Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2017 m. lapkritis 11
Kronika

Šeimų palaimintasis

2017-11-10 | Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS
artuma201711-rs-09.jpg
Su brolio Antano šeima 1936 m. balandžio 25 d. Nuotrauka iš Meilės Anelės Bubelienės šeimos archyvo

Mons. Algirdas JUREVIČIUS

Mons. dr. Algirdas JUREVIČIUS

Besižvalgant po išlikusias palaimintojo Teofiliaus nuotraukas negalima nepastebėti tų, kuriose jis kartu su gausiomis giminaičių, bičiulių ar pažįstamų šeimomis. Akivaizdu, kad šeimų gyvenimas Teofiliui nepaprastai rūpėjo. Tai išduoda ir jo ganytojiškieji laiškai bei nuorodos kunigams, kuriuose atrandame svarbiausias šeimos gyvenimui temas.

Visų pirma ganytojas Teofilius pabrėžė Santuokos sakramento svarbą. Sovietams okupavus Lietuvą, buvo agituojama tuoktis ne bažnyčioje, bet civilinės metrikacijos biure. Nors dauguma pasinaudodavo metrikacijos paslaugomis, priimdavo ir Santuokos sakramentą bažnyčioje. Tačiau atsirasdavo ir tokių, kurie pasitenkindavo tik civiline metrikacija. Kad žmonės nebūtų suklaidinti, vysk. Teofilius dar 1943 m. kreipėsi į tikinčiuosius tokiais žodžiais:

Visų pirma žiūrėkite, kad visos jūsų šeimos būtų sukurtos su Moterystės [Santuokos] sakramentu bažnyčioje, o ne vien tik metrikacijos įstaigoje, be Dievo ir Bažnyčios palaiminimo. Žiūrėkite, kad jūsų šeimose ir jūsų pastogėse viešpatautų meilė, santaika, ramybė ir susiklausymas. Mylėkitės tarpusavy ir mylėkite savo vaikus, krikščioniškai juos auklėdami. Žiūrėkite, kad jie nebūtų piktinami blogo pavyzdžio (1943 05 12).

Matydamas nemažai žmonių, gyvenančių be Santuokos sakramento, jų nesmerkė, bet tokiame jų gyvenime visų pirma įžvelgė didžiulį netikrumą, kuris visuomenei daro moralinę žalą. Žvelgdamas į sumeluotos šeimos tikrovės šešėlyje gyvenančiuosius, jis mato daugybę sunkumų, paliečiančių ir visuomenę:

Atbuko žmonių jausmai, sukietėjo širdys, dingo tarpusavio meilė; mažai bepaisomi Dievo ir Bažnyčios įsakymai. <...> Rečiau užtinkami tvirti, pavyzdingi šeimų židiniai, bet užtat padaugėjo susimetėlių, pasimetėlių skaičius (1944 05 28).

Teofilius įžvelgia, kad gyvenimas kartu be Bažnyčios palaiminimo (susimetėliai) rodo pasimetimą gyvenime (pasimetėliai), kuris nieko gero nežada. Juk pasimetusiam žmogui reikia parodyti išeities kelią, kitaip jis pasiklys ir pražus.

Pro vyskupo akis neprasprūsta ir rūpestingai slepiamas bei kuo painiau aiškinamas negimusios gyvybės nutraukimas. Vyskupas Teofilius savo ganomiesiems atskleidžia visą tiesą, kuri juk svarbesnė už įvairias painiai supintas ideologijas, o ypač tada, kai kalbama apie gyvenimą ir mirtį, galinčią užtraukti ir amžinąją pražūtį:

Bažnyčia mus moko, kad negimusios gyvybės panaikinimas – abortas, kokiu nors laiku ar būdu padarytas, yra tikra žmogžudystė, gyvo žmogaus nužudymas – užmušimas. Didelė, mirtina nuodėmė Viešpaties Dievo įsakymui „Nežudyk“; tai nuodėmė, šaukianti dangaus keršto (1956 12 23).

Ganytojas Teofilius matė ir šeimos vargus dėl materialinių nepriteklių. Ypač daug pakenkė šeimoms tremtys ir karas, nes dalis šeimų liko be savo maitintojo, todėl vyskupas dėjo daug pastangų, kad stokojančios šeimos iš Bažnyčios susilauktų ir materialinės pagalbos. Aplinkraštyje klebonams jis taip nurodė:

Tremtinių artimieji ir giminės yra reikalingi visuomenės užuojautos, šilto žodžio, o dažnai ir medžiaginės paramos. Ne geresnėje būklėje yra atsidūrę buvusių politinių kalinių vaikai, žmonos ir kiti jų šeimos nariai. Visų taurių lietuvių pareiga – prisiminti tas mūsų tautos aukas, padėti savo aukomis jų šeimų likusiems nariams (1944 05 24).

Ganytojas įpareigoja klebonus surengti specialią rinkliavą politinių kalinių bei į Sovietų Sąjungą išvežtųjų šeimoms paremti. Surinktas aukas ragina išdalyti savo parapijos ribose gyvenantiems šelptiniems asmenims. Palaimintasis nori, kad Bažnyčia šeimoms taptų ne tik dvasine, bet ir materialine priebėga.

Palaimintajam Teofiliui teko priimti ganytojo pareigas siaučiant II pasauliniam karui. Visus visuomenės sluoksnius buvo apėmęs netikrumas ir baimė. Taip pat ir šeimas, kurių vyrai vargo Sibire ar buvo fronto nežinioje. Iš visų bėdų Teofilius mato tokią išeitį – pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai ir pasiaukojimas Nekalčiausiajai Marijos Širdžiai yra saugi dvasinė priebėga nuo netikrumo ir nežinomos ateities pavojų:

Tegul kunigai savo parapijas, kapelionai ir mokytojai – mokyklas, tėvai ir motinos – savo šeimas, viršininkai ir valdininkai – savo įstaigas iškilmingai aukoja Jėzaus Širdžiai (1943 12 9); Tėvai ir motinos, aukokite savo šeimas Marijos Širdžiai (1944 02 02).

Giminaičių ir bičiulių šeimos kviesdavo pal. Teofilių apsilankyti jų namuose. Kvietimus jis maloniai priimdavo, bet jiems taip atsakydavo: Svarbu, kad būtų tam proga. Pastatykite savo sodyboje kryžių, o aš atvykęs jį pašventinsiu! Taip prie jo bičiulių bei giminaičių sodybų atsirasdavo kryžiai, o palaimintasis juos šventindavo. Ši detalė atskleidžia nepaprastai svarbų dalyką: Teofilius nenorėdavo pats būti šeimos įvykių centre – svarbiausią vietą troško užleisti Kristui ir Jo Kryžiui. Be to, siekė, kad šeimos turėtų tvirtą atramą visuose pavojuose – pasitikėjimą Kryžiumi, kuris yra ne tik kančios, bet ir pergalės ženklas. Jei šeimos turi ateitį, jos garantuoja ateitį visuomenei ir valstybei.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 kovas 3

Artuma - artuma202403_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22