po du žygius: pavasarį ir rudenį. Pirmame keliaudami gavome dovanų – 12 obelaičių, ir eidami jas susodinome pakelėje, o rudenį jas papuošėme rožiniais su kryžiumi. Šį rudenį keliaudami radome ant vienos obelaitės pirmą obuolį ir jį parnešėme palaimintajam Mykolui, o paskui per vicepostulatorę nusiuntėme ligoniui.
Rita: Aš tai galvoju, kad garsas apie pal. Mykolą jau toli nuėjęs, ypač po 2019 metais iškilmingų padėkos šv. Mišių už jo paskelbimą palaimintuoju, kai susirinko piligrimai ne tik iš Lietuvos, Lenkijos, bet ir kitų šalių. Kur benuvažiuosi, jau visi girdėję apie Videniškius. Turim palaimintajam specialiai parašytas giesmes, jas mėgstam giedoti.
Kristina D.: Dažnai mus aplanko Šv. karalienės Jadvygos, Kristaus tarnaitės, seserų kongregacijos vienuolės iš Krokuvos, saugančios palaimintojo dvasinį palikimą. Jos dėvi baltą abitą su gobtuvu ir turi išsiuvinėtą raudoną širdelę su kryžiumi, tai toks pat drabužis, kokį nešiojo pal. Mykolas ir jo broliai vienuoliai. Mes bendraujame su seserimis ir ypač su seserimi Anna Sudujko, kuri turi lietuviškų šaknų. Kiekvieną vasarą atvykstančios seserys eina piligriminį žygį nuo Giedraičių, dalyvauja iškilmėse. Ir be jų yra piligrimų, savarankiškai mažomis grupelėmis keliaujančių nuo Giedraičių iki Videniškių.
– Ar seserys nepasiūlo dvasinių mokymų, rekolekcijų jums?
Kristina D.: Lenkijoje seserys veda mokymus, ir ten labai stipriai puoselėjamas pal. Mykolo Giedraičio kultas. Tai lenkų nuopelnas, kad jis buvo paskelbtas palaimintuoju. Lenkijoje gyvena postulatorius, kuris rūpinosi byla, o Lietuva turi kanonizacijos proceso vicepostulatorę Skaidrūnę Vetcelienę. Palaimintasis sujungė mus su kaimynais lenkais... Nemažai atvyksta piligrimų ir iš Lenkijos. Mūsų klebonas džiugiai pasitinka visus piligrimus, vasaromis net ir ledais pavaišina. Žinoma, jiems ir mes padarom dovaną, aprodom muziejų.
Kristina P.: Kadangi mūsų miestelis tapo lankomu, gyventojai pasitempė, tvarkosi, neapsileidžia. Esam gražus ir draugiškas kaimas, vieni kitiems skuba padėti. Vyresnio amžiaus žmonės mielai renkasi bažnyčion, o štai jaunimą sunkiau pakviesti. Mūsų bažnyčią ir krikštynoms, ir santuokai, ir kitoms šventėms pasirenka ne tik mūsų parapijos žmonės, bet ir aplinkiniai. Pal. Mykolas tikrai jau labiau žinomas, nes priimdami lankytojus muziejuje pastebime, jog kuo toliau, tuo daugiau atvyksta žmonių apie jį jau girdėję. Jie pasiskaito internetinę svetainę, skirtą Palaimintajam. Muziejaus edukacijos taip pat pritraukia žmones, ypač populiari – apie kalėdaičių kepimą. Lapkritį ir gruodį plušame kasdien: suvažiuoja grupės ir vyresnių, ir jaunimo, perteikiame Kūčių istoriją, tradicijas, prasmę, kiekvienas gali išsikepti savo šeimos Kūčių stalui kalėdaičius, klebonas bažnyčioje palaimina. Vyksta pas mus ir plenerai bei parodos. Parodų kuratorė Aistė Gabrielė Černiūtė nuolat atveža tikslingas parodas, antai dabar eksponuojama paroda, skirta palaimintojo Mykolo 600 metų jubiliejui, taip pat ir kita paroda apie angelus.
Kristina D.: Visą šią vasarą Videniškiuose vyko menininkų rezidencija, ir Advento laikotarpiu iš tų darbų bus paruošta pas mus nauja paroda. Videniškių pievos vasaromis visuomet pilnos menininkų. Ir mūsų bažnyčios, ir vienuolyno ansamblis priima atvertomis durimis visus lankytojus. Kiekvienas lankytojas, jei atėjo į bažnyčią – laukiamas ir vienuolyno muziejuje, jei atvyko į muziejų – aplanko ir bažnyčią.
Atsisveikinusi su mielais videniškiečiais, zakristijonės Alfredos ir buvau palydėta į bažnytėlę prie palaimintojo Mykolo Giedraičio relikvijos. Dėkinga širdimi išvažiavau iš šio mielo miestelio tikrai žinodama, kad čia dar ne kartą sugrįšiu.
Projektą iš dalies finansuoja
