Tėvas Mindaugas Malinauskas SJ
Marijos Stanulytės asociatyvi nuotrauka
Popiežiaus maldos intencija balandžiui: „Melskimės už kunigus, kurie savo pašaukime išgyvena krizės laikotarpius, kad jie rastų reikiamą palydėjimą, o bendruomenės juos palaikytų supratimu ir malda.“
Drįsčiau teigti, kad visas kunigystės kelias pažymėtas didesnėmis ar mažesnėmis krizėmis. Nuo pat pradžių kunigas atsiduria susikirtimo taškuose, kuriems reikia rasti kūrybingus sprendimus ir pasirinkimus: tarp prigimties ir malonės, tarp sakralaus ir profaniško, tarp slėpinio ir pragmatiškumo, tarp dvasios ir institucijos, tarp bendruomeniškumo ir vienatvės, tarp asmeninių sugebėjimų, žinių, poreikių ir visuomenės lūkesčių, tarp pasitikėjimo pašaukimu ir aplinkos spaudimo, tarp galios ir tarnystės, tarp buvimo vadovu ir mokinystės, ir visos eilės kitų.
Kaip ir visos krizės, lūžio taškai kviečia kunigą augti ir tapti labiau tuo, kam jis pašauktas paties Kristaus, pirmojo ir vienintelio Kunigo. Vis dėlto tai nėra tik pavienių asmenų silpnumo klausimas, tačiau tai susiję ir su platesniu Bažnyčios gyvenimo kontekstu. Dvasininkai patiria didelę vidinę įtampą ir kartu susiduria su stipriu visuomenės spaudimu. Psichinės ir fizinės sveikatos tyrimai parodė, kad dvasininkų sveikatos rodikliai yra akivaizdžiai prastesni nei vidutinės akademinį išsilavinimą turinčios visuomenės dalies.
Savo apaštališkame laiške Ištikimybė, kurianti ateitį (2025 12 08) popiežius Leonas XIV kunigų krizes sieja ne tik su išoriniais sunkumais, bet ir su gilia Bažnyčios žaizda – „pasitikėjimo Bažnyčia krize“, kurią pagilino dvasininkų nusikaltimai ir kuri išryškino brandžios kunigų formacijos būtinybę. Popiežius pripažįsta skaudžią tikrovę, kad kai kurie net po dešimtmečių atsisako savo tarnystės, ir ragina į tai žvelgti ne vien teisiškai, bet su atidumu ir gailestingumu. Vienu svarbiausių atsakų Popiežius laiko atnaujintą ugdymą, kaip „kelią į artumą su Viešpačiu, apimantį visą žmogų – jo širdį, protą ir laisvę – ir formuojantį jį pagal Gerojo Ganytojo paveikslą“. Kitas svarbus vaistas nuo krizės yra nuolatinis dvasinis ir pastoracinis atsinaujinimas – kunigo ugdymas turi tęstis kaip nuolatinė, visą gyvenimą trunkanti formacija. Leonas XIV taip pat išskiria vienatvės pavojų ir kunigų dažniau patiriamą izoliaciją, todėl Bažnyčioje būtina stiprinti bendruomeninį gyvenimą. Kunigų krizės, pasak Popiežiaus, gali būti gydomos tik tada, kai kunigas iš naujo remiasi Kristaus meile, išsklaidančia „įpročio, nusivylimo ir vienatvės debesis“, ir grąžina ištikimybę pašaukimui.
Kaip praneša Kathpress, Vengrijos Bažnyčios patirtis rodo, kad kunigams krizės atveju ir jos prevencijai padeda psichikos higienos specialistų ir dvasininkų palydėjimas, reguliarios konsultacijos, grupės ir supervizija. Svarbios ir kunigų dialogo grupės, rekreacijos fondai, atsinaujinimo programos, erdvė poilsiui ir pašaukimo stiprinimui, sielovados ir psichikos higienos mokymai, gerinantys ne tik pastoracinį darbą, bet ir pačių dvasininkų gyvenimo kokybę. Ypatingą vietą užima Pašaukimo išsaugojimo namai, padedantys priklausomybių turintiems kunigams. Panašių pagalbos formų galima rasti ir Lietuvos Bažnyčioje.
Guodžiančios patirtys rodo, kad norint veiksmingai saugoti psichinę ir fizinę dvasininkų sveikatą esminę reikšmę turi santykis su Dievu, taip pat ir žmogiškieji ryšiai, priklausymas bendruomenėms, tarpusavio ryšys ir ryšys su atvira, platesne Bažnyčia. Todėl ir palydime kunigus savo malda.
