Eikime į jo Artumą su padėka, iš džiaugsmo traukime šlovės giesmes! (Ps 95, 2)

2023 gruodis 12
Kronika.

Šventasis Paulius VI ir liturgija

2023-12-04 | Kunigas Artūras Kazlauskas obl. OSB
artuma202312_rs_09-1.jpg

a-kazlauskas2021.jpg Kunigas Artūras Kazlauskas obl. OSB

Šiemet, gruodžio 4 d., sukanka šešiasdešimtmetis nuo Vatikano II Susirinkimo pirmosios konstitucijos apie šventąją liturgiją Sacrosanctum concilium priėmimo. Ji pradėjo naują etapą šiuolaikinės Bažnyčios gyvenime – jos kulto reformą, kurios pagrindinis veikėjas buvo šventasis popiežius Paulius VI. Ta proga parengiau 2019 m. liepos 23-iąją Vatikano dienraštyje L’Osservatore Romano pasirodžiusio Corrado Maggioni straipsnio panašiu pavadinimu vertimą.

Pauliaus VI mokymą liturgijos klausimais galima apibendrinti sakant, kad jis norėjo, vadovavo, aiškino, gynė ir skatino liturginę reformą, siekdamas reformuoti Bažnyčią. Juk būtent per liturginį veiksmą Bažnyčia patiria perkeičiantį susitikimą su Kristumi, per Kristų ir Kristuje. Nesiekdamas aprėpti visų aspektų, priminsiu keletą reikšmingiausių.

Gimtoji kalba – kaip „Bažnyčios balsas“ maldoje

Prieš Susirinkimą visi pasaulio vyskupai buvo apklausiami apie vietinės kalbos vartojimą liturgijoje. Apaštalų Sostas jau buvo suteikęs keletą ribotų leidimų Romos apeigose vartoti vietines kalbas. Konkretūs Vatikano II Susirinkimo tėvų sprendimai šiuo klausimu buvo įgyvendinami ir plečiami palaipsniui. Paulius VI gerai suvokė kalbos keitimo rimtumą, bet kartu aiškiai matė, kad tai būtina, jog tauta galėtų dalyvauti liturgijoje. Štai keletas jo mokymo šiuo klausimu teiginių.

1965 m. kovo 7 d., I Gavėnios sekmadienį, istorinėje Viešpaties angelo maldoje Paulius VI apie tai kalbėjo: „Šis sekmadienis žymi įsimintiną datą Bažnyčios dvasinėje istorijoje, nes šnekamoji kalba oficialiai įžengia į liturginį kultą, kaip jau šį rytą pastebėjote.

Bažnyčia suvokė, kad šis sprendimas yra būtinas – Susirinkimas jį pasiūlė ir svarstė, – kad jos malda būtų suvokiama ir suprantama. Tokio rūpesčio reikalauja tautos gerovė, kad tikintieji galėtų aktyviai dalyvauti viešajame Bažnyčios kulte. Bažnyčia paaukojo savo kalbą, lotynų kalbą; šventą, rimtą, gražią, nepaprastai išraiškingą ir elegantišką kalbą. Ji paaukojo šimtmečių tradicijas ir svarbiausia, paaukojo įvairių tautų vienybę kalboje, pagerbdama šį didesnį visuotinumą, kad pasiektų visus. Ir tai skirta jums, tikintieji, kad geriau gebėtumėte susivienyti su Bažnyčios malda, kad galėtumėte iš paprastų žiūrovų būsenos pereiti į dalyvaujančių ir aktyvių tikinčiųjų būseną, ir jei tikrai pajėgsite atliepti į šį Bažnyčios rūpestį, patirsite didžiulį tikro dvasinio atsinaujinimo džiaugsmą, nuopelną ir laimę.“

Vertingumą maldos šnekamąja kalba, pašauktos išreikšti besimeldžiančios „Bažnyčios balsą“, Paulius VI priminė 1965 m. lapkričio 10 d. kreipdamasis į liturginių knygų vertėjų kongresą šiais žodžiais: „Vertimai, kurie prieš konstitucijos apie šventąją liturgiją paskelbimą vienur kitur buvo išleisti, buvo reikšmingi tiek, kad tikintieji suprastų lotynų kalba švenčiamas apeigas, t. y. buvo pagalbinės priemonės žmonėms, nemokantiems šios senovinės kalbos. O dabar vertimai tapo pačių apeigų dalimi, tapo Bažnyčios balsu.“

Apie dalyvavimo liturgijoje suprantant kalbą magnum principium („didįjį pradą“), į kurį būtina deramai atsižvelgti, Pauliaus VI kalbėjo aštuntojoje Concilium (specialistų taryba, įgyvendinusi Susirinkimo nutarimą reformuoti liturgiją – aut. past.) sesijoje 1967 m. balandžio 19 d. Atsiliepdamas į poleminę publikaciją, gynusią lotynų kalbą, jis sakė: „Ji nei vieno neugdo ir todėl neduoda jokios naudos reikalui, kurį norima ginti, t. y. lotynų kalbos išsaugojimui liturgijoje; tai neabejotinai vertas dėmesio klausimas, tačiau negali būti sprendžiamas taip, kad prieštarautų didžiajam Susirinkimo patvirtintam liturginės maldos suprantamumo žmonėms principui, taip pat kitam principui, kurio šiandien reikalauja bendruomeniškumo kultūra, t. y. galimybei savo giliausius ir nuoširdžiausius jausmus išreikšti gyva kalba.“

Tą pačią idėją Paulius VI pakartojo 1969 m. lapkričio 26 d. bendrojoje audiencijoje, likus kelioms dienoms iki lapkričio 30 d., I Advento sekmadienio, kai Italijos vyskupijose tapo privalomas naujųjų Mišių apeigų naudojimas liturgijoje: „Pagrindinė Mišių kalba jau nebebus lotynų, bet šnekamoji kalba. Tiems, kurie pažįsta lotynų kalbos grožį, galią, išraiškingą sakralumą, liaudies kalbos naudojimas yra neabejotinai didelė auka <...>. Ir dėl kokios priežasties? <...> Atsakymas pasirodys banalus ir proziškas, tačiau galiojantis; nes žmogiškas, nes apaštalinis. Maldos suprantamumas yra vertingiau už senamadiškus šilko drabužius, kuriais ji karališkai apsivilkusi; vertingiau yra tautos dalyvavimas, šios modernios tautos, besisotinančios aiškia, suprantama, suvokiama profaniškų pokalbių kalba. Jei dieviškoji lotynų atskirs nuo mūsų vaikus, mūsų jaunimą, darbo ir verslo pasaulį, jei ji taps neperregima diafragma, o ne skaidriu kristalu, ar mes, sielų žvejai, teisingai pasielgtume jai išsaugodami išskirtinę maldos ir religinės kalbėsenos sritį? Ką sakė šventasis Paulius? Pirmojo laiško korintiečiams 14 skyriuje skaitome: bendruomenės susirinkime verčiau ištarsiu penkis žodžius savo protu, kad pamokyčiau ir kitus, negu tūkstančius žodžių kalbomis (19 eil. ir t. t.).“

 

artuma202312_rs_09-2.jpg

Šventasis popiežius Paulius VI

Dalyvaujanti Dievo tauta

Nuo pat kalbos, kuria 1963 m. gruodžio 4 d. buvo paskelbta Sacrosanctum concilium , Paulius VI mėgo pabrėžti liturgijos ir Bažnyčios ryšį, reikšmingą taip pat ir misijai, kurią Bažnyčia pašaukta tęsti šiuolaikiniame pasaulyje tarsi aidas, kartodamas garsųjį SC,10 teiginį, kad liturgija yra Bažnyčios gyvenimo šaltinis ir viršūnė: „Liturgija <...> pirmoji dovana, kurią galime įteikti krikščionių tautai, kartu su mumis tikinčiai ir besimeldžiančiai, ir pirmasis kvietimas pasauliui, kad atrištų savo nebylų liežuvį palaimintoje ir tikroje maldoje ir pajustų nenusakomą atgimimo galią giedodamas kartu su mumis dieviškąjį gyrių ir žmogiškąsias viltis per Kristų Šventojoje Dvasioje. <...> Gerai darome brangindami šį mūsų Susirinkimo vaisių kaip tai, kas turi atgaivinti ir parodyti Bažnyčios gyvenimą.“

Kitaip tariant, čia pabrėžiamas principas: Liturgija kuria Bažnyčią ir Bažnyčia kuria liturgiją . Todėl liturgijos pirmumas yra gyvybiškai svarbus Bažnyčiai; iš tiesų liturgija nėra klerikalinė, nes ji apima ir įtraukia visą Dievo tautą, kaip priminė Paulius VI 1966 m. liepos 20 d. bendrojoje audiencijoje: „Jums visiems taip pat žinoma, kad pirmasis teiginys, pirmoji reforma, pirmasis atnaujinimas, kurį Ekumeninis Susirinkimas davė Bažnyčiai, buvo skirti liturgijai, t. y. oficialiai pačios Bažnyčios maldai. Gerai tai įsidėmėkime!“

Šioje perspektyvoje Paulius VI gerai suvokė ir prašė įsidėmėti „pagrindinį Susirinkimo liturginės konstitucijos tikslą – sugrąžinti Dievo tautai galimybę aktyviai dalyvauti kulto šventime“. Taip pat jis aiškino ir 1966 m. balandžio 6 d. bendrojoje audiencijoje: „Dalyvavimas – tai vienas iš dažniausiai kartojamų ir autoritetingiausių Ekumeninio Susirinkimo teiginių dieviškojo kulto, liturgijos atžvilgiu; galima sakyti, jog šis teiginys yra vienas iš būdingiausių Susirinkimo mokymo ir reformos principų. <...> Bažnyčios mintis aiški: krikščionių tauta negali paprasčiausiai ir pasyviai asistuoti dieviškojo kulto ceremonijose; ji turi suprasti jų prasmę ir būti su jomis susijusi taip, kad švenčiama būtų pilnai, aktyviai ir bendruomeniškai (plg. SC, 21).“

Perspėdamas dėl nederamo dalyvavimo, suvokiamo kaip aktyvizmas, be vidinio įsitraukimo, kuris vėliau pasireiškia išoriškai, Paulius VI jau 1966 m. rugsėjo 14 d. bendrojoje audiencijoje aiškino tik ką pradėtos reformos prasmę: „Norėtume, kad kiekvienas iš jūsų priimtų Bažnyčios kvietimą, kurį ji savo vaikams išsakė liturgijos reforma; reforma, kurios esmė visų pirma yra tikinčiųjų dalyvavimasdieviškojo kulto šventime ir bažnytinėje maldoje. Kiek dalyvaujate? Šia prasme privalome būti kuo vieningesni! Vargas nedalyvaujantiems, vargas abejingiems, vargas drungniems, nepatenkintiems, vėluojantiems! Šiuo požiūriu Bažnyčios gyvybingumas priklauso nuo atskirų krikščionių, tiek tarnautojų, tiek paprastų tikinčiųjų, pasirengimo, sumanumo ir užsidegimo.“

Įtraukdama visą Dievo tautą, liturgija rūpinasi ir tais, kurie dėl išsiblaškymo ar nežinojimo ne iki galo suvokia jos slėpinį. 1967 m. balandžio 19 d. kreipdamasis į Concilium narius Paulius VI kvietė „parengti tokius metmenis šventosios Liturgijos veido, kuris rodytų jos tiesą, grožį, dvasingumą ir leistų vis geriau atskleisti jame gyvastingą Velykų slėpinį Dievo šlovei ir išsiblaškiusių, bet ištroškusių šiuolaikinio pasaulio minių dvasinei atgaivai“.

Pirmųjų pakeitimų būdo švęsti Mišias išvakarėse, 1969 m. lapkričio 19 d. audiencijoje jis atkreipė dėmesį į tai, kad tikintieji „Mišių metu yra ir jaučiasi pilnaiBažnyčia; <...> mokėkite geriau įvertinti, kaip Bažnyčia per šią naują ir išplėtotą kalbėseną trokšta savo liturginei žiniai suteikti didesnį veiksmingumą ir tiesioginiu bei pastoraciniu būdu nori priartinti ją prie kiekvieno savo vaiko ir visos Dievo tautos“.

Šventojo Tėvo celebracijos

Per daugiau nei penkiasdešimt metų įpratę matyti popiežių, vadovaujantį liturgijai tiek Šventojo Petro bazilikoje, tiek įvairiausiose pasaulio vietose, šiandien jau nebepajėgiame suvokti šios praktikos, kuri tapo įprasta nuo Pauliaus VI laikų, novatoriško poveikio. Ankstesniu papročiu liturgijos Šv. Petro bazilikoje vykdavo labai retai; Kalėdų naktį popiežius švęsdavo Siksto koplyčioje vien diplomatiniam korpusui. Pijus XII niekada nevadovavo Didžiosios savaitės apeigoms. Jonas XXIII, per Gavėnią atnaujinęs vizitus į Romos parapijas, ten pradėjo švęsti Mišias. Taigi, tik Paulius VI sureikšmino popiežines liturgijas: Kalėdų naktį Šv. Petro bazilikoje, Velykų iškilmes nuo Verbų sekmadienio iki Šventojo Tridienio su naktine Velykų vigilija. Jis taip pat norėjo asmeniškai vadovauti kai kurių sakramentų šventimui, ypač Šventaisiais 1975 metais.

Iškart po Vatikano II Susirinkimo, atsižvelgdamas į Susirinkimo principą, kad apeigos turi spindėti „kilniu paprastumu“ ( SC, 34), o menas, tarnaujantis liturgijai (drabužiai ir papuošimai), –„kilniu grožiu, nei vien prabanga“ (SC, 124), popiežiaus iškilmės, ypač Cappella Papale (liturgija, kurioje dalyvauja visi popiežiaus aplinkos žmonės – aut. past. ), iš renesansinio dvaro ceremonijų virto liturginio Dievo tautos sambūrio iškilmėmis, kurioms vadovavo Romos vyskupas. Popiežius apsirengdavo ir švęsdavo taip, kaip liturginės knygos nurodė vyskupui. Jei iki tol buvo įprasta, kad popiežiaus celebruojamose Mišiose niekas nepriimdavo Komunijos, Paulius VI nuo pirmųjų Mišių, švęstų italų kalba 1965 m. kovo 7 d., pradėjo asmeniškai dalyti Komuniją tikintiesiems.

Popiežius prie altoriaus eidavo procesijoje; prieš jį – ministrantai, diakonai ir koncelebrantai; vilkėdavo liturginius drabužius, nurodytus Bendruosiuose Romos mišiolo nuostatuose, dėvėjo nebe „faldą“ (lengvas ilgas balto šilko drabužis, turėjęs dvi draperijas – penkiasdešimties centimetrų ilgio priekyje ir metro dvidešimt penkių centimetrų nugaroje, nešamas specialių patarnautojų – aut. past.), bet albą be nėrinių, elegantišką pločiu ir vertingo audinio arnotą, ant pečių palijus, o ne „fanonas“ (aukso ir sidabro linijomis puošta lengva pelerina, popiežių dėvėta virš arnoto – aut. past.).

Annibale Bugnini savo atsiminimuose pastebi: „Aistra, su kuria Paulius VI asmeniškai įgyvendino liturginę reformą, tikėjimas, su kuriuo jis ją šventė, neabejotinai buvo svarbiausia paskata vyskupams patiems būti pirmiesiems atsakingiems už liturginį gyvenimą savo vyskupijose, pirmiesiems celebrantams“ ( La riforma liturgica (1948–1975), 1972, p. 789).

Dievo Motinos Marijos kultas

Nors ir buvo kritikuojančių „Pauliaus“ reformą kaip „antimarijišką“, reikia pripažinti, kad Marijos liturginio atminimo pertvarkymas nuosekliai atitiko Susirinkimo principus. Reikėjo skaidriai ir objektyviai permąstyti atnaujintos liturgijos – Kalendoriaus, Mišiolo, Lekcionaro ir Valandų liturgijos – marijiškąjį matmenį, kuriam Paulius VI paskyrė apaštalinį paraginimą Marialis cultus (deja, neturime lietuviškai – aut. past.)

Sudėtingu istorijos laikotarpiu, vyraujant priešingoms tendencijoms, jis buvo tarsi žiburys, padedantis visiems geriau suvokti Marijos vietą liturginiame ir neliturginiame maldingume: skeptikai jame rado įtikinamai pagrįstą marijiškąjį pamaldumą; šalininkai – sintezę to, ką jie norėjo pasakyti apie Kristaus Motinos ir Bažnyčios maldos bendrystę; baimingieji – svarių priežasčių iš naujo atrasti gyvą Marijos buvimą krikščioniškojo kulto slėpinyje; nostalgiškieji – paaiškinimą, kad liturginis atnaujinimas iš maloningosios Dievo Motinos nieko nesiruošia atimti, o vien išgryninti, kad nušvistų tai, kas turi ryškiau suspindėti; fanatikai – teisingo ir vaisingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei ribotumą; galiausiai priešiškai nusiteikusieji jame rado būtiną priminimą bendruomeninėje ir asmeninėje maldoje gerbti Marijos bendrystę ir pavyzdį. Apaštalinio paraginimo mokyme išskirtini trys aspektai.

Pirmiausia, „marijiškasis“ liturgijos matmens suvokimas. Paveldėjęs epochą, kai pamaldumas Marijai buvo neliturginis ar jam lygiagretus, Paulius VI siekė sustiprinti maldingumą Marijai, pirmiausia besireiškiantį liturginiame vyksme, nepamirštant maldingų praktikų.

Antra, lex orandi – lex credendi sąsajos su lex vivendi( kaip meldiesi, taip tiki, tad taip ir gyveniaut. past .). Apaštalinis paraginimas Marialis cultus prisidėjo prie vėlesnio Marijai skirto liturgijos vystymosi. Kad tai suvoktume, pakanka peržiūrėti kai kuriuos Collectio formuliarus, besiremiančius Marialis cultus , teminiais akcentais, pvz., Marija „Viešpaties mokinė“ (10), „naujoji moteris“ (20); „dvasinė mokytoja“(32). Labai iškalbingas yra 26 formuliaro (Mergelė Marija Bažnyčios paveikslas ir Motina) prefacijos (įžanga į Eucharistijos maldą, iki šiol lietuviškai vadinta Dėkojimo giesmeaut. past.); pavadinimas „Marija – autentiško Dievo kulto pavyzdys“, tiesiogiai paimtas iš Marialis cultus. Paulius VI nepamiršta – dažnai prie to grįžta – kad gerbti Mariją reiškia gyventi taip, kaip ji: „Neįmanoma gerbti malonės Pilnosios, negerbiant savyje malonės būsenos, t. y. draugystės su Dievu, bendrystės su juo, gyvenimo Dvasioje“ ( MC, 57).

Galiausiai rūpestis dėl liaudies pamaldumo, kurį jis moka skatinti ir nukreipti, lydėdamas darnų dvasinio gyvenimo augimą. Liaudiškajam pamaldumui Marialis cultus turėjo didelę įtaką, pastebėdamas šviesas ir šešėlius, nurodydamas kelią į liaudiškojo maldingumo bendrą atnaujinimą ir išgryninimą, kurio esminės kryptys buvo vėliau subrandintos Liaudiškojo pamaldumo ir liturgijos vadove. Principai ir gairės (2002).

Dėkoju autoriui už maloniai suteiktą leidimą savo mintimis pasidalyti su Artumos skaitytojais. Tikiuosi, ateityje tai prisidės prie to, kad giliau suvoktume liturgiją.

 


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 balandis 4

Artuma - artuma202404_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22