Dr. Marija Stankus-Saulaitė
Su Antanuku Vilniuje. Misijų stotelės archyvo nuotrauka
Maždaug prieš dešimtį metų, mudviejų su Antanu kasmetiniame susitikime pas jėzuitus Vilniuje ar tąkart tėviškėj Oakville, CT, vardijau dvi didžiausias mano gyvenimo dovanas: santuoką su Algiu ir Lietuvos laisvę. Pati mūsų Saulaičių šeima – savaime aišku.
Ką Lietuva mums, išeiviams, reiškė, būtų sunku kitos kultūros, net ir pačios Lietuvos, žmonėms paaiškinti. Lietuvos žiniasklaidoj ryškus susidomėjimas dipukais su kartais tiksliais pokalbiais, programomis, filmais, knygomis. Dabar, Lietuvos gyventojų skaičiui mažėjant ir gal supratus ne vien finansinę mūsų naudą, atsiranda kvietimų grįžti.
Žodis grįžti lydėjo ir lydi dipukus, ypač po Nepriklausomybės atgavimo. Kai manęs klausdavo: „Ar grįši į Lietuvą?“, atsakydavau, kad negaliu grįžti į vietą, kur nesu gyvenusi: kitur gimiau, kitur gyvenau, kitur tebesu. Klausimas turbūt ne apie fizinį nusikraustymą, bet apie meilę Lietuvai.
Augsburgo Haunstetteno ir Hochfeldo lageriuose tuoj pat atsidarė mokyklos ir veiklos vaikams. Haunstettene į rūsį bėgome sirenoms sukaukus, o kitą rytą mus, mažiukus, jau mokė skaityti, rašyti, deklamuoti eilėraščius ir šokti tautinius šokius. Prisimenu savo broliuko deklamuotas dvi eilutes, kaip ir jo šoktą kaip gandras šokį, kartotą Waterbury per minėjimą. Iš Haunstetteno prisimenu daug ką, bet ryškiausiai – du įvykius. Pirmasis: nakties sirenoms vėl mus pažadinus, Antanukas atsisakė į rūsį bėgti; visai kitokiu išgąsčiu išsigandau, bet jis, žinoma, turėjo tai daryti, nes baisiai bombų bijojo, – juk buvom matę sunaikintą aplinką ir negyvus žmones. Antras prisiminimas: irgi Haunstettene, lediniame rūsy, kur mama mūsų atsineštą antklodę kitai šeima paskolino. Man paklausus, kodėl, kai mums taip šalta, mama paaiškino, kad jų dukrelė serga, tai labiau reikia. Mums su broliu tai liko nuoroda visam gyvenimui.
Marytė Saulaitytė duoda jaunesniosios skautės įžodį III Tautinėje stovykloje 1948 m. rugpjūtis, Mittenwald, Bavarija. Misijų stotelės archyvo nuotrauka
Lagerių aplinkoje mūsų meilė Lietuvai įsižiebė. Hochfeldo stovykloj suaugę tuoj rūpinosi kiekvieną vaiką įtraukti į veiklą. Iš savo drabužių pasiūdino mums tautinius drabužėlius. Man savo kostiumą atidavus tokias relikvijas po Nepriklausomybės renkančiai mokslininkei, ji suabejojo, ar tai tikrai mano, maniusi, kad tai lėlės dydžio. Jai atidaviau ir mudviejų iš kojinių gamintas lėlytes Jonuką ir Onutę ir savo tų laikų kuprinę. Nuo Augsburgo stovyklos laikų Antanuko draugystė su Algiu Zaparacku, jiems kartu keliaujant, steigiant Pasaulio jaunimo sąjungą ir kongresus, tęsėsi visą gyvenimą. Prisimenu Žibutės Zaparackaitės toje stovykloje gimimą ir dar vieną mergaitę, kuri karo sukrėsta, vaikščiodama vis turėjo apsisukti, paeiti, apsisukti; atsimenu jos veidą. Nors mūsų dipukų mažai telikę, dar pasiteiraujame „kuriame lageryje gyvenai?“. Tai būtų lyg klausimas apie tėviškę.
Algis, mano vyras, gimė ir augo Toronte, Kanadoje. Kaip ir mes visos, visi, šeštadieniais traukdavo į lituanistinę mokyklą, nors būtų buvę smagiau su draugais krepšinį žaisti. Visose „kolonijose“ taip šeštadieniais būdavo (ir lietuvių apgyvendintose vietose tebėra): lituanistinė mokykla, šeštadienį ar sekmadienį – organizacijos, sekmadienį – bažnyčia. Po pradžios Šv. Juozapo mokyklos su Antanuku lankėm katalikišką gimnaziją. Antanukas dar palaikė ryšių su lietuviais draugais, bet aš – ne, mano visos draugės buvo amerikietės. Tačiau, susitikdavom su brangiais lietuviais, lietuvėm draugėm vasaros stovyklose. Tie ryšiai brangūs, išlikę.
Daugiausia stovyklose ir šeštadieninėje mokykloje atmintinai išmokom beveik visą eilėraščių antologiją ir šimtus dainų. Kai pradėjau Lietuvoj lankytis, stebėjausi, kad nemokamos, nedainuojamos liaudies dainos. Atsimenu pirmąkart, dar Lietuvai esant okupuotai, teko susipažinti su moterimi, kalėjusia Sibire, ji mus išmokė Sibiro tremtinių dainų. Atsimenu vyrą, mūsų organizacijų veikėją, tarnaujantį saugumui. Buvom išmokę atsargiai bendrauti su neaiškiais tipais, kad nepakenktume Lietuvos žmonėms.
Apie Lietuvos istoriją daugiau žinojome negu ten vaikai. Mano brolis absoliučiai viską apie tai ir apie Lietuvos gamtą žinojo. Skaitėm visus klasikus. Atmintinai deklamavom eilėraščius, vaidinom, šokom, dainavom ir vis žvelgėm į Lietuvos pusę. Per Kūčias širdį rėžė Lietuvoj gyvų ir mirusių vardai. Per vienerias Kūčias sriuba buvo grybų iš Lietuvos, tai kiekvienu žemės grūdeliu jautėmės arčiau jos esantys. Savo namuose turėjom ir tebeturiu Lietuvos žemės ant karsto paberti. Naujuosius metus minėjom dukart: Lietuvos laiku ir savo gyvenamos vietos.
Vienuoliktą kovo 1990-ais metais, namie su Algiu negalėjom atsidžiaugti Lietuvos Nepriklausomybės atstatymu. Dėkojom Dievui. Algio tėvai dar buvo gyvi, bet mano nesulaukė. Mus supo jų vilčių, darbo ir maldos išsipildymas. Antanukas Čikagoje su visa didele jų bendruomene šventė, svarstė, kaip toliau Lietuvai padėti. Aš pagalvojau, kad dabar bus lengviau, širdžiai nesant tokiai sunkiai dėl Lietuvos. Šiek tiek klydau.
Prieš mirtį paskutiniame ar priešpaskutiniame dalyvautame filme ištiesęs ranką Antanukas rodo „Ten“, primindamas jam taip svarbų Ievos Simonaitytės kūrinį Aukštujų Šimonių likimas. Tai mums nėra sentimentalus priminimas, geografinė vieta. Tai didelio skausmo išraiška: nesuprato, pavydėjo, neliko mums vietos, mūsų nepriėmė, įtarė, pajuokė. Senelis savo anūkams nuo kalno rodo numylėtą tėviškę, jo išsižadėjusią, kad anūkai neužmirštų, brangintų. Šito skausmo mūsų tėvams neteko patirti, nes Lietuva jiems, mirusiems prieš atstatymą, tebešvietė visu grožiu, verta visko – darbo, ištekliaus, maldos, didelės, didelės meilės.
Pirmąkart laisvoj Lietuvoj atsiradusi daug turėjau ilsėtis, nuo visokiausių įspūdžių atsigauti. Pamatyti vietas po tiek pasakojimų ir paveikslų pasidarė beveik nepakeliama. Algis liko JAV dirbti, mano brolis tebedirbo Čikagoje, tai jų nebuvo šalia. Kitaip atrodžiau negu lietuvės, kitaip vaikščiojau, judėjau. Svarbiausia, kitaip kalbėjau, kas nuolat buvo ir tebėra primenama. Dipukai vaikai visi, visos kalbam kaip mūsų tėvai, kaip mokyklos mokė. Intonacija kaip mūsų tėvų. Dauguma augom be senelių, tai iš jų negalėjome nieko perimti, nors apie juos viską iš tėvų pasakojimų žinojome.
Mano brolis palaidotas Kaune, mieste, kuriame gimė ir dvidešimt vieną mėnesį gyveno prieš kelionę į Vokietiją. Lietuva – jo tėvynė, kaip sakytume, pradžia ir pabaiga. Lietuvą mylėjo. Jo akyse žmonės švietė visu savo grožiu. Daug atleido, daug ko neminėjo, bet dar daugiau vertino, džiaugėsi, dalijosi ir priėmė visa širdimi.
Man su tėvynės patirtimi kitaip. JAV piliete tapau aštuoniolikos metu, iki tada neturėjusi jokios pilietybės. Priesaiką duodant nejaukiai pasijutau, kai reikėjo atsižadėti visų kitų kraštų, o galvojau, kas bus, jei Lietuva taps nepriklausoma. Būdama Lietuvoje, kur tiek man brangių žmonių, vis tiek nesu sava. Man trūksta įvairovės, erdvės, savarankiškumo. Ir amerikiečių. Mūsų tėviškėje arčiausiai prieinu prie tėvynės jausmo, bet čia namai, ne plačia prasme – tėvynė.
Tokia istorija vienos iš dviejų didžiausių Dievo man dovanų: Lietuvos atgautos laisvės.
Projektą iš dalies finansuoja
