Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

Didelės ir mažos kryžkelės

Savo dovanas Jis dalija pats

2016-03-15 |
artuma1603-rs-p16
Vido Venslovaičio nuotrauka

Pirmiausia vaikams, paskui jaunimui ir net suaugusiesiems reikia pamokymų. Ypač tuomet, kai kyla klausimų dėl tikėjimo ar suabejojama – kodėl reikia rengtis sakramentams? Čia nepakanka pakišti seno klausimų ir atsakymų katekizmėlio ir liepti išmokti atmintinai, – tikina katechetė sesuo Evelina LAVRINOVIČIŪTĖ MVS, kurios ir klausiu: ką iš tiesų reiškia nemokantį pamokyti ir kaip turėtume tai daryti? Kam reikalinga katechezė ir kuo ypatingas katecheto pašaukimas?

Katechezė yra tikėjimo tiesų perdavimas. Tai nėra katecheto pasvarstymų ar nuomonių perdavimas, katecheto užduotis – ataidėti Bažnyčios mokymą. Na, o katechezei visų pirma reikia pagrindo, negalima katechizuoti netikinčio žmogaus. Tikėjimo negali perduoti žmogui, kuris nėra sutikęs Kristaus. Kol nepasiekėme tokio perdavimo, tol katecheto darbas neprasmingas.

Ko reikia, kad katechezė pasiteisintų?

Pirmiausia turime padėti sutikti Kristų, ir geriausia pagalba yra mūsų pačių liudijimas. O liudijimas yra mano meilė kitiems žmonėms. Jeigu kitas nesusidūrė su mano meile, kurią Dievas įdėjo man į širdį, tas žmogus nesusitiks Kristaus. Pirmiausia turime mylėti žmones, kad vieną dieną jie užduotų klausimų: kodėl su manimi taip elgiasi? Kodėl mane šiltai sutinka? Kodėl manimi rūpinasi? O mes atsakytume: sutikau Kristų, kuris rūpinasi manimi, todėl aš tai darau kitiems. Kai žmogus priima Jėzų į savo gyvenimą, priima tai, jog Jis mirė ant kryžiaus dėl mūsų, tada galima kalbėti, ką Jėzus sakė, ko mokė. Mes bandome pasakoti apie moralės nuostatus žmonėms, kurie nežino, kad Dievas juos besąlygiškai myli. Jiems tai sunkus jungas, kurio nepajėgia vilkti. Kad katechezė būtų paveiki, prieš tai reikia evangelizacijos, negalime peršokti to žingsnelio.

Kalbant apie vaikų katechezę, pradžioje reikia katechizuoti tėvus. Vaikas turėtų augti šeimoje, padedančioje pažinti mylintį Dievą, tuomet daug lengviau žengti sąmoningą žingsnį Jo link. Suaugusiųjų ir paauglių katechezėje bendraujame su žmonėmis, kurie gali ir patys sąmoningai apsispręsti, tik reikia žinoti, ar jie atėjo jau taip padarę. Antraip mūsų kalbėjimas apie Bažnyčios mokymą neturi pagrindo.

Kuo katechetas skiriasi nuo tikybos mokytojo?

Tikybos mokymas yra žinių apie religiją perdavimas ir vertybinis ugdymas. Tikybos mokytojas veikia patvirtintų programų rėmuose, jo užduotis – išdėstyti medžiagą. Tikybos pamokos mokykloje turėtų būti galimybė sužinoti, diskutuoti apie religijas. Mokyklose dėstoma katalikų tikyba, bet, tikiu, moksleiviai turi sužinoti ir apie kitas religijas, jų skirtumus, panašumus, apie gyvenimo aktualijas ir kaip į jas žvelgia Katalikų Bažnyčia. Gyvename labai besikeičiančiame ir vertybiškai sumišusiame pasaulyje. Katalikų tikybos pamokos turi būti labai aktualios, informatyvios ir šiandieniškos, t. y. atsiliepiančios į šių laikų moksleivių poreikius. Tai nereiškia, kad neturi būti katechezės. Katechezė žengiau giliau į Bažnyčios mokymą – su Šventuoju Raštu, tradicija ir malda. Labai svarbūs dėmenys – ką randu Šventajame Rašte, ką sako Bažnyčia ir kaip tai patiriu savo maldoje? Yra ir ketvirtas – bendruomenės dėmuo: kaip visa išgyvenu bendruomenėje, santykiuose su kitais žmonėmis?

Kartais atrodo, jog iš didelio noro, kad kuo daugiau žmonių sutiktų Kristų, katechetas siekia padaryti kuo daugiau įtakos. Tai labiau atstumia nei žavi.

Popiežius Pranciškus, ir ne tik jis, sako: Bažnyčia turi skelbti Kristų ne prozelitizmo keliu, bet žavėdama. Ne bandydama įtikinti, bet patraukdama. Geroji Naujiena yra žavi, tokią ją mes turime pristatyti, bet ar tikrai ji mums žãvi? Ar mūsų gyvenimui suteikia daugiau žavesio?

Tai gal kas nors patikrina katechetus prieš jų misiją?

Kai kurie katechetai dirba, nes Nepriklausomybės pradžioje yra baigę katechetų kursus. Nemažai jų tikrai nuoširdžiai praktikuoja tikėjimą, tad moko iš to, ką patys yra išmokę ir iš asmeniškos Dievo patirties. Kita dalis katechetų yra baigę vieną ar kitą tikybos mokytojų rengimo programą, dažniausiai būna baigę tikybos mokytojų kursus, religijos pedagogikos, teologijos bakalauro ar net magistro studijas. Kita vertus, vyskupijos labai skiriasi. Kai kuriose jų reikalaujama, kad katechetai baigtų kokius nors, pvz., Alfa, kursus ir vėliau taikytų tai katechezėje. Štai Kauno arkivyskupijoje dar privalomos rekolekcijos katechetams. Vilkaviškio vyskupijoje, kur gyvenu, yra atskiras parapinės katechezės centras ir atsakingi už šią katechezę darbuotojai. Organizuojamos rekolekcijos, tobulinimosi seminarai. Atsinaujinimo reikia ir tikėjimo, ir metodų požiūriu.

Ką daryti, jei vaikas pasakoja iš katecheto išgirdęs dalykų, kurių Katalikų Bažnyčia nemoko?

Aš tikiuosi, kad taip dažnai nebūna. Visi katechetai ir tikybos mokytojai dirba turėdami kanoninį siuntimą ir išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Jie siunčiami į misiją veikti ne savo, o Bažnyčios vardu. Jeigu kyla įtarimas, jog katechetas pasakoja dalykus, nesuderinamus su tuo, ko moko Bažnyčia, pirmiausia reikia pasiaiškinti su pačiu katechetu. Gal vaikas ką nors ne taip suprato? Pati ne kartą esu pastebėjusi, kad mano žodžiai buvo suprasti visai kitaip, negu iš tiesų sakiau. Na, jeigu tai tikrai rimta problema, reikia nepamiršti, jog katechetas pavaldus parapijos klebonui, ir nueiti su juo pasikalbėti. Apskritai reikia kalbėtis.

Tam tikru metu tėvai paveda vaiką mokyklai, mokytojams, kad padėtų ugdyti, bet juk taip norisi viską sukontroliuoti!

Psichologas kun. Amedeo Ferrari OFM Conv. sako, kad mūsų gyvenimas pažymėtas tam tikromis praradimo krizėmis. Kiekvienas turime išmokti prarasti. Kūdikis turi prarasti saugias motinos įsčias. Kai sueina kokie treji, tam tikru atžvilgiu vaikas turi prarasti itin artimą mamos dėmesį ir jos buvimą visur. Paskui, pradėdamas lankyti į mokyklą, vaikas turi prarasti tik šeimos atramą. Lygiai taip pat tėvai ir ypač mama turi prarasti kūdikį iš savo įsčių, vėliau paleisti vaiką būti savarankišką, iš motinos rankų atiduoti į tėvo rankas, kad vaikas mokytųsi kitų savybių. Tėvai abu kartu turi išmokti paleisti vaiką į bendraamžių ir mokyklos aplinką, paauglį – į jo paties minčių, suvokimų, apsisprendimų pasaulį. Tai nelengva – visi esame linkę savintis, reguliuoti gyvenimą, nurodyti kryptis. Didžiulė laimė, kai mokykloje, nekalbant vien apie tikybos mokytojus, kiekvienas mokytojas yra savo dalyko ir žmogiškumo profesionalas, jeigu galima taip pasakyti. Juk per kiekvieną pamoką galima mokyti ir dalyko, ir buvimo žmogumi. Džiaugiuosi, kad mokykloje turėjau tokius mokytojus, kurie mokė abiem plotmėmis: ir savo dalyku, ir kartu žmogiškomis kategorijomis. To reikia, kad išmoktume ne vien dalyką, bet ir mąstyti, kurti, suvokti, priimti informaciją ir joje susigaudyti, išmokti daryti sprendimus. Tai galioja ne vien tikybos mokytojui ar katechetui – mokytojui apskritai. Nors tikybos mokytojams norisi kilstelėti kartelę, tarsi jie būtų kažkokie ypatingesni, manau, kad jie mokytojai tarp kitų mokytojų. Tokie ir turi būti. Na, o katechetas... Žinote, kai reikia perduoti žinią kitam, jeigu negyveni ta žinia – neperduosi. Jeigu tau lietuvių kalba nerūpi – neišmokysi lietuvių, jeigu tavęs nežavi matematika – neišmokysi matematikos, jeigu tau neįdomus pasaulis, gamta – neišmokysi geografijos, ir – dėmesio! – jeigu negyveni moralinėmis vertybėmis, apie kurias kalbi, – jų neperduosi. Kad perduotų žinią, katechetas turi ja gyventi. O kokia ta žinia? Tai, ką popiežius Pranciškus kalba apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium apie pamokslus, galioja kaskart, kai išsižiojame kalbėti apie Dievą. Mes daug kalbame apie svarbius moralinius dalykus, tačiau kaip dažnai kalbame apie tai, kad Dievas pirmiausia myli ir kad ta meilė Jam kainavo Sūnaus gyvenimą? Ir tai kaina, kuria esame išgelbėti. Kaip galime į tai atsiliepti? Kokią meilę tai turi mumyse uždegti? Juk tik iš tos meilės galime veikti, ne iš ko nors kito. Jeigu mes šito pagrindo nepadedame, tai namas stovi ant smėlio. Ir jis sugrius.

Ilgai dirbai katechete. Kokia tai patirtis?

Į katechezę įpuoliau, kai vienuolijoje dar buvau naujokė. Mane paskyrė praktikos atlikti į Kauną, ir Pal. J. Matulaičio parapijos klebonas paprašė, kad vesčiau Sutvirtinimo sakramento pamokas jaunuoliams. Tai buvo visiškai nauja patirtis. Bandžiau pasakyti, kad negaliu, nes neturiu tam jokių kompetencijų, tačiau gavau siuntimą iš savo vyresniųjų eiti ir dirbti. Ieškojau, kaip geriausiai tai galėčiau daryti. Po truputėlį susipažinau su Alfa kursu, kurį įtraukėme į pasirengimo Sutvirtinimo sakramentui programą. Tuo metu dar nebuvau skaičiusi Bažnyčios dokumentų, bet jutau, jog kalbu, o manęs negirdi, nes paaugliai nebuvo sutikę Kristaus. Ir štai Alfa kursas tapo galingu įrankiu, kad susitikimas įvyktų, o pačią katechezę reikėjo pritaikyti, kad ji būtų ir patraukli, ir įdomi, ir paveiki. Taip po truputį, per daugelio žmonių indėlį, gimė Sutvirtinimo sakramento programa, dabar taikoma Kauno arkivyskupijoje. Su jaunimu praleisti metai buvo ypatingi, kasmet ateidavo nuo 80 iki 100 ir daugiau jaunuolių. Katechetas yra privilegijuotas, nes jaunimas turi didžiulį potencialą ne tik pats būti evangelizuojamas, bet ir evangelizuoti kitus. Mane pačią daug kartų tie jauni žmonės evangelizavo. Kai kurie jų ėmė žvelgti į pasaulį kitaip, jų veidas, laikysena, gyvenimas pasikeitė. Įvyko daug nuostabių susitikimų. Kita vertus, katecheto pozicija yra labai neturtingo žmogaus: daug kartų tekdavo atsiremti į tai, kad tarp Jėzaus mokinių buvo išdavikas. Jėzus kalbėjo, o žmonės traukėsi, sakydami: kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis (Jn 6, 60). Atrodo, dedi į savo žodžius tiek meilės, kiek gebi sudėti, o tuščia. Belieka pripažinti, kad eini Jėzaus keliu, to, kurio neklausė ir nenorėjo girdėti. Sėji sėklą, nors norėtųsi pasilaikyti tai žemei, kurioje, žinai, kad sudygs. Bet Dievas kviečia visai kitaip – sėti visur, ir būtent todėl tau reikia būti neturtingam ir Juo pasitikėti.

Taigi katecheto darbas neišvengiamai susijęs su skaudžiais išgyvenimais, praradimais.

Šalto dušo buvo daug, atrodė, kad net keliai linko. Pvz., buvo pasirengimo Sutvirtinimo sakramentui pabaiga, jaunuoliai laikė egzaminą, ruošėsi eiti išpažinties. Prieina prie manęs trys vaikinai ir sako: tai jūs galvojate, kad mes čia dar kada nors ateisime? Juk viskas, susitvarkome ir einame lauk. Tuo metu tik įkvėpiau... Ką atsakyti? Po to buvo labai juokinga, kai kas kelias savaites jie atvažiuodavo prie vienuolyno, paskambindavo, paprašydavo pakviesti sesę Eveliną ir papasakodavo, kaip gyvena. Arba ateina į katechezę dvi draugės arba du draugai, ir matai, kaip vieno gyvenimas perkeičiamas, o kito smenga dar giliau. Žemyn. Nors visi girdėjo tą patį ir turėjo tokią pačią galimybę užmegzti santykį, bet vienas priima, kitas ne. Taip draugų keliai išsiskiria. Matai vieno gyvenimo griūtį, kito – pakilimą. Skaudu ir sunku suprasti Evangelijos tikrovę, kai Jėzus sako: dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta (Mt 24, 41). Tai slėpinys, Dievo ir žmogaus susitikimo paslaptis. Aš, būdama šalia, galiu atiduoti viską, ką turiu, bet negaliu nieko padaryti, kad žmogus paimtų. Paleisti, melstis ir tikėti, kad Dievas kada nors pažadins. Galbūt per kitą žmogų. Ir tai dar vienas katecheto neturto aspektas: neįsivaizduoti, kad per mane visi turi atsiversti. Taip neturi būti. Aš neturiu galios prakalbinti kiekvieno. Dievas gali prakalbinti, Jis ir pasirinks: per žmones, aplinkybes, įvykius, žodžius, kuriais norės kalbėti. Ir nebūtinai dabar. Ne aš daliju Jo dovanas, Jis dalija.

Ką daryti, kai vaikams ar paaugliams eiti tikėjimo keliu neleidžia artimiausi žmonės?

Katechetas negali stoti tarp vaiko ir jo šeimos. Niekas mums nesuteikė tokios teisės, bet ne kartą susidūriau su tokia situacija. Pvz., atėjo vaikinas ir sako: dėl kiekvieno užsiėmimo kovoju su šeima, prieš kiekvieną užsiėmimą iš manęs šaiposi, o mano tėvas nesupranta, kaip aš einu čia, o ne į karatė treniruotes. Tas vaikinas palikdavo karatė treniruotes dėl katechezės, o po aštuonių mėnesių jis nė nepasakė tėčiui, kad bus Sutvirtinimas. Vėliau tėtis klausė: tai kodėl nepasakei?.. Tokiais atvejais galime tik bandyti palaikyti vaiką, negriaudami šeimos. Negalime liepti sakyti tėvams bet ką, kad tik išleistų į pamokėlę. Turime išmokyti juos to, kad Dievas su jais visur. Lygiai taip pat tėvams Dievo meilę galime paliudyti tik meile. Turime išmokyti kovoti meile, švelnumu. Tai labai didelis iššūkis jaunam žmogui. Paaugliams jau ir šiaip kyla maištas prieš tėvus, ir tokios situacijos yra geras maištas, todėl paaugliai dažniau susitvarko. Visai kitaip yra Pirmosios Komunijos vaikų grupėse. Katechetas jiems kalba, dėsto, bet šitie vaikai visiškai priklausomi nuo tėvų, jie yra autoritetai. Galime per pamokėles kalbėti visą tiesą, su didžiule meile, bet jei tėtis ar mama pasakys: ten nesąmones kalba, vaikas tikės, nes tėvai jam yra VISKAS. Rengiant vaikus Pirmajai Komunijai, būtina dirbti su tėvais. Jeigu nedirbama, katechezė bergždžia. Vaiką įstumiame į labai sudėtingą situaciją, jis negali spręsti. Pvz., jeigu tėvai neveš į bažnyčią, tai jis neturės galimybės ateiti, per mažas, kad vyktų pats. Paauglys dar gali kitaip išsisukti, bet vaikas negali.

Kitoje šio numerio skiltyje skamba sakinys: bet koks auklėjimas ir religinis ugdymas turi būti atliktas iki paauglystės. Ką tai reiškia?

Pagrindai turi būti padėti iki paauglystės, bet jei taip nėra, tai mes pražuvę žmonės? Tikrai ne. Man šiuo atveju patinka remtis Maria Montessori, sakančia, kad paauglystė yra toks pat jautrus periodas kaip ir kūdikystė ir kad paauglystėje mes galime ugdyti tuos dalykus, kurie nebuvo išugdyti kūdikystėje. Taip, tai sunkiau, reikia kitų būdų, tačiau įmanoma. Galų gale Dievui mes visada esame vaikai, ir mūsų, kaip vaikų, gyvenime Jis gali veikti tada, kada nori ir kaip nori. Negalime remtis vien tik sakiniu, kad viską reikia padaryti iki paauglystės, tai netiesa. Dievui nėra negalimų dalykų. Yra tik mūsų mažas tikėjimas. Nėra amžiaus ribos, kada žmogus gali patikėti Dievu, ir nėra ribos, kai jau nebegali augti tikėjimu. Kaip nėra ir amžiaus ribos, kai jau gali nebemylėti, nebeaugti meilėje. Tai dvi to paties medalio pusės. Tikėjimas reiškiasi meile. Jei mano tikėjimas vaikiškas, mano meilė tokia pati – jeigu tu man duosi, ir aš tau duosiu. Turime užaugti.

Ir vieną diena tampame susitvarkiusiais katalikais. Komuniją priėmę, sutvirtinti, sutuokti. Kas toliau, kai nebelieka nieko, kas privaloma?

Katechezė yra tikėjimo gilinimas, o gilinti tikėjimą turime visą gyvenimą. Būna, tėvai šneka: ruošėmės Pirmajai Komunijai, kam čia vėl eiti, juk tą patį per tą patį šneka. Taip, darome klaidą, jeigu mes tą patį per tą patį vienodai pasakojame, jeigu paaugliui pakišame tiktai seną klausimų ir atsakymų katekizmėlį ir norime, kad išmoktų atmintinai. Paauglio tikėjimas visai kitoks. Turime kelti rimtus klausimus, ieškoti rimtų atsakymų. Jeigu paliekame tik pirmines katechezės žinias, dažniausiai tai reiškia, kad paliekame Dievą bažnyčioje ir gyvenimas lieka be Jo. Suaugusieji patys atsakingi už savo tikėjimo augimą, bet mes turime sudaryti sąlygas, kad jie galėtų susipažinti su literatūra, renginiais, kurių dabar netrūksta. Pvz., advento ir gavėnios metu ne viena parapija rengia ne tik rekolekcijas, bet pasiūlo žmonėms ir susitikimų tikėjimui pagilinti. Taip, kaip bėga metai, turi bręsti ir tikėjimas, nuolatos tapti aktualus šiandien, kad Dievas būtų ne vaikystės ar paauglystės prisiminimas, bet realiai gyvenime veikiantis Asmuo.

Mes neturėtume rengti sakramentams. Apaštalas Paulius sako: Kristus nesiuntė manęs krikštyti, bet Evangelijos skelbti (1 Kor 1, 17). Turime ne rengti sakramentams, bet ugdyti krikščionišką gyvenimą, lydėti žmones jų gyvenime su Dievu. Jeigu rengiame tik sakramentams, užprogramuojame pabaigą. Pabaiga yra sakramento gavimas, bet jei ruošiame krikščioniškam gyvenimui, tai jam pabaigos nėra. Jis amžinas, nors ir su tam tikrais slenksčiais. Klausdami, kodėl vaikai po Pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo nebeateina į bažnyčią, pagalvokime, kam juos rengėme. Jeigu Pirmajai Komunijai – jie ją gavo, kodėl turėtų eiti toliau? Jeigu rengėme Sutvirtinimo sakramentui, ir jie nebeatėjo kitą sekmadienį – būkime ramūs, savo tikslą pasiekėme: parengėme juos sakramentui. Bet ar mes rengėme krikščioniškam gyvenimui? Ar parodėme, kad krikščioniškas gyvenimas yra daugiau negu sakramento gavimas?

Ačiū Tau, Evelina!

Kalbino Valdonė MINCIŪTĖ


NAUJAUSIAS NUMERIS
2019 m. spalis 10

Artuma - artuma201910 vir

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Rotušės a. 23
LT-44279 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 673 13 303

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22