Evaldo Lasio nuotrauka
Pasaulinių įvykių įkarštis apnuogina vieną tiesą: tikroji galia – gailestingumas. Sesuo šv. Faustina Kowalska Jėzaus prašymu įkūnija Dievo gailestingumo žinią paveiksle. Šiandien jis kalbina regis kuklios Dievo Gailestingumo šventovės Vilniuje lankytojus. Tačiau pati Gailestingumo žinia vis labiau skverbiasi į pasaulį. Artėjant Dievo Gailestingumo sekmadieniui, atlaidams ir Vilniuje vyksiančiam Pasauliniam Apaštaliniam Gailestingumo kongresui, į Artumos klausimus atsako šios šventovės bendruomenė: rektorius kunigas Povilas Narijauskas, vicerektorius kunigas Valdemaras Širvinskis, bendruomenės narė Renata Balsienė, Vyrų gailestingumo maldos grupės moderatorius Julius Česynas, maldos grupės narys, skaitovas ir adoruotojas Paulius Juška, adoruotoja bei patarnautoja Vilija Kaupienė ir bendruomenės lyderių pagalbininkė katechetė Greta Mosiejienė.
– Ką jums asmeniškai reiškia Dievo gailestingumas? Kaip jį patys patiriate?
Kunigas Povilas Narijauskas
Kunigas Povilas: Gailestingumas man pirmiausia asocijuojasi su meilės patirtimi. Taip pat su slėpiniu, kuris visuomet tave viršija, nepaliauja stebinęs. Tačiau nuo tada, kai atėjau į šventovę, gailestingumas man asocijuojasi ir su vieta. Būdamas šventovėje ir žiūrėdamas į paveikslą suprantu, kad tai yra įsikūnijimas. Dievas norėjo įkūnyti savo gailestingumą, kad ir tie, kurie nemato ir negirdi, galėtų tai pamatyti. Esu čia jau septinti metai, bet mane tas paveikslas vis nepaliauja kalbinti, drąsinti, guosti. Tai ypatinga vieta.
Kunigas Valdemaras Širvinskis
Kunigas Valdemaras: Man Dievo gailestingumas, jeigu reikėtų pasakyti dviem žodžiais, tai naujas kūrimas, dar kitaip – naujas žmogus. Bijau net pagalvoti, kas būčiau, jeigu ne Dievo gailestingumas. Prisimenu palaimintąjį Mykolą Sopočką, sakiusį, kad „pažinti ir tikėti Dievą Kūrėją yra stipru, bet pažinti ir tikėti, kad Dievas yra gailestingas, yra daug stipriau“. Nes, pasak jo paties, jei renkamės nuodėmę, renkamės mažiau nei nebūtį ir Dievas toje mažiau nei nebūtyje yra pajėgus atrasti, iškelti ir atkurti mus pagal savo paveikslą ir panašumą. Tai tą naujumą, kvietimą naujumui išgyvenu per Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą. Nuo paauglystės iki dabar kaskart suvokiu, kad Dievas vis kažką naujo manyje atranda ir iškelia.
Renata Balsienė
Renata: Man gailestingumas kalba apie tiesą ir malonę, kurios galbūt iš pradžių nesupranti, bet vėliau, tinkamu laiku, ateina supratimas. Tai tiesa, kuri išlaisvina ir atveda prie būsenos, kai nori tarnauti negalvodamas apie savo trūkumus ir silpnumus.
Julius Česynas
Julius: Man gailestingumas asocijuojasi su Gailestingojo Jėzaus paveikslu. Šią šventovę atradau netikėtai, todėl ir gailestingumas siejasi su dideliu netikėtumu. Taip pat siejasi su meile. Viešpaties gailestingumas yra tai, ko mes galime prašyti. Ir tai susiję ne tik su atleidimu, bet ir su išmintimi.
Paulius Juška
Paulius: Gailestingumas pats savaime yra malonė. Jo gelmė nuolatos išvalo sielą, kai einame išpažinties. Žmogus pats neturi tiek išteklių, kad be Dievo pagalbos ir gailestingumo galėtų kovoti su nuodėme. Be Dievo žmogaus gyvenimas pesimistinis. Gailestingumą atradau seniai, jis pirmiausia – vilties ženklas. Atsirado noras nuolat prie to glaustis. Pats gailestingumas – slėpinys ir gelmė, kuri kaskart atsiskleidžia vis naujai, pamatai vis naujas Dievo briaunas ir jo veikimo neįtikėtinumą. Pats gailestingumas – esminė Dievo savybė, tai kartu ir galia.
Vilija Kaupienė
Vilija: Gailestingumas – Dievo santykis su savo kūriniu, apsireiškimas. Tai meilė, ateinanti pas mus iš aukštai, kai Dievas pasirenka tą mažą mūsų šventovę. Kaip sako apsireiškimuose, Jam atsibodo būti didelių bažnyčių tabernakuliuose vienam. Jis ateina mūsų pasigailėti, Jis – mūsų gelbėtojas, bet nori būti ir mūsų draugu.
Greta Mosiejienė
Greta: Gailestingumas yra namai, kuriose susitinka dvi nuoširdžios širdys. Malonė būti gailestingumo vietoje, kur galime jaustis priimti tokie, kokie esame. Gailestingumas beribis, jis visada yra. Mūsų siekis yra išlikti ištikimiems, kukliems ir mažiems.
– Dievas visuomet buvo gailestingas. Tačiau galima sakyti, kad Gailestingumo žinia sugrįžo į mūsų laikus po Jėzaus apsireiškimų seseriai Faustinai, o vėliau – 2000 metais Jonui Pauliui II pagarsinus Gailestingumo pamaldumą. Kaip manote, kodėl Gailestingumo žinia „sugrįžta“, kodėl šiandien taip reikia gailestingumo?
Valdemaras: Kaip niekada anksčiau žmogus yra pasiekęs aukštumų ir labai stipriai balansuoja tarp puikybės ir didybės, kuri gali būti labai destruktyvi, griauti pasaulį. Prisimenu Jono Pauliaus II maldą 2000 m., kai pavesdamas pasaulį Marijos globai jis sakė, kad galingos priemonės žmonių rankose gali paversti šį pasaulį gražiausiu sodu arba griuvėsiais. Tad, man atrodo, Dievo gailestingumas ateina, kad galingųjų rankose šis pasaulis virstų ne griuvėsiais, o gražiausiu sodu.
Paulius: Tai buvo Antrojo pasaulinio karo išvakarės, turbūt tie kataklizmai vienaip ar kitaip ištinka žmoniją, svarbu, kokia žmogaus laikysena viso to akivaizdoje. Gailestingumas guodžia, jis – paguodos šaltinis. Tik toks Dievas gali guosti. Kitokia Dievo koncepcija būtų nieko neduodanti. Tai padeda išbūti išbandymų verpetuose. Antrasis pasaulinis karas buvo tarsi pasaulio pabaiga, bet nežinia, kas dar mūsų laukia. Pirmojo pasaulinio karo metais vyko Fatimos apsireiškimai. Yra tam tikras Dievo apsireiškimo ritmas, kada Jis mato, kas žmogui svarbiausia. Kartais net nereikia tikėtis, kad bus lengva, bet svarbu nelaimėse išlaikyti santykį su Dievu.
Povilas: Kol pasaulis neatsigręš į Dievo gailestingumą, nebus ramybės. Dievas vis meta gelbėjimosi ratą, kad žmonija nesusinaikintų. Tai viena reikšmingiausių žinių, ką turi išgirsti žmonija šiandien. Kito kelio nėra.
– Po šventų Velykų švenčiame Dievo Gailestingumo atlaidus. Kuo jie yra kitokie, išskirtiniai?
Renata: Visi – nuo jauno iki seno – nori būti laimingi. Pasaulyje daug vartotojiškumo, galima labai užsisukti, kai gyvenimo tempas toks greitas. Maža šviesa didelėje tamsoje yra tik viltis. Tie, kas glaudžiasi prie gailestingumo, praktikuoja šį pamaldumą ar palaiko tikrą santykį su Dievu, jie yra davėjai tiems, kurie amžinai ieško. Atlaidai yra malonės laikas prisiliesti prie gailestingumo visiems. Mes tam tikra prasme esame amžinuose atlaiduose, galime visada Gailestingumo šventovėje prie jo prisiliesti, prieiti, o per atlaidus atvyksta žmonių iš visos Lietuvos. Tai piligrimystė ir daug malonės, kurią gali pasiimti visi.
Julius: Aš gal nelabai pamaldžiai atsakysiu, bet per šiuos atlaidus turiu išsirinkti laiką, kada eisiu į šventovę, nes žinau, kad bus labai daug žmonių, gali reikėti stovėti lauke. Būdami bendruomenės nariais turime daugiau atsakomybių, savanorystės. Vilnius garsus Aušros Vartais. Dabar kyla nauja žvaigždė – Gailestingumo šventovė. Aš pats esu kaunietis, bet matau, kad šią šventovę žmonės vis labiau nori aplankyti.
Paulius: Man kasmet šie atlaidai yra proga sustiprėti. Kai kasdien čia būname, apsiprantame, tai tampa rutina, pavargsti, nieko nebejauti, bet per atlaidus pamatai daug žmonių, kunigų iš kitų Lietuvos vietų, tai iš naujo kažką sužadina. Pamatai, kaip daugeliui žmonių tai svarbu.
Vilija: Dievas duoda galimybę Jį permaldauti, būti su Juo šioje savaitėje. Šiemet matau didesnį kvietimą sukurti šventę. Norisi, kad ta šventė būtų ne išoriškai kitokia, bet kad paliestų vis daugiau širdžių, kad vis daugiau žmonių atrastų šiuos atlaidus ir mūsų visų malda būtų stipresnė.
Greta: Mes šiuos atlaidus švenčiame Gailestingumo šventovėje, kur yra originalus Jėzaus paveikslas, nutapytas Eugenijaus Kazimirovskio. Pats Jėzus norėjo, kad švęstume Gailestingumo sekmadienį. Bet čia atlaidai kitokie, nes būtent čia yra tas paveikslas, per kurį pažadėta išlieti malonių. Tai svarbu. Dievo Gailestingumo šventovė yra pats Gailestingumo sekmadienio centras. Atlaidai kupini renginių, kurių metu galime augti iki Gailestingumo sekmadienio. Iš jų išskirčiau Ekumeninį šviesos kelią išvakarėse – kad nepasilaikytume žinios apie beribę meilę sau, bet neštume ją į pasaulį.
Valdemaras: Šiemet – 95 metai nuo pirmojo Jėzaus pasirodymo šventajai Faustinai Plocko mieste. Tada Jis paprašė nutapyti šį paveikslą ir gerbti jį koplyčioje. Šiemet dar kartą norime atsiliepti į Jėzaus kvietimą.
Povilas: Manau, kad labai svarbu atvažiuoti ir patirti šias malones, bet vienas iš esminių šių atlaidų tikslų – išvažiuoti iš jų tapus gailestingumo apaštalu, kad ši žinia skambėtų kiekvieno kataliko lūpose.
Evaldo Lasio nuotrauka
– Šiemet Vilniuje vyks Pasaulinis Apaštalinis Gailestingumo kongresas. Turbūt mūsų protai nepajėgūs suvokti šio renginio didybės ir masto. Kaip manote, kokia šio renginio prasmė ir ką jis reiškia mums, lietuviams?
Valdemaras: Tai galimybė pažinti, prisiminti, nustebti, kokį lobį čia turime. Man asmeniškai brangu, kad šio kongreso tikslas yra įamžinti palikimą Jono Pauliaus II, kaip žmogaus, kuris sakė, kad šis pasaulis turi ateitį, prasmę tiek, kiek atras Dievo gailestingumą. Kongreso ištakos yra išsaugoti šią žinią pasauliui. Mes su kongresu tarsi įsijungiame į tą veiksmą, Popiežiaus atliktą trečiajame tūkstantmetyje, vėl pavedame pasaulį Dievo gailestingumui.
Povilas: Manau, sunku suvokti tokį renginį, nes nėra su kuo palyginti tokio masto įvykio Lietuvoje. Kiek tai duos naudos, priklausys nuo dalyvių. Dievo gailestingumo žinia yra nepaprasta. Bet pats kongreso šūkis „Statykime gailestingumo miestą!“ nurodo, kad renginio tikslas – ne padiskutuoti, pasidžiaugti, kad Dievas gailestingas, bet kad tai taptų kūnu. Tikslas – ne informacija, bet žmogaus pasikeitimas ir mūsų aplinkos pokytis. Gailestingumas yra veiksmas.
Paulius: Turbūt parodyti pasauliui Vilnių. Kodėl Dievas pasirinko Vilnių? Tai buvo svarbi vieta, metropolinis miestas, bet kartu labai nukentėjęs, pamirštas. Kodėl šis miestas tapo toks išaukštintas per šį apsireiškimą? Būtent šis paveikslas aprobuotas, nors buvo ir kitų variantų. Jis pagal Jėzaus pasakojimus yra tiksliausias, jame simboliai tiksliausiai atvaizduoti. Skaitant simbolius atsiveria gilesnis Jėzaus žinios pažinimas.
Julius: Kiek tenka bendrauti, Lietuvą žino kaip krepšinio šalį arba dėl technologijų, todėl man atrodo svarbu, kad pasaulis pažintų Lietuvą, Vilnių ir per kitą prizmę.
Greta: Mes, jaunimas, važiuodavom į Pasaulio jaunimo dienas ir veždavomės Gailestingojo Jėzaus paveiksliukus, o dabar pasaulis atvyksta pas mus. Dabar kalbame su jaunimu, kad mums svarbūs du dalykai: pirmas, kad nepamirštume, kur esame; kad mes – Gailestingumo šventovės jaunimas, kad tai malonė ir, antras dalykas, – atverti širdis dar plačiau tiems, kurie ateis ieškoti to gailestingumo. Jaunas žmogus labai palaimintas, kad gali atverti savo širdį.
Renata: Man labai gražus veiksmažodis „statyti“. Man gražu, kad toks dalykas sujungia žmones. Tai ne šiaip statyti varpinę, bet statyti miestą. Nors bus ir daug nuovargio, bet tokie dalykai sujungia žmones.
Evaldo Lasio nuotrauka
– Jau pradėjome kalbėti apie Kongreso šūkį. Tad ką jums reiškia šie žodžiai, kaip suprantate: „Statykime Gailestingumo miestą“?
Valdemaras: Kongreso šūkis man kalba apie tai, jog esu labai Dievo apdovanotas, kad Jam tarnaučiau, pasitarnaučiau.
Julius: Kadangi kuruoju vyrų maldos grupę, šį klausimą matau iš dviejų perspektyvų: vyro ir moters. Juk gailestingumo žinioje svarbūs abu: ir šventoji Faustina, ir palaimintasis Mykolas. Vis dėlto vyrams patį žodį „gailestingumas“ kartais nėra lengva priimti, tarsi su juo ne visai siejasi. Tačiau svarbu nelikti stereotipuose. Kalbamės su vyrais, kad statyti gailestingumo miestą galima labai įvairiai: tai nereiškia, kad visi staiga taps „labai gailestingi“. Kartais tai paprasčiausi dalykai: būti jautresniam, labiau išklausyti kitą... Šiose srityse visi dar turime kur tobulėti.
Vilija: Jėzus sako, kad kas Gailestingumo sekmadienį atliks išpažintį, jam bus atleista, net jei nuodėmės būtų kaip purpuras. Tai ir galvoji, kodėl Faustinai Dievas parinko būtent Vilnių. Mes turbūt nesužinosime, bet suprantame, kad Dievas čia norėjo išnirti iš tos tamsos, kad tos nuodėmės, kurios yra kaip purpuras, būtų panaikintos, ir kad tai būtų šviesos miestas.
Povilas: Man kvietimas statyti asocijuojasi su pasitikėjimu. Aš galvoju, kad reikia pastatyti ne šiaip gailestingumo namą, bet miestą. Pastatyti namą, kuriame gera ir prasminga būti, jau yra sudėtinga, bet kalbame apie miestą, kuriame daugybė namų, parkų, kelių, visa infrastruktūra, o jų planą Dievas jau turi. Jis jau turi geriausią Dievo gailestingumo miesto planą. Viską turime: medžiagas, laiką, pinigų. Dabar reikia tiesiog ateiti. Ateiti su pasitikėjimu. Kai gauname kvietimą, skyrimą, kuris atrodo didesnis nei mūsų galimybės, norime pasakyti „ne“, tai nesusieina, bet čia kalbame apie visą miestą. Dievas žino visas tavo stiprybes ir silpnybes, visus tavo gebėjimus ir negebėjimus ir dabar tave kviečia, ne po dešimties metų, kai apsitvarkysi, bet dabar. Tavęs šioje statyboje trūksta. Tai didelis pasitikėjimas ir misija.
Projektą iš dalies finansuoja
