Dr. Marija Stankus-Saulaitė
Taip dažnai atrodo, kad širdis dreba, kartais be reikalo, kartais su priežastimi. Visi ir visos, manau, tai esame neišvengiamai patyrusios. Tačiau studijuojant ankstesnių amžių literatūras paaiškėja, kad jausmai būdavo priskiriami kepenims, ne širdžiai, bet šiais laikais turbūt neįprasta sakyti „myliu tave visomis savo kepenimis“. Nors kepenų ir širdies teturime po vieną, jų užtenka didelei meilei pajusti ir išreikšti.
Jaudinanti giesmė kartoja žodžius Veni, Jesu, amor mi – „Ateik, Jėzau, mano mylimasai“, kataliko Luigi Cherubini sukurta, giedama tūkstančių skirtingų krikščioniškų bendruomenių, tikėjimas Jėzumi jungia jas visas, o Jėzus jas visas glaudžia prie savo širdies.
Kai Vokietijoje augome, su Antanuku turėjom tėvelių parūpintų vokiškų knygelių apie Jėzų, angelus ir angeles, apie Mariją. Karo vaikams skiriamos knygelės švelnių spalvų, idiliškame fone, guodžiančios, nevengiančios mirties temos, bet su angele arti. Tiek baisumos, įskaitant sužeistuosius ir lavonus, mačiusiems vaikams tos knygutės parodė kitokią aplinką, kitokį artumą. To nebūtų užtekę, žinoma, jeigu mūsų tėvai nebūtų mūsų apsupę rūpesčiu ir meile, juos jautėme net laikotarpiu, kai šeima buvo atskirta.
Katalikų branginamą Jėzaus Širdies atvaizdą pirmąkart turbūt pradžios mokykloj jau JAV pamatėme. Po visų to karo vaizdų man sunku matyti kūno dalis. Universitete biologijos išvengiau, mįslinga universiteto logika, lotynų ir matematikos kursais. Gimnazijoje varles man berniukai pjaustydavo. Kur užtikusi negyvą gyvulėlį – sustingdavau. Mano brolis, visais atžvilgiais jautresnis už mane, su šiuo dalyku kitaip susitvarkė, pasirinkdamas biologijos ir chemijos mokslus.
Šv. Juozapo pradžios mokykloje pirmais penktadieniais sueidavome į šv. Mišias, tai ne visad buvo lengva, nes tais laikais prieš Komuniją reikėdavo pasninkauti, o daug kam – toli į mokyklą. Tik viešos mokyklos būdavo arti gyvenviečių. Mums vienuolės mokytojos papasakojo apie šv. Margaritą Mariją Alacoque ir šv. Klaudijų de la Colombiere SJ, pamaldumo į Jėzaus Širdį puoselėtojus. Nuo jų prasidėjo paprotys pirmaisiais mėnesio penktadieniais dalyvauti šv. Mišiose, tradicija kai kur iki šios dienos išlaikoma. Man pačiai didesnį įspūdį paliko Šv. Juozapo bažnyčios skliautuose nutapytas Jėzus be atvertos krūtinės, su prierašu „Jėzau, teisybės Saule“. Ir tada, ir dabar tie žodžiai tokie svarbūs. Jėzaus Širdies atvaizdus turėjome ir mokykloj, bažnyčioj, ir namie. Gražūs paveiksliukai ir medalikėliai tais laikais visur katalikes, katalikus lydėję. Ir dabar mūsų šeimos namelyje jie kaba ant sienos, ir Lietuvoje esu mačiusi.
Iš pradžios mokyklos perėjome į Sacred Heart – Švenčiausios Širdies katalikišką gimnaziją. Ten mokėmės tikybos, bet atskirai šventųjų ar pamaldumų neprisimenu, išskyrus metinę rekolekcijų dieną. Bažnyčia būdavo atvira, tai kasdien prieš pamokas su draugėm užeidavom. Neseniai ta gimnazija, perkelta į kitą vietą, užsidarė, bet iki tol per sporto rungtynes visi šaukdavo: „Sacred Heart!“, padrąsindami žaidėjus, turbūt nepagalvoję, ką tie žodžiai nurodo. Ir aš neatsimenu, kad būčiau apie tai pagalvojusi. Kitos buvo maldos, kitos mintys, kiti interesai. Bet tuos anksčiau gautus Širdies paveikslėlius visos ir visi turėjome. Tais laikais tik katalikės, katalikai – ir tai ne visi, nes už mokslą reikėjo mokėti – lankė šias mokyklas, nors sporto rungtynės vyko su visokiomis mokyklomis.
Tas mūsų jaunystės laikų Švenčiausios Širdies atvaizdas neturėjo nieko bendro su istorinio Jėzaus išvaizda. Jėzus buvo pietvakarių Azijos tų laikų semitų išvaizdos. Be to, neaukštas, kai kurie mokslininkai teigia, kad maždaug tokio ūgio, kaip mano. Šventyklos kunigų sūnūs būdavo aukšti, nes valgydavo aukotą mėsą. Neturtingoj Juozapo ir Marijos šeimoj mėsa ant stalo pasirodydavo retai. Tą viską galima lengvai surasti domintis šiais klausimais, bet man rūpi kas kita.
Kuo labiau skelbiam Jėzų į mus, europiečius, panašų, privilegijuotą, tuo svetimiau jis kitoms kultūroms gali atrodyti. Kodėl Jėzus turi būti Vakarų Europos baltu veidu, pašviesintais ilgais garbanotais plaukais, aukštas, gražus? Visa tai iliuzija, apibūdinta jį mačiusių europiečių, o jau iš šv. Tomo Akviniečio raštų žinome, ką pedagogės, pedagogai turėjome iš kitų šaltinių išmokti: ką matome, regime pagal savo būdą, lūkesčius – Quidquid recipitur ad modum recipientis recipitur (parafrazė). Europietės, pvz., greičiausia regėtų europietį, nes tokia jų aplinka, vaizduotė, toks lūkestis.
Atrodytų, kad eurocentrinė tema po Vatikano II Susirinkimo nebebūtų aktuali, bet kasdien kur nors vėl tas „viršiškumas“ pasirodo. Gražiai tai atsvėrė Šv. Jonų bažnyčios Misijų stotelės kalėdinė parodėlė, kur išstatyta daug atvirukų su įvairių kultūrų Betliejaus paveikslais. Jėzus, Marija ir Juozapas tokie, kokius juos įsivaizduoja tų vietų žmonės. visokių kraštų ir kultūrų. Jėzus – nebūtinai europietis, kas išvis sudėtinga plačiame pasaulyje, kur kaip tik europiečiai tiek kariavo, kenkė ir pavergė žmonių, kad ir ekonomine ar politine prasme. Ortodoksų tradicijoje ikonos rašomos pagal taisykles, kurių išraiška – ne asmeninė interpretacija, ar manoma vizija, bet subtilus kvietimas įeiti į Paslaptį ir ją pajusti savo širdimi. Ikonos neužgaunančios, nes neasmeniškai žymimos, bet tyliai kviečiančios įsigilinti į tą ir tai, kas jose tyliai rašyta.
Vieną vasarą man teko sunkiomis aplinkybėmis Toronte keletą savaičių pabūti, kol Algis liko namie padėti insulto ištiktam mano tėveliui. Kai man atrodė, kad nebeištversiu, įsėdau į tramvajų ir nuvažiavau į mečetę. Ten tyloj pasėdėjau, be paveikslų ar statulų, tik su islamo šventraščio kaligrafijos žodžiais Dievo, Pranašo ir kitų svarbių arabiškų frazių apsuptyje. Aiški orientacija į islamo švenčiausias vietas. Be blaškymosi ar dramatizavimo. Toj švarioj aplinkoj atsigavau. Dėmesys nukreiptas į Dievą, ir tik į Dievą, kurio gailestingumas bei rūpestis mus lydi.
Kadangi studijavau Abraomo tradicijas, penktadienio vakarais pažiūriu didelės sinagogos Niujorke pamaldas. Prisimenu argumentą krikščionybės naudai: tik krikščionys kalba apie Dievo meilę, o kiti – apie įstatymą. Kas penktadienį iš tolo, nors anksčiau ir iš arti, su kolega sinagogoje melsdamasi, kartoju akis užsidengusi šemą – pačią tradicijos šerdį: „Klausyk, Izraeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Dievas. Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 4–5). Bandau įsivaizduoti, kaip mūsų mamos protėviai iki XVI a. pradžios žydų tradicijos meldėsi Vokietijoje, kur gyveno. Sinagoga, kurią penktadieniais iš tolo stebiu, be paveikslų, pastatyta arabišku stiliumi, nes musulmonams valdant Ispanijos ir apylinkių dalį kaip tik ten ir vyko judaizmo auksinis amžius, tai iš ten gražusis Andalūzijos pastatų stilius kitur, ypač JAV, sklido.
Tai, ką išreiškiame Dievo širdies įvaizdžiu, turi daug apraiškų, visur, visoms ir visiems. Ne rinktiniai komandai, bet kiekvienai, kiekvienam. Kaip tai pajuntame ir išreiškiame, gal didele dalimi priklauso nuo kultūros, lūkesčių, vaizduotės platumo ar siaurumo.
Aplinka mums siūlo įvaizdžius, mintis, žodžius, bet kiekvienas kiekviena su Dievu susitinkame ir atskirai, kartais nuostabiai, reikšmingai. Nors liturgijoje kartu dalyvaujame išgyvendamos, išgyvendami metų ciklą, mūsų asmeniškas susitikimas (ir visos, visi tai turime, nors gal kitaip vardijam) atveria mūsų širdis ir gilina supratimą, empatiją. Taip būna ir kitose tradicijose, kitaip Dievą vaizduojančiose ar visai be Dievo atvaizdo.
Nemalonūs man tie europietiško Jėzaus paveikslai. Tikrai dar nepakankamai mums pasisekė atsitraukti nuo Vakarų „baltųjų dominavimo“ kultūrose. Be to, Meilė beribė, atvira visoms, visiems, džiugi, gaivinanti, apimanti visą pasaulį. Be paveikslų sutiksime. Mus be nuotraukų suras.
Vieną vasarą tai patyriau šv. Kazimiero bažnyčioje Vilniuje birželio mėnesį, tėvui Jonui Borutai SJ giedant Jėzaus litaniją, jos švelnius poetiškus kreipinius, bendruomenei juos palydint atsaku. Paprasti, paslaptingi maldavimai abipusės meilės pokalbyje.
Projektą iš dalies finansuoja
