Sophie Bonneau / unsplash.com asociatyvi nuotrauka
Ada Sieger
Na, mielieji Artumos skaitytojai – mamos, tėčiai ir kiti ugdytojai ar šiaip geros valios žmonės, kaip jums rugsėjis? Ar jau įsivažiavote į ritmą? Ar miškais ateinantis ruduo, į aruodus keliaujanti gėrybių gausa, vėjuose besiplaikstantys voratinkliai, vis dažniau lietaus lašų glostomi šaligatviai ir gatvės – sugrąžino gražuolės vasaros išderintą rutiną, stabilumą ir ramybę?
Galvoje iškylantis rudeniškas vaizdinys – spragsintis židinys, iki nukritimo mielas vilnonis pledukas, vasarą surinktų žolelių kvapas, šiltai pasklindantis po namus beplikant arbatinį. Kokia romantika, kokia ramybė. O jei dar įdomi, įtraukianti knyga. Gal tai jau ir yra paruzija?
Tik staiga mano keturmetis į šias gal kada nors (daugiau tėvystės patirties turinčiųjų lūpomis išmintis byloja: kai paaaaaaaaaaugs vaikai) beišsipildančias svajas įsiterpia ne tiek retoriniu, kiek į realybę sugrąžinančiu klausimu:
– Mama, kada dabar vėl važiuosime atostogauti?
Pritariamai palaikančiu žvilgsniu palinksiu jam galvą. Suprantu tave.
Dar eina tik ketvirta mokslo metų savaitė, o dalis vaikų tokie pavargę, lyg būtų ne rugsėjis, o gegužės galas. Ir ne tik vaikai – pavargę ir mes, tėvai, ugdytojai.
Socialinių tinklų grupės linksta nuo klausimų apie adaptaciją, neuroįvairovę, neurodivergentiškumą, vaikų psichologų ir psichiatrų paieškų.
Skaitydama pasisakymus vos iš kelių sakinių pajaučiu tėvų skausmą, nerimą ir bejėgiškumą – „Ar normalu, kad…“, „Ar gali būti, jog…“, „Mums rekomendavo…“ – ir galėčiau tęsti tai iki begalybės.
Kokia plona yra riba tarp „dar galiu“ ir „jau nebegaliu“ – kai tėvams patiems reikia aiškinti mokytojams, kas yra ADHD, AuDHD ar PDA (angl. pathological demand avoidance – patologinis reikalavimų vengimas).
Nevaidinsiu šventuolės – nebuvau labai empatiška ar entuziastinga įtraukiojo ugdymo gerbėja. Atvirkščiai. Man tai atrodė totali nesąmonė. Pamenu, jog jau gerokai perkopusi dešimtmetį ugdymo įstaigoje, prieš pat kovidinius metus, dirbau klasėje, kur jau buvo du gan sudėtingi autizmo spektro vaikai, o kiti – neurotipiški, irgi ne šventieji angelėliai. Nors turėjau asistentą, tačiau vis tiek jaučiausi lyg vienas karys mūšyje. Direktorei džiaugsmingai pranešus, kad pas mane viduryje mokslo metų (!!!) ateis naujokė mergaitė, labai nuoširdžiai išsprūdo klausimas: ar normali?
Galėjau būti sugėdinta dėl tokio klausimo, gal net pasmerkta ar viešai išjuokta, mano kompetencijomis galėjo būti rimtai suabejota – bet nieko panašaus. Direktorė paprastai ir suprantamai atsakė – normali.
Smalsaujantiems ir norintiems sužinoti istorijos tęsinį – tais mokslo metais tvėriau iki vasario mėn. Paskui paprašiau vieno mėnesio atostogų su mintimi, kad apskritai į pedagoginį darbą nebegrįšiu.
Bet tada atėjo kovidas, mus uždarė ir priverstinai nepriverstinai atostogavau iki birželio mėnesio. Prašviesėjus protui ir pailsėjus kūnui – toliau tęsiu savo pirminio pašaukimo etatą.
Nors šiandien tarsi stoviu abiejose barikadų pusėse – kaip mama ir kaip mokytoja, man lygiai taip pat rezonuoja ir skauda, kai skaitau apie mokytojų patiriamą fizinį, emocinį, psichologinį smurtą. Taip tikrai neturėtų būti.
Tačiau tiems, kurie dirba su vaikais, verta labai sąžiningai savęs paklausti: ar man iš tiesų patinka būti su vaikais, juos girdėti, priimti ir jiems padėti? Jei darbas su vaikais kelia tik nuolatinį pyktį, susierzinimą, norą vaiką ar jo šeimą „sutvarkyti“, galbūt verta drąsiai pagalvoti, ar savo vietos nereikėtų ieškoti kitur? Nes ugdymo įstaiga tarnauja vaikui, o pedagogai profesionaliai atliepia vaiko poreikius ir jį ugdo.
Ar sąžiningai atnaujinu savo žinias, tobulinu kompetencijas? Neurodivergentiškumą ir netipiškumą priimu kaip mūsų visuomenės visuminio paveikslo dalį (šie žodžiai ne taip jau seniai atsirado ir mano žodyne). Vaikui reikia ne tik specialisto pagal pareigas. Jam reikia žmogaus, šalia kurio būtų saugu. Aš esu, kas esu, aš galiu būti savimi.
Nuoširdžiai linkiu idiliško, ramaus, lėto rudens. Kai ilgėjant ir tamsėjant vakarams sąmoningai rasime ir pasirinksime laiką kartu su savo vaikais – be projekto, be plano, be edukacinių tikslų. Su pasimėgavimu.
Projektą iš dalies finansuoja
