Nuotrauka iš 2024 m. Kultūros dienų Neringos stovykloje
Tėvas Antanas Saulaitis SJ
2024 metų Kultūros dienose Neringos stovykloje suaugusiųjų dienotvarkės nekintanti rytinė dalis – dainavimas. Gita Kupčinskienė su vyru Aidu, jo akordeonu ar gitara ir kone keturių dešimčių žmonių palyda užima tvirtą pusvalandį. Vasaros kalendorius Neringos stovykloje jaunimo, šeimų ir vaikų savaites užsibaigia suaugusių penkiomis dienomis. Joms kaip tik kliūva sukaktys – Baltijos kelio 35 m., Juodojo kaspino, Hitlerio Ribentropo sutarties pasekmių – antrosios sovietų okupacijos pradžios prieš 80 metų.
Nenuostabu, kad stovyklautojai vakaro programai ruošėsi dainuodami toms progoms atrinktas dainas: „Kaip aras pašautas, norėčiau aš keliauti“, „O atsimenu namelį“, „Leiskit į tėvynę“, „Grįšim, grįšim ten, kur teka“, „Pražydo jazminai po langu“, „Stoviu aš parimus“, „Neliūdėki, broli“, „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus“, „Toli už girių leidos saulė“, „Linksta liepos sidabro šakelės“. Vienoj kitoj vietoj veik nesigirdi jokio balso, palydinčio dainuojančią vedėją.
Staiga Gita supranta naujai ištikusį reiškinį – tarp dalyvių beveik nėra dipukų ar pokarinių ateivių pirmos kartos vaikų. Gera dalis šią vasarą dalyvaujančių – po Atgimimo į JAV ar Kanadą persikėlusiųjų. Baigiasi 1944 m. nuo sovietų pasitraukusių dipukų ir dar iki 1950-ųjų Vakarų Europoje pabėgėlių stovyklose gyvenusių lietuvių karta. Repeticijoje mokėjo partizanų dainų, o „Grįšim grįšim“ – jau nebe, nebe iš patirties ir atminties.
Jaunesni gal neatsimins, bet po antros okupacijos Vokietijoje atsirado apie 70 tūkst. lietuvių – šeimų, pavienių šeimos narių. Šių – 40 tūkst. į JAV 1949–1950 m., po 10 tūkst. į Australiją ir Kanadą (nuo 1947-ųjų). 6 tūkst. liko Vokietijoje (Miuncheno bendruomenė kaip tik švenčia 80 m.), kiti kitur ir kitaip. Vakaro programai kaip tik tiko iš Dalios Cidzikaitės knygos Manėm, kad greit grįšim ištraukos, paruoštos Niujorko Lietuvių dramos mėgėjų teatro.
Dramatinius skaitinius atrinko ir pravedė niujorkietė Birutė Šležienė, sugebėdama tokius jautrius pasakojimus atrinkti, derinti, režisuoti septynių skaitytojų dalis. Prisiminimai taip taikliai apibudina pabėgėlių viltis, kad jie po savaitės ar kelių grįšią namo į Lietuvą... Kaip tik iš to atsirado visa rūšis pabėgėlių dainų bei pasakojimų, naujų ryšių, neįvykdytų svajonių. Ir kova už savo, šeimos, lietuvių ir Lietuvos būvį.
Dr. Laima Vincė skaitė labai mokslišką darbą Vanished Lands: Memory and Post-memory in Lithuanian North American Diaspora Literature (maždaug: „Išnykusios žemės: Atmintis ir postatmintis Šiaurės Amerikos lietuvių išeivijos literatūroje“). Čia dėsnis, kad antroji (ar ir kita) karta gali išgyventi ankstesnės kartos – savo tėvų ir kitų – patirtį panašiai ar labai giliai, nors patys ir neperėjo sienos iš Lietuvos į nebegrįžtamą užsienį. Netektis tapo patirties dalis, nors ir gimė jau visai toli nuo Lietuvos. Tikriausiai esama panašumų į profesorės Danutės Gailienės studijų apie Sibiro tremtinių šeimas ir poveikį vaikams.
Čia kaip tik galima dainuoti toli nuo Lietuvos atsiradusių ir jų palikuonių dainas, kaip Neringos stovykloje šiemet. Tos dainos įpintos į vakaro programos skaitomas atsiminimų ištraukas, o tikri dipukai labai gerai atsimena, kaip kas vakarą jaunimo, vaikų, ateitininkų, skautų, studentų ir kitose stovyklose aplink laužą ar salėje ratu dainuodavo ir giedodavo apie netektį. Jie jautė, ką reiškia Mylėti Lietuvą iš tolo, / visa širdim, visais jausmais, / iš tolo meilė neprapuola / po balto marmuro namais. Žinojome, kad šūkiai Lietuvos nepasieks, bet siekėme kaip tik to. Naujame Neringa – dainų šalis dainorėlyje – 280 dainų, 20 iš jų galima rasti „Partizanų ir Sibiro“ skyriuje.
Kultūros dienos Neringos stovykloje išaugo iš ankstesnių Meno dienų. Metalo raižymas, zentangle piešimo pratybos, labai įdomios mankštos, derinančios muziką su judesiais, šokis, rašymo bei kūrybos pratybos, bočia sportas, grybautojų pamoka, ekskursija į vietinį turgų bei apylinkę... Kiti pasirinko virimą, lietuviškos juodos duonos kepimą. Buvo galima kasdien dalyvauti Mišiose koplyčioje, o paskutinį vakarą – Beržų šventovėje prie žvakučių. Kunigas Valdemaras Lisovskis Šventojo Rašto ištraukų skaidrėmis nagrinėjo temą „Ar Dievas baudžia“. Niujorko Dramos būrelis vakare parodė veikalą „Meilės eliksyras“ (režisavo Aušra Buožienė).
Nuotrauka iš 2024 m. Kultūros dienų Neringos stovykloje
Mat palaimintojo Jurgio Matulaičio įsteigta Nekaltai Pradėtosios Marijos Vargdienių seserų vienuolija nuo 1944-ųjų organizavo stovyklas – pirma tik mergaitėms, savo sodyboje Putname, Connecticute‘o valstijoje; liaudiškai sakant „Putnamo seselės“ 1969 m. Vermonto valstijoje pirko ir pritaikė stovyklavietę, pavadino ją nuostabiu Neringos vardu, vis tobulino programą, pačias sąlygas, įdomius erdvės ir gamtos panaudojimo būdus. Vykdavusios vestuvės su bažnytinėmis apeigomis ir visomis vaišėmis, dažnai įdomiausi savaitgaliai suvažiavimai ar pasitarimai – kaip grybauti, iškylauti, valyti ir tvarkytis, slidinėjimo dienos...
Seserys sprendė ir Neringos stovyklos ateitį, kai vienuolijos pajėgos mažėja ir pasauliečių atsakomybė bei vaidmuo krikščionijoje stiprėja ir plečiasi. Jos pasiūlė stovyklaujančių vaikų šeimoms pirkti stovyklavietę ir imtis atsakomybės už naudojimą ir ateitį. Iššūkį priėmusieji daugiau nei trigubai greičiau susitarė, nupirko ir tvarko stovyklavietę, vysto programas, laikydamiesi esminių dėsnių, paveldėtų per tuos metus iš seselių vienuolių.
Kultūros dienos ir šiemet kilę pokalbiai padeda suprasti, kad Lietuvos gyventojai vis labiau susipažįsta su užsienio lietuvių paveldu ir veikla, su asmenimis bei sąjūdžiais, ir ta geležinė uždanga vis labiau nyksta. Pernai Neringos stovykloje vyko XVII Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso stovyklinė dalis, studijų savaitė.
Lengviau bendrauti, bendradarbiauti, kurti, talkinti, jungtis, kovoti už tai, kas teikia gyvybę asmenims ir tautai, gaivina ir stiprina Bažnyčios tarnybas, suartina žmogų su žmogumi Dievo akivaizdoje.
