Isabelle Chartier Siben
Vido Venslovaičio asociatyvios nuotrauka
Esu medicinos daktarė, psichoterapeutė ir viktimologė, turiu teologinį išsilavinimą, beveik 25 metus vadovauju asociacijai „Reikia kalbėti“ (C’est-à-dire), padedančiai fizinio, psichologinio ir dvasinio piktnaudžiavimo aukoms. Daugelį metų dirbome gana tyliai, nes šia tema nebuvo kalbama taip plačiai kaip šiandien. 20 metų vedžiau mokymus jaunimui meilės ir lytiškumo temomis bei rizikingo elgesio (alkoholis, narkotikai, AIDS) prevencijos klausimais (mano disertacijos tema – apie vyresnių paauglių netinkamo elgesio atpažinimą ir prevenciją).*
Asociacijoje darbuojasi profesionalai: psichiatrai, teisininkai, dabar dar ir teologai, kanonų teisės specialistai... Esame išklausę daugiau kaip 1000 aukų – ir patyrusių piktnaudžiavimą šeimose, ir Bažnyčios aplinkoje: pasauliečių, vaikų ir suaugusių, tapusių kunigų aukomis; taip pat vienuolių – vyrų ir moterų, kunigų, iš vienuolynų išėjusių (apmąstymo metui ar visam laikui) vienuolių, kunigų, kurie buvo grąžinti į pasauliečių luomą arba prašo pripažinti jų šventimus negaliojančiais... Beveik visi jie patyrė išnaudojimą ar piktnaudžiavimą...
Kelios vienuolės šiuo metu laukia kanoninių ir baudžiamųjų bylų sprendimų. Jų agresoriai – ir vyrai, ir moterys.
Dirbame su teroristinių išpuolių aukomis ir padedame nuo invazijos į Ukrainą nukentėjusiems žmonėms.
Šiandien mūsų asociacijos patirtis jau išmėginta ir patvirtinta laiko: specializuojamės psichologinių traumų ir piktnaudžiavimo autoritetu srityse. Nepakanka išklausyti, kad sužinotum, kas vyksta; reikia ilgai būti šalia, kad iš tikrųjų suprastum.
Visa tai tam, kad pasakyčiau, jog kalbu remdamasi tik savo darbo patirtimi. Aišku, kai ką jau žinote ir turite savos patirties. Apie padėtį Lietuvoje žinau nedaug, rizikuoju kalbėti apie tai, kas galbūt jums bus neaišku arba netiks, todėl iš anksto dėl to atsiprašau.
Ką turime omenyje, kalbėdami apie piktnaudžiavimą?
Žinome, kas yra smurtas, t. y. agresyvus išpuolis prieš žmogų: kai gatvėje vagis grubiai išplėšia rankinę, kai patiriame smūgius ir žaizdas ar pajuntam peilį prie gerklės, nes iš mūsų nori atimti raktus ir pan. Prancūzijoje seksualinė agresija teisiškai apibrėžiama kaip seksualinis išpuolis, įvykdytas panaudojant smurtą, prievartą, grasinimus ir vykstantis netikėtai. Tai nusikaltimas, už kurį baudžiama laisvės atėmimu ir bauda. Mūsų šalyje išžaginimas yra nusikaltimas, tapatus nužudymui, nuosprendis ir bausmės skiriamos tokios pačios.
Šios situacijos smurtinės, ir mes jas atpažįstame. Piktnaudžiavimo atveju susivokti ne visada lengva, tačiau pasekmės gali būti tokios pat ar net sunkesnės, nei tada, kai iškart atpažįstame, kas vyksta.
Prancūzų kalboje žodis „piktnaudžiavimas“ (abus) apima dvi reikšmes: nesaikingą arba netinkamą naudojimą. Sakoma, kad piktnaudžiavimas alkoholiu kenkia sveikatai. Toliau terminą „piktnaudžiavimas“ vartosiu tik netinkamo naudojimo prasme. Seksualinis nepilnamečio išnaudojimas visada draudžiamas, nėra kalbos apie nesaikingumą.
Žodį „piktnaudžiavimas“ vartoju tam, kad pastebėtume tai, ką ne iš karto apibūdintume kaip blogą ir destruktyvų dalyką. Į mane kreipiasi vyresnio, net labai garbaus amžiaus žmonės ir prašo padėti įvardyti savo patirtis: „Man buvo 8 metai, nuėjau pas kaimyną pažiūrėti televizoriaus ir, mums sėdint ant sofos, jis įkišo ranką man į kelnaites; aš nesigyniau, suakmenėjau ir nejudėjau.“ Vaikas nesijautė užpultas, bet tai buvo seksualinė prievarta, įvykdyta mirtinai „švelniai“.
Kitas pavyzdys: jauna vienuolė, atėjusi pas mane, papasakojo, kad jos dvasinis palydėtojas daro jai nesuprantamus dalykus; viskas prasidėjo prieš kelerius metus. Iš pradžių jis tiesino jos laikyseną, sakė, kad krikščionis esi ne tik mintimis ar siela, bet ir kūnu. Taigi jis patiesindavo jos pečius, paskui masažuodavo nugarą, kad ji atsipalaiduotų, tada pilvą ir krūtis, kad ji pajustų savo moteriškumą. Toliau nevardiju, bet kai susipažinau su šia jaunąja vienuole, ji jau turėjo lytinių santykių su tuo kunigu, kuris ją tikino, kad tai nuostabus dvasinės vienybės su Dievu patyrimas. Jei kunigas būtų iš karto ant jos „užšokęs“, ji būtų susivokusi, kas vyksta; šiuo atveju ji nuo pat pradžių buvo įžūliai klaidinama.
Patirti piktnaudžiavimą – tai būti apgautam. Piktnaudžiavimą galima apibrėžti pagal tris jo etapus: poveikio darymas (piktnaudžiavimas galia), pats nederamas veiksmas ir šiuos veiksmus gaubiantis tylėjimas.
Poveikio darymas (piktnaudžiavimas galia) – žmogus po truputį praranda minčių aiškumą, įžvalgumą, gebėjimą savarankiškai mąstyti ir persmelkiamas kito asmens arba sistemos mąstymo. Kai suaugusios moterys pasakoja savo patirtis, kai kas reaguoja taip: „Nebūčiau leidusi, kad su manimi taip pasielgtų.“ Taip sakydami nepripažįstame piktnaudžiavimo galia reiškinio – galingo mechanizmo, primenančio smegenų plovimą, kai žmogus pats to nesuvokdamas nebemąsto savarankiškai. Neturiu laiko išsamiai apibūdinti šių mechanizmų, bet turėtumėte žinoti, kad jie pavojingi ir kad taip atsitinka ne todėl, kad paveiktas asmuo iš pradžių buvo pažeidžiamas.
Yra ir daug kitų piktnaudžiavimo rūšių. Popiežius Pranciškus yra kalbėjęs apie seksualinį piktnaudžiavimą, piktnaudžiavimą galia ir piktnaudžiavimą sąžine. Kalbant apie piktnaudžiavimą galia pabrėžiamas kaltininko vaid-
muo, o apie piktnaudžiavimą sąžine – tai, ką patiria auka. Piktnaudžiavimas sąžine paveikia asmens vidų, pačią jo gelmę, kurią galėtume pavadinti sielos šventove.
Aš pati kalbu apie fizinį, seksualinį, psichologinį ir dvasinį piktnaudžiavimą. Piktnaudžiavimas egzistuoja visur: šeimose, porose ir visur, kur bendraujama, visoje visuomenėje (darbo vietose, laisvalaikio veiklose, sporte, mene, politikoje ir t. t.).
Bažnyčioje jis sunkesnis dėl dviejų priežasčių. Pastebėjau, kad mano pacientai, net ir netikintys, patyrę kokį nors piktnaudžiavimą išsaugo viltį kažko didingesnio, aukštesnio, gražesnio; bet kai piktnaudžiavimas patiriamas bažnytinėje aplinkoje, vilties nebelieka. Tarsi būtų prisiliesta prie paties Dievo ir Jis dingtų iš aukų regėjimo lauko. Piktnaudžiavimas Bažnyčios aplinkoje gali nutraukti žmogaus santykį su Dievu.
Kita priežastis, kodėl piktnaudžiavimas Bažnyčioje sunkesnis: visiškai nesuderinama, jei mes, tikintieji, skelbiame išgelbėjimą Jėzuje Kristuje, kalbame apie Dievo vaikų laisvę, bet įkaliname žmones kančiose ir gniuždome juos piktnaudžiaudami galia. Absurdiška jau tai, kad elgiamės taip, kaip įprasta pasaulyje.
Dvasinį piktnaudžiavimą galima apibrėžti kaip piktnaudžiavimą, įvykdytą „Dievo vardu“, pasinaudojant asmens pasitikėjimu ir tikėjimu. Dvasinis piktnaudžiavimas yra toks, kuris paveikia dvasinę asmens pusę, jo vidų, santykį su Dievu, sielos šventovę.
Šis piktnaudžiavimas taip prieštarauja Gerajai Naujienai, kad išgirdus apie jį, mūsų intelektas ir gebėjimas patikėti tuo, kas sakoma, išsijungia. Todėl, norint dirbti šioje srityje, reikia būti labai gerai pasiruošusiam, sugebėti ir išgirsti, ir atsispirti nevilčiai, nepasijusti skandinamam destruktyvių ir siaubingų dalykų. Prancūzijoje žmonės, dirbę CIASE (Nepriklausomoje komisijoje Bažnyčioje vykusiems seksualiniams piktnaudžiavimams tirti), įskaitant jos pirmininką Jeaną-Marcą Sauvé, patyrė gilų sukrėtimą ir dabar patys turi gauti psichologinę pagalbą. Jie nebuvo deramai pasiruošę.
Vido Venslovaičio asociatyvios nuotrauka
Piktnaudžiavimo pasekmės
Jei piktnaudžiavimas neturėtų rimtų pasekmių žmonėms, nebūtų prasmės apie jį kalbėti. Net jeigu žmonės ir neatpažino to, ką patyrė, ar neturėjo galimybės atpažinti, nereiškia, kad liko nepaveikti. Įprastas blogis skaudina kurį laiką, paskui nurimsta ir praeina, šiuo atveju blogis ardo žmogų iš vidaus, įsiskverbia kaip sprogstamasis sviedinys ir pasilieka. Taip internalizuotas daugelį metų gali pasireikšti tik nežymiai, o sprogti – praėjus net dešimtmečiams po pirminio įvykio. Tai vadinama psichine trauma. Tokie patys simptomai būdingi teroristinių išpuolių ar lėktuvų katastrofų aukoms. Kai pirminis įvykis yra vienkartinis, kalbame apie I tipo traumą; II tipo traumą sukelia daugybė traumuojančių situacijų, kurios susidėjusios sukuria itin rimtą traumą. Asociacijos, kuriai vadovauju, patirtis rodo, kad dvasinio piktnaudžiavimo pasekmės tokios pačios kaip teroristinio išpuolio.
Simptomai rimti, jie trukdo žmonėms gyventi. Būdingiausi – atsinaujinantys praeities išgyvenimai (flash-back). Žmonės mintyse vis iš naujo išgyvena tai, ką patyrė pirminio įvykio dieną. Tai gali pasireikšti haliucinacijomis, iliuzijomis, tų pačių emocijų ar pojūčių atgijimu arba įkyriomis mintimis (nuolatiniu galvojimu). Be to, atsiranda daugybė fizinių ir somatinių ligų: širdies, ginekologinių (ypač endometriozė) ir sąnarių problemų, taip pat psichologinių sutrikimų. Savižudybės rizika daug didesnė nei apskritai populiacijoje.
Prie šių simptomų prisideda ir vidinė disociacija. Asmuo vienu metu gyvena keliose tikrovėse. Labiausiai religinėje aplinkoje žinoma disociacija, kai viena asmenybės pusė – iš pažiūros yra normali, kita pernelyg emocionali. Tai žmonės, kuriems, regis, viskas labai gerai, jie daug šypsosi, tačiau viduje jaučia visiškai kitokias emocijas, kurių neranda su kuo susieti. Tarp to, ką žmogus jaučia, ir to, kaip save parodo, nebėra vienovės. Taip nutinka, nes nebevyksta situacijų analizavimas, nebeveikia duomenų integravimo sistema. Viduje veikia dvi tarpusavyje nederančios mąstymo sistemos: asmuo tarsi palaipsniui atsisako savęs, ir į jį įšvirkščiamas kažkieno kito mąstymo būdas.
Nutraukti tylą
Piktnaudžiavimas egzistavo visada. Kodėl apie tai kalbame šiandien? Pagrindinė priežastis, man atrodo, ta, kad geriau suprantame, kas yra vaikas. Tai ne daigelis, kuris valgo, verkia ir pamiršta, kas su juo buvo padaryta.
Taip pat įtakoja visuomenės pokyčiai siekiant didesnės vyrų ir moterų lygybės ir mokslo pažanga, leidžianti susieti kai kurių žmonių blogą savijautą ar net ligą su tuo, ką jie patyrė. Šiandien žinome, kad tam tikri patirti ir išgyventi veiksmai sukels vienokias ar kitokias pasekmes.
Būtina nutraukti tylą, nes kuo anksčiau problemos bus sprendžiamos, tuo mažiau žalos bus. Paprastai tyli auka, tyli jos artimieji, o kalbant apie Bažnyčią, tyli visi hierarchijos lygmenys.
Aukos tyla
Trikdo tai, kad žmonės prakalba tik apie seniai nutikusias istorijas arba atsiveria tuomet, kai smurtautojas miršta. Kodėl piktnaudžiavimą patyrę žmonės neprakalbo anksčiau? Seksualumas ir dvasingumas yra intymūs, labai asmeniški dalykai, apie juos visada sunku kalbėti. Sunku kalbėti, nes neturite deramų žodžių ar vidinio pasirengimo, kad galėtumėte išreikšti ar išgirsti. O vaikas nežino ir tam reikiamų sąvokų.
Vaikas mokosi, ir jam visiškai natūralu pasitikėti suaugusiuoju, kuris turėtų jį paruošti gyvenimui. Dažniausiai seksualinė prievarta su vaiko bloga savijauta nesusiejama, net jei suaugęs vėliau aptinka akivaizdžių ženklų: piešinių, elgesio pokyčių, nepaaiškinamų baimių, košmarų ir pan.
Taip pat gali pasireikšti trauminė amnezija, t. y. dalinis arba visiškas nesugebėjimas prisiminti svarbių traumavusio įvykio detalių. Ji dar vadinama disociacine amnezija. Šio reiškinio egzistavimą dabar patvirtina neuromokslų duomenys.
Be to, kai vaikas ar suaugęs žmogus suvokia, kad tai rimtas reikalas, labai dažnai nori apsaugoti nusikaltėlį – tėvus, kunigą, vienuolį ar kitą autoritetingą asmenį. Prisimenu, kai dirbau skubios medicininės ir teisinės pagalbos skyriuje, viena jauna mergina atsisakė būti apžiūrėta: „O jei ką nors rasite, ar tėtis sės į kalėjimą?“
Galiausiai aukos tylėjimą gali lemti ir nurodymas laikytis slaptumo:
- išrinktumo slaptumas: „Aš taip darau su tavimi, nes tu mano išrinktoji, bet niekas neturi žinoti“, „Jėzus yra patenkintas tuo, ką darome, mes abu esame jo išrinktieji“, „Dabar tai mūsų bendra paslaptis...“
- slaptumas girdint grasinimus: aktyvus grasinimas – „Jis man pasakė: jei kam nors prasitarsi... ir parodė šulinį“, „Jei pasakysi, tavo tėvai nebegalės eiti į Bažnyčią...“;
- reagavimas pasyvumu – „Pasakiau sau, kad jei sutiksiu su tuo, mano draugės nepateks į tą pačią balą.“
- kaltinimų sukeltas slaptumas: „Kai atėjo mano tėvai, vienuolis jiems pasakė, kad nebuvau klusnus (jis kišo ranką į jo kelnaites).“
Ir vis dėlto kartais, galbūt ne taip retai, jaunuolis(-ė) bandė ką nors pasakyti vienam iš tėvų arba suaugusiam, atsakingam asmeniui. Ir jie arba nebuvo išgirsti, arba jais nebuvo patikėta ir jie palaikyti melagiais...
Vido Venslovaičio asociatyvios nuotrauka
Aplinkos tyla
Kai esi krikščionis, myli evangelines dorybes. Kai esi katalikas – o aš esu katalikė, – myli šventuosius, meldiesi jiems, semiesi įkvėpimo iš jų gyvenimo. Ir dėl stipresnio už tikrovę troškimo esame pasirengę įžvelgti šventuosius ten, kur jų nėra, esame pasirengę juos susikurti.
Tai, ką sakau, baisu, bet tokia tiesa. Katalikai susižavi charizmatiškomis asmenybėmis, tvirtais, raminančiais jų žodžiais, ir tampa akli netinkamam jų elgesiui, kurį patiria patys, vaikai ar kaimynai. O piktnaudžiautojai, tuo remdamiesi, gali veikti be baimės ir dar būti garbinami. Bent jau Prancūzijoje ši sistema, kai ant pjedestalo buvo iškeliami žmonės, kurie pasirodė esą piktnaudžiautojai ir smurtautojai, puikiai veikė.
Maža to, tikintieji šioms bendruomenėms buvo skyrę pinigų, kartais labai daug, ir būtų buvę pernelyg skausminga jomis suabejoti. Taigi, tylą užtikrina patys geradariai, kurie buvo apgauti ir negali to pripažinti.
Bažnytinių institucijų tyla
- a) Vyskupus apakina kurio nors kunigo veiklumas ar liturgijos grožis, ir jie negali įsivaizduoti, kad už tokio „grožio“ slypi piktnaudžiavimai. Labai sunku pamatyti ir dar sunkiau pripažinti, kad brolis, draugas, sūnus daro blogį už nugaros, kai iš pažiūros yra toks geras.
- b) Popiežiškoji paslaptis... Esu priversta trumpai pakalbėti apie popiežiškąją paslaptį, kuri nuo 1922 m. neleido viešai iškilti pedofilijos Bažnyčioje atvejams. Manau, kad tai viena rimčiausių šių laikų Bažnyčios klaidų, už kurią šiandien mokame labai didelę kainą.
1922 m. birželį popiežius Pijus XI išleido slaptą instrukciją vyskupijų vyskupams, bažnytinių tribunolų pirmininkams, kurioje keturi katalikų dvasininkų seksualiniai veiksmai apibūdinami kaip nusikaltimai. Bažnytiniams teismams buvo nurodyta tirti šiuos atvejus ir tinkamai spręsti problemas, tačiau tai daryti visiškai slaptai, kitaip iškart grėsė ekskomunika. Ekskomunika yra didžiausia bausmė, o slaptumo reikalavimas buvo taikomas prieš tyrimą, jo metu ir po jo. Tai reiškė, kad sprendimai negalėjo būti skelbiami viešai ir de facto ribojo galimas skirti bausmes. Slaptumas buvo taikomas visoms bylos šalims, įskaitant ieškovus, liudytojus ir atsakovus. Tik popiežius Pranciškus 2019-ųjų gruodį panaikino šią popiežiškąją paslaptį, susijusią su seksualiniais veiksmais nepilnamečių atžvilgiu.
Akivaizdu, kad asmuo, nežinantis, kokie dalykai yra nutylimi, gali labai lengvai patekti į piktnaudžiavimo tamsą to nesuvokdamas.
Kuo išskirtinis piktnaudžiavimas krikščioniškoje aplinkoje?
Bažnytinėje aplinkoje, vyskupijose ar vienuolinėse bendruomenėse gali vykti įvairaus pobūdžio piktnaudžiavimas, įskaitant: finansinį piktnaudžiavimą, fizinį smurtą, psichologinę manipuliaciją, emocinį piktnaudžiavimą, seksualinį išnaudojimą, dvasinį piktnaudžiavimą. Kas yra grynai dvasinis piktnaudžiavimas?
Iškreipiamos geros tradicinės Bažnyčios sąvokos, tikrų krikščioniškų dorybių samprata.
Paaiškinu – žmogus galvoja, kad eina geru keliu, Kristaus nurodytu, nes laikosi dorybių: paklusnumo, nuolankumo, tarnavimo, atjautos, gailestingumo, tylos, atleidimo, duoda išmaldą. Bet pastebi, kad jo atveju tos dorybės veda ne pas Kristų, o pas žmogų, kuris tomis dorybėmis naudojasi savo naudai.
- Prisidengdami paklusnumu galime paversti žmogų vergu.
- Už nuolankumo, mažumo ir dvasinio neturto akcentavimo gali vykti ir slėptis visoks pažeminimams.
- Pasiaukojimas gali nuvesti taip toli, kad žmogus žlugdomas psichologiškai, bet svarbiausia, juo pateisinamas seksualinis išnaudojimas: „Atsiduok, palik savo baimes, atsižadėk savęs, nieko nepasilaikyk, atiduok viską.“
- Atleidimas, nepripažinus piktnaudžiavimo padarinių masto arba net susikeičiant vaidmenimis – išnaudojimą patyrusiajam peršama prašyti atleidimo iš išnaudotojo.
- Užuojauta, kurios piktnaudžiautojas dažnai prašo, kad galėtų įvykdyti savo piktadarystę: „Man reikia šios malonės, kad galėčiau geriau vykdyti savo misiją...“
- Gailestingumas, kai atleidžiama piktnaudžiautojui ir taip jis apsaugomas, o svarbiausia – nebelieka draudimo. Kai kurioms aukoms buvo pasakyta: „Dievo meilė tokia didelė, kad Jis neteikia reikšmės tokiems smulkiems sekso, pinigų, melo, tyčiojimosi ir šmeižto dalykams.“ „Mes galime daryti viską, nes iškart eisiu išpažinties.“
- Šlovinimas tampa tikrovės neigimu, netgi magišku veiksmu.
- Išlaisvinimo maldos – primetamos žmonėms, kurie siekia suprasti arba kritikuoja.
Visais šiais atvejais iš priemonės, kuri yra pagalba eiti pas Dievą, padaromi spąstai, uždarantys auką išnaudotojo gniaužtuose.
Yra ir tiesioginio piktnaudžiavimo metodų.
- Klaidinantis Dievo žodžio aiškinimas, pvz., pažodinis Giesmių giesmės taikymas.
- Dvasiniai grasinimai (pavyzdžiui: „Jei tai atskleisi, dėl tavo kaltės kils sunkumų bendruomenėje“; „Nekalbėk apie tai su niekuo ir išpažinties eik tik pas mane“; arba po išprievartavimo: „Pasakyk, kad nusidėjai skaistumui“ ir t. t.).
- Dvasinio palydėjimo paslapties (konfidencialumo) išdavystė.
- Hierarchiškai aukštesnio asmens spaudimas nepaisyti sąžinės balso.
- Klaidinantys mokymai, kurie, prisidengiant intelektualumu, elitiškumu, artumu Dievui, išskirtiniais santykiais ir naujovėmis, tiesiogiai veda žmones prie blogio darymo, ypač seksualinio piktnaudžiavimo (draugystės meilė, kūnu tapęs Žodis, Marijos ir Jėzaus ryšys, grįžimas prie nekaltumo ištakų ir t. t.).
- Nepatvirtinti privatūs apreiškimai, dažnai sukeliantys dramatiškų padarinių. Tai gali būti Mergelės Marijos „apsireiškimai“ arba mistiniai įsitikinimai: „Marija mistiniu būdu gyvena manyje“, arba net emocinio ar seksualinio pobūdžio apreiškimai, galintys virsti erotiniais-mistiniais kliedesiais („Per mane Kristus tave myli, guodžia; ranka, kuri tave glosto, yra Kristaus, aš tau esu Kristus...“).Egzistuoja procedūrinės normos, kaip atpažinti tariamus pasirodymus ar apreiškimus. Tai Bažnyčios vadovų atsakomybė, bet ne visada tinkamai vykdoma. 2024 m. gegužę Tikėjimo mokymo dikasterija išleido naują dokumentą šia tema „Normos vykdant įžvalgos procedūrą dėl tariamų antgamtinių reiškinių“.
- Nereikalingi egzorcizmai.
- Tariamai „dvasiniai“ seksualiniai gestai ir aktai: įsiskverbimas į šventus daiktus, mišios ant moters pilvo, siekiant priartėti prie Marijos motinystės...
Kaip matome, tai visada išdavystė; viskas daroma be žinios paties žmogaus, kuris ieškodamas Dievo pateko į spąstus. Asmuo buvo suviliotas ir, užuot nuvestas į savo sielos šventovės gelmes, tapo apžavėtas ar indoktrinuotas asmens ar grupės. Jis praranda laisvę ir gebėjimą įžvelgti, atskirti dalykus. Nes per tai, kas jame gera, gražu, per pasitikėjimą kitu asmeniu jis buvo apgautas, ir (o tai dar rimčiau) buvo pažeistas jo vidus. Dažniausiai įvairios netinkamo elgesio formos tarpusavyje susipynusios.
Iš esmės žmonės nėra kvaili, tad jie vienu ar kitu būdu apgaunami tik todėl, kad nesuvokia įvykių rimtumo arba yra tokios šoko būsenos, kad nesugeba reaguoti; tai ir yra piktnaudžiavimas galia. Nesuvokiama dėl didelio panašumo su tikruoju pas Dievą vedančiu, nutyrinančiu keliu: kalbama apie senojo žmogaus nusimetimą, Įsikūnijimo malonę, dvasinę šviesą ir dvasinę naktį, tikėjimo herojiškumą, vienijimąsi su Kristaus kančia, atsidavimą Apvaizdai.... Remiantis šiomis dorybėmis, iškreiptu elgesiu įvykdomi baisūs nusikaltimai.
Vido Venslovaičio asociatyvios nuotrauka
Prevencija ir tyrimai
Ką daryti, kad kelias nukrypimams ateityje būtų užkirstas, ir kaip diagnozuoti esamus piktnaudžiavimus? Dažnai sakoma, kad tai, ką mes sužinojome, tam tikros situacijos nėra suvokiamos protu, viršija supratimą, neįmanoma patikėti, kad taip yra. Tokį piktnaudžiavimą sunku atpažinti, todėl labai svarbu pasitelkti kompetentingus žmones, sugebančius tą daryti. Svarbu nepasiduoti piktnaudžiavimui.
Prancūzijoje buvo sudarytos tam tikros komisijos, prašyta tam tikrų kanoninių ir apaštališkųjų vizitų, tačiau į tai įtraukti žmonės nieko nepasiekė, nes nebuvo deramai apmokyti ir nežinojo, kaip nustatyti problemas. O jos daro daug žalos aukoms, yra net žuvusių. Tai, kad esame krikščionys, nereiškia, kad turime būti kvaili. Seksualinio piktnaudžiautojo perkėlimas iš vienos vyskupijos į kitą problemos neišspręs ir neišvengiamai atsiras naujų aukų.
Yra dvigubas poreikis – šalia prevencijos, reikia galvoti ir apie smurtautojo išganymą, todėl neginčijama pareiga neleisti jam toliau daryti žalos. Reikėtų itin stebėti, kad piktnaudžiautojai iš naujo nesiimtų veiksmų, ypač kitoje vyskupijoje ar net šalyje (turėtų būti sąrašai, perduodami vienos šalies kitai). Tai taikytina ne tik seksualiniam išnaudojimui, bet ir bet kokiam piktnaudžiavimui, ypač piktnaudžiavimui valdžia ir rimtoms psichologinėms manipuliacijoms.
Prancūzijoje buvo įsteigta nepriklausoma komisija CIASE, tyrusi seksualinio piktnaudžiavimo nepilnamečių atžvilgiu atvejus. Tai gera pradžia. Tačiau mums dar reikia ištirti dvasinio piktnaudžiavimo ir piktnaudžiavimo suaugusiųjų atžvilgiu atvejus. Vyskupijos ir vienuolinės kongregacijos turi archyvus, kur saugomi pateikti skundai ir dvasininkų bylos, kur surašyta jų daugelio metų veikla. Deja, žinau, kad daugelis vyskupų, palikdami vyskupijas dėl amžiaus ar kito paskyrimo, sunaikina archyvus...
Pasikartosiu: į šitą reikalą įsitraukusiems žmonėms absoliučiai būtina atitinkama kompetencija, nes geros valios ir sveiko proto čia nepakanka.
Taip pat labai svarbu, kad išklausymo tarnybos būtų visiškai nepriklausomos. Jei aukoms kyla bent menkiausia abejonė dėl nepriklausomumo, jos nekalbės. Arba prabils tik tie, kurie nebijo ir palaiko piktnaudžiavimo sistemą. Visiška nepriklausomybė reiškia, kad išklausymo tarnybos žmonės nebus nei bylos teisėjai, nei bylos šalys.
Kitas įpareigojimas – liudijimų anonimiškumas. Pamatėme, kad yra didžiulis skirtumas (maždaug 10 kartų), kai liudytojai gali būti atpažinti ir kai jie lieka visiškai anonimiški. Norėdami spręsti anonimiškumo klausimą, naudojame klausimyną, kuriame kaip įmanoma tiksliau klausiama apie galimus nukrypimus grupėje ir pasekmes ar žalą asmenims. Ir šis klausimynas turi būti anonimiškai grąžintas tyrimą vykdantiems asmenims.
Dėl tos pačios anonimiškumo priežasties, atliekant tyrimą, po asmeninių pokalbių, naudojant tų pokalbių medžiagą apie asmenis reikėtų kalbėti apibendrintai, o ne personalizuojant. Todėl įrašai turėtų būti rūšiuojami pagal temas.
Tyrimo komisijos taip pat susiduria su archyvavimo klausimais. Ką daryti su surinktais anoniminiais dokumentais? Tuos, kurie nėra anoniminiai, galima atiduoti į vyskupijų ir vienuolinių bendruomenių archyvus, bet ką daryti su anoniminiais dokumentais?
Visi šie klausimai gali pasirodyti smulkmenos, tačiau tik sugriovę piktnaudžiavimo galia metodus – būtent baimę, tylą ir melą, – pasieksime tiesą.
* Pranešimas iš šių metų gegužės 29 d. Lietuvos nacionalineje Martyno Mažvydo bibliotekoje LKMA ir iniciatyvos Svarbus reikalas surengtos konferencijos „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: tyrimų iššūkiai ir galimybės“
Projektą iš dalies finansuoja.
