Apie tai, kas svarbu gyvenantiems Dievo ir žmonių artumoje

Taigi, 30-metis!

2019-10-15 | Silvija KNEZEKYTĖ
artuma201910-rs-10-1.jpg

Berengdami Carito Lietuvoje atsikūrimo trisdešimtmečiui skirtą rugsėjo numerį, suvokėme, kad tokiai pat savo žurnalo sukakčiai nieko nesuplanavome. Gal kaltas tas 30-metis. Atrodo, taip neseniai šventėme tikrąjį jubiliejų – 25 gyvavimo metus, o dabar kaip ir tūlam trisdešimtmečiui – darbų per akis, gimtadieniai jau nebe taip jaudina ir kasdienybė po truputį pilkina gyvenimą. Gal todėl nusprendėme parinkti kelis straipsnius iš senųjų numerių ir juos atspausdinti. Aš, kaip gebanti greičiausiai skaityti, sutikau perversti visų metų rinkinius ir pasiūlyti keletą šiais laikais aktualių straipsnių. Tačiau vartydama senus komplektus supratau, kad nepavyks: pirmųjų metų straipsniai daug ilgesni, o iš tokios begalybės įvairiausių temų sunku išrinkti tik keletą. Teks pasidalinti mažais pastebėjimais. O kad būtų trumpiau, apsibrėžiu laikotarpį – pirmąjį dešimtmetį.

Žurnalas Caritas, vėliau pervadintas Artuma, yra vienas pirmųjų apčiuopiamų atsikuriančio Carito darbų. Pirmajame numeryje daugiausia vietos ir skiriama steigiamojo Carito suvažiavimo kalboms. Numeris po numerio atsiskleidžia, kaip kūrėsi ne tik Caritas, bet iš jo užsimezgė ir šeimos, jaunimo, katechetikos centrai, pirmoji slaugos ligoninė (kartu pristatant  paliatyviąją slaugą ir hospisą), rūpestis dėl prekybos žmonėmis aukų ir kt. Netrukus mūsų žurnalo puslapiuose atsiranda ir kitų katalikiškų veiklų: ateitininkai, skautai, charizminis atsinaujinimas, rekolekcijos pasauliečiams... 1992–1993 m. didžioji dalis žurnalo net primena Ateitį. Ir išties, 1994 m. sausio vedamajame žinia, kad tas skyrelis tampa atskiru žurnalu Ateitimi.

Su pasididžiavimu atradau, kad mūsų žurnalo ištakose yra pogrindinė katalikų spauda. Daugiau nei pusė pirmosios redkolegijos buvo Kronikos, Aušros kūrėjai ir bendradarbiai. Jie ir uždavė drąsų rūpinimosi žmonėmis ir Bažnyčia toną. Pirmųjų numerių puslapiuose galima rasti daug straipsnių apie pogrindinės spaudos leidimą, Eucharistijos bičiulius, ne vien Lietuvos, bet ir Rusijos disidentus. Daug rašyta apie tarpukario šviesuolius ir nebūtinai pačius žinomiausius.

Prisimenami ir išeivijos žmonės, tiek iškilūs mąstytojai, menininkai, tiek ir, pvz., tuomet jauna daugiavaikė Rimos ir Lino Sidrių šeima (jų knygą esame išleidę 2016 m.) O skaitydamas veržlius kunigo Sigito Tamkevičiaus katechetinius tekstus, iškart supranti, kodėl Kybartų parapijiečiai keliais ėjo aplink bažnyčią, melsdami išlaisvinimo savo klebonui.

Per visą laiką jaučiamas ir Bažnyčios pulsas – Rapolo Kalinausko beatifikacija, pirmieji dideli katalikiški renginiai, Vilties šventė, FIRE, pasirengimas popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui, interviu su atvykusiu popiežiaus pamokslininku Raniero Cantalamessa OFM Cap. Man pačiai dideliu atradimu tapo interviu ir nuotraukos iš Jeano Vanier pirmųjų apsilankymų Lietuvoje 1992 m.

Tačiau nuo pat pirmųjų numerių svarbiausia tema – šeima ir paprastas katalikas, tiek jaunas, tiek ir pagyvenęs, besistengiantis gyventi dorai, tačiau dažniau klystantis, bandantis pakilti, ieškantis Dievo ir susiduriantis su pačiais įvairiausiais sunkumais. Temų įvairovė labai plati, vargiai surasite kokią nors aktualiją, kuri jau nebūtų buvusi bent truputį aptarta mūsų žurnale per tuos 30 metų, ir net pirmuosiuose numeriuose. Visų nevardinsiu, nes atsibos, tik porą drąsesnių: „Ką daryti įsimylėjusiai kunigą?“, „Žemėje per daug žmonių?“

Net ir pavadinimo pakeitimas iš Caritas į Artumą tebuvo labiau bandymas pritraukti platesnę auditoriją, o ne krypties pakeitimas – siekta ne susisieti tik su viena organizacija, bet sulietuvinti pavadinimą, kad jį visi suprastų, daugiau skaitytų. 1993 metų prisistatyme radau: „Caritas. Katalikiškas žurnalas jaunimui ir šeimai. Tai žurnalas tiems, kuriems rūpi meilė, draugystė ir globa, kurie domisi religine problematika ir literatūrine kūryba.“ Kaip labai tai primena ir dabartinį mūsų siekį!

Bevartydama senus numerius pasijutau pakeliavusi laiku. Tarsi vėl išgyvenau, kaip keitėsi, kovojo, augo ir laisvėjo Lietuva. Pradžios tekstuose justi Atgimimo euforija, kai plazda trispalvės, džiaugiamasi kiekvienu pastatytu kryžiumi ar perlaidojamais tremtiniais. Matoma ir skaudi tikrovė, labai aiškios ir konkrečios negerovės, tačiau visa tai aptariama su energinga viltimi: „Pagaliau mes galim laisvai veikti, kurti, gelbėti. Katalikai, eikim, darykim!“

Gana greitai pradeda vertis sovietmečio žaizdų skausmas. Jei kas su nostalgija prisimenate sovietmetį, paskaitykite 1989–1993 m. Carito numerius. Ne tik vis prastėjanti žurnalo poligrafija rodo vargą ir blokadą. Darosi gūdu nuo to meto aktualijų: mūsų jaunuoliai sovietų armijoje, girtuoklystė, narkotikai, našlaičiai ir vaikų kolonijos, skyrybos, abortai, apleisti seneliai, net ir vaikų tvirkinimas... Yra net rubrika apie vargą Res sacra miser, kurioje vargo tikrai daug, lyg skaitytum apie kokią nors šių dienų Venesuelą. Daug ir svarstymo: „Dabar, kai perkainuoju savo gyvenimą, suvokiu, kad buvau gyva liudininkė to istorinio tarpsnio, kai visai žmonių kartai imta teigti, kad užuojauta – tai dvasinis iškrypimas, o mielaširdystė, gailestis apskritai svetimi ‘mūsų’ visuomenei, visa tai buvo pakylėta į teorijos rangą – taip gimė specialiai sugalvotas terminas  ‘abstraktusis humanizmas’. Mūsų šalyje visais, visur ir visada rūpinasi valstybė!“ (Aurelija Žiemelytė. „Ar atgimsime per meilę?“, Caritas, 1990, Nr. 10).

Net ir džiugūs straipsniai apie pirmąsias Mišias neįgaliesiems, pirmąją piligrimystę į Žemaičių Kalvariją ar Kalėdų šventimo papročius perteikia daug to gūdaus sovietmečio skurdo, kurį mes jau pamiršome ir net nebeįsivaizduojame, kad taip buvo įmanoma. Ir tarsi vaikų išplėstomis iš nuostabos akimis aprašomi stebuklingi pirmųjų kelionių į Vakarus įspūdžiai: jaunimo dienos Romoje, Taizé, Asyžius, karo dar nepaliesta Medžiugorjė, net Filipinai... Ar tiesiog pasigėrima Punsko lietuvių nuoširdžiu katalikišku uolumu ir doro ūkininkavimo gerove.

Pirmaisiais metais redakcija buvo užversta laiškais su patarimų, pagalbos prašymais, klausimais, diskusijomis. Labai daug apie to laiko situaciją pasako kad ir toks laiško pavadinimas: „Ar aštuoniolikmečiai prarastoji karta?“ Įdomu tarp laiškų autorių atrasti dabar jau garbių kunigų ir pasauliečių, rašiusių redakcijai savo žalioje jaunystėje. Smagu stebėti, kaip į žurnalo leidimą įsitraukia dabartiniai tekstų autoriai. Linksma atrasti jaunų pažįstamų veidų, pvz., pirmo kurso seminaristo Kęstučio Kėvalo Šančių Carito skyriaus veiklos nuotraukoje.

Žurnale daug verčiamų ir perspausdinamų, pagal kitus parengiamų teologinių tekstų, tarsi norint greitosiomis pasisotinti, užpildyti spragas. Daug eksperimentuojama, mąstoma apie ugdymą, pristatomi Vakarų pasiekimai ir net problemos ugdant vaikus, šeimą, kovojant už gyvybę. Labai išsamiai prisimenamas (nes gyvavo tarpukario Lietuvoje) Montessori metodas. Greta – paauglės mergaitės liudijimas, kaip ji padeda katechetei pasakoti darželinukams apie tikėjimą. Nemažai poezijos ar novelių. Kartais nesuprasi, kur čia straipsnis, kur esė ar novelė, – viskas lyriška, simboliška ir gana didaktiška. Tačiau tada mes tokie buvome.

Staiga padaugėja tekstų, kaip išgyventi laisvės sąlygomis, kaip nepaskęsti gerų ir blogų naujovių tvane, neparduoti sielos už pinigus ar apsisaugoti nuo sektų. Beveik kaip iš kalėjimo išėjusiam kaliniui – neatkristi ir sugrįžti į normalų gyvenimą. „Policininko Egidijaus patarimai moterims“ primena tuos baisokus laikus, kai jaunos valstybės policija nesusitvarkydavo su nusikaltėliais. O jautriame interviu su vaikų kolonijos viršininko pavaduotoju – apstu vilties.

Bet labai greitai tokios temos užleido vietą nuovargiui, persidirbimui, patarimams, kaip atrasti laiko sau ir pasirūpinti savo siela. Atsiranda ir tiesiog gražaus kasdienio gyvenimo aprašymų: apie tai, kaip gyvena Pakaunės ūkininkai ar daugiavaikės katalikų šeimos. Ir patį popiežių Joną Paulių II sužavėjęs Vandos Ibianskos reportažas iš gimdymo namų. Link 2000-ųjų padaugėjo įvairiausių psichologinių tekstų, mandagumo pamokymų, meno ir kūrėjų pristatymo, įvairenybių. Aš pati tais laikais Artumą atradau per savo dėstytojos Laimos Šinkūnaitės straipsnius apie Lietuvos bažnytinį meną. Tokių tekstų beveik niekur kitur negalėjai rasti, o labai reikėjo studijuojant. Į studijų laikų kavines sugrąžino šiais laikais neįmanomas tekstas apie tai... kaip kultūringai rūkyti. Bet visa tai parodo, kad tada mes jau pradėjome gyventi kaip normalūs laisvi žmonės. Ir ačiū Dievui.

Tikimės, kad dabartinė Artuma Jums įdomi, mieli mūsų Skaitytojai. Stengiamės kaip išmanydami. Planuojame laikas nuo laiko perspausdinti kai kuriuos pirmuosius Carito / Artumos straipsnius, kad ir Jūs paskaitytumėte, kaip buvo tada. Būtume dėkingi, jei gimtadienio proga atsiųstumėte savo laiškų, pasidalinimų, komentarų apie tai, ką Jums reiškia mūsų žurnalas. Mums vis pritrūksta to atgalinio ryšio su skaitytojais...

 

Ačiū Jums, kad jau 30 metų drauge su mumis ieškote Dievo ir žmonių Artumos!


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. lapkritis 11

Artuma - artuma201911-vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
LT-44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22