Dažnai gėrimės Sąjūdžio stebuklu ir klausiame savęs – bet kaip? Kaip galėjo tai atsirasti? Toje, rodosi, užguitoje, penkių dešimtmečių komunistinės priespaudos nualintoje visuomenėje... Kaip?!
Ta okupacinė praeitis iš pirmo žvilgsnio regisi kaip nyki pilka migla. Kaip susiliejusi nuotrauka – vaizdas padūmavęs, kontūrai neaiškūs, kažkokių šešėlių atšvaitai... Tik kai pradedi įdėmiau įsižiūrėti ir įsiklausyti, ima ryškėti figūros, garsai, vaizdai...
Žmonių istorijose, kurių mums, psichologams, tenka išgirsti labai daug, – pasakojimai apie momentus, situacijas, veikėjus, knygas. Tai, kas vertė susimąstyti, ieškoti tiesos. Citatos iš mūsų tyrimo:
• Niekas man nieko kaip vaikui nepasakojo, bet žinojau kad senelio lentynoje stovi Šapokos Istorija, nujaučiau, kad tai apie kitokią realybę...
• Jau ir anksčiau turėdavau minčių apie tai, kad ne viskas yra taip, kaip pateikiama... Tam turėjo įtakos tėvo slapta nuo mūsų klausomas „Amerikos balsas“ ir kiti balsai, jo pokalbių su bičiuliais nuotrupos...
• Mūsų geografijos mokytojas reikalaudavo, kad „net iš miego pakelti“ galėtume išvardinti bent penkias šalis, kurios mažesnės už Lietuvą, bet yra savarankiškos valstybės... Ir daugiau nieko neaiškindavo...
Tokiomis tamsiomis dienomis kaip dabar, tokiais iššūkių kupinais laikais itin ryškiai pasimato kiekvieno atskiro žmogaus veikimas (arba neveikimas). Kiekvieno pozicija tampa itin svarbi. Tai, kad buvo tokių, kurie režimui sakė „ne“, kad buvo tokių, kurie rodė nepaklusimo sistemai pavyzdį, paliko pėdsaką kitų žmonių gyvenimuose. Tai galėjo būti vienas draugas, vienas mokytojas, viena daina... Nestojusieji į komunistines organizacijas, nepataikavę valdžiai.
Ir jau ypač grįžusieji iš tremčių ir lagerių – jie grįžo išsaugoję laisvų žmonių mentalitetą. Kaip rašė vienas šmaikštus istorikas: „Tai ką padarė Chruščiovas [leidęs jiems grįžti], buvo tik engiamiesiems itin palanki kvailystė. Jis pats susikūrė disidentus, kuriuos paskui turėjo persekioti net ir jo įpėdiniai...“
Mūsų šiandienos situacijoje, kai einame į gatves ir jungiamės į protestus nebeapsikentę melo, godumo, valstybės silpninimo, kiekvienas, absoliučiai kiekvienas esame svarbus ir svarbi. Kiekvieno ištartas „ne!“, kiekvieno stovėjimas už teisingumą patraukia ir kitus, nes stiprina bendrystę ir pasitikėjimą.
Perskaičiau vienos protesto dalyvės pasisakymą: Stoviu ten viena, ir man toks stiprus jausmas, kad esu morališkai teisi… Ir prisiminiau, kaip apie moralinio pranašumo jėgą mums kalbėdavo mūsų tyrimo dalyviai, kai rinkome duomenis apie sunkaus ilgalaikio traumavimo padarinius. Tie žmonės – tai sovietų represijas ir persekiojimus patyrę tremtiniai ir politiniai kaliniai. Jie dažnai prisimindavo, kad net kai budeliai daužo ir kankina, žinai, kad tu esi teisus, o jie ne. Tai suteikia labai daug stiprybės.
Pasitikėjimas, kad esi tiesoje, nors galios ir valdžios svertai dabar ne tavo rankose.
Ir dar – prasmė. Protestuojantys dažnai sako: Visi žinome, dėl ko kovojame ir ko visi siekiame. Kai žinai, kad tavo veikimas prasmingas, niekas nebesunku. Vidinis pasitikėjimas ir solidarumas, bendros atsakomybės jausmas veda į priekį.
Žinokime, kad kiekvienas ir kiekviena esame veikėjai.
Šviesesnės valstybės kūrėjai.
Kultūros asamblėjos mitinge „Kokios valstybės mes norime?“ sakyta kalba.
Nepriklausomybės aikštė, Vilnius, 2025 m. lapkričio 21 d.
Projektą iš dalies finansuoja
