Marlenos Paškovskos nuotrauka
Verkiuose, Vilniaus šiaurinėje dalyje, XVII a., dėkojant Viešpačiui už pergalę prieš maskolių kariuomenę, buvo įkurtas žemiškosios Jeruzalės tikslus atspindys – vadinamosios Vilniaus Kalvarijos su šv. Kryžiaus atradimo bažnyčia; todėl ir aplinkinis mikrorajonas įgijo Jeruzalės pavadinimą. Kaip gyvena ši „Naujojoje Jeruzalėje“ įsikūrusi bendruomenė, kalbamės su parapijos katechezės koordinatore Jurgita Biktimirovaite, Carito maldos grupės nare Zita Dailidiene, šeimų „Gyvybės duona“ judėjimo atsakinguoju Raimondu Maciulevičiumi, parapijos Carito koordinatore Brone Zakiene, Carito programos „Artumas“ koordinatore bei atsakinga už vaikų su mamomis užsiėmimus Viktorija Trachimovič ir klebonu Jurgiu Vitkovskiu.
– Kuo jums ypatinga Kalvarijų parapija?
Jurgita: Man mūsų parapija siejasi su Kryžiaus keliu, o bažnyčia yra tik šio ansamblio dalis. Vilniaus Kalvarijos turi ilgametę istoriją, ir sovietmečiu, nepaisant visų pastangų jas sunaikinti, Kryžiaus kelio tradicijos buvo tęsiamos, tad didžiausia pagarba tiems mūsų žmonėms, kurie pamaldžiai ėjo Kryžiaus kelią ir perdavė mums. Ką beveiktume, mes visada į jį atsigręžiame. Kartu tai gal ir mūsų kryželis, ugdantis pasiaukojimo dvasią, mokantis kitam parodyti meilę.
Bronė: Tai gyva parapija, kurioje daug grupelių, ne vienas bendruomenės narys dalyvauja net keliose. Mūsų parapija yra dvikalbė, tarp lenkų ir lietuvių visada palaikomas ryšys: kartu švenčiame didžiąsias šventes, rengiame dvikalbius Kryžiaus kelius. Dažnai mes, lietuviai, ateiname į Mišias, o lenkų tikintieji tuo metu išeina iš savųjų, tai visada bažnyčios tarpduryje sutinkame pažįstamų, pasisveikiname. Taip pat ir Carite sutinkame abiejų kalbų grupių žmones ir visiems padedame.
Viktorija: Kalvarijos – mano parapija, mano šeima, kurioje patyriau daug „pirmų kartų“: pirmą kartą dalyvavau rekolekcijose, važiavau į piligriminę kelionę, gavau atsakomybių Carite, daug patyriau tarnaudama mamų ir vaikų grupelėje. Džiugu čia būti tarsi didelėje šeimoje ir patirti, kad esi Dievo įrankis. Tiesiog būti šalia kitų yra gera.
Zita: Vaikščiojau po įvairias bažnyčias, bet pakliuvusi į Alfa kursą Kalvarijų parapijoje atėjau į šią bendruomenę, paskui čia ruošiausi Sutvirtinimo sakramentui. Norėjau prisidėti prie bendruomenės, ne vien iš jos gauti, taip atėjau į Caritą, kuris tapo man kaip šeima.
Kunigas Jurgis: Kalvarijų parapija – mano antroji parapija. Trumpai galėčiau apibūdinti, kad tai yra gyva, įvairialypė, didelė bendruomenė. Po šv. Mišių žmonės neskuba namo: bendrystė, išgyventa bažnyčioje, pratęsiama šventoriuje, kur parapijiečiai bendrauja, šnekučiuojasi, po Mišių pasivaišina drauge kava. Žmonėms čia gera kartu būti, jie jau būna susipažinę per vaikų Pirmosios Komunijos, Sutvirtinimo ar kitas šventes. Tai tikinti bendruomenė, kurios centre – Jėzus, apjungiantis ir vienijantis daugialypę, daugiatautę, skirtingo amžiaus ir veiklų bendruomenę. Beje, ši parapija yra viena didžiausių Vilniuje, šiuo metu joje skaičiuojame apie 80 tūkst. pakrikštytųjų, o gyventojų dar daugiau.
– Kryžiaus kelias – kančios išgyvenimo ir permąstymo maldoje būdas, bet kartu jūsų parapijoje vyksta didžiulė, džiaugsminga Sekminių šventė, šalia bažnyčios pievoje per Sekmines sutraukianti daugybę maldininkų...
Raimondas: Iki tos džiaugsmo šventės reikia nueiti kelią, tad Sekminių rytą yra tradicija eiti Kryžiaus kelią. Pradedame nuo Sopulingosios Mergelės Marijos koplyčios ir einame apie 8 km, kad prisimindami išgyventą skausmą nueitume iki šventės. Jėzus Kristus nuėjo tą kelią. Pakeliui į šventę supranti, kaip ta šventė pasiekiama, ir ji tuomet yra kitokia. Kai šventėme šio Kryžiaus kelio 350 metų jubiliejų, tai į parapiją sugrįžo tradicija kiekvieną pirmą mėnesio šeštadienį eiti Kryžiaus kelią, nepaisant, koks oras, kokia situacija – kartą per mėnesį susirenka žmonės ir eina. Brangus mums tas kelias. O Sekminių šventė visada labai graži: didžiulėje pievoje gali pajusti didelę tikėjimo brolių ir sesių bendrystę, didžiulė grupė sutvirtinamųjų, o Eucharistijos maldos bendrystė pasibaigia koncertu, šokiais, ir, žinoma, klebono vaišėmis: koše su spirgais.
Jurgita: Einamas pas mus ir Šviesos kelias. Kryžiaus kelyje išgyvenami įvykiai iki Kristaus nukryžiavimo, o Šviesos kelyje apmąstome Prisikėlimo stotis ir tuomet savo koplyčias pritaikome eidami kelią, kurį Jėzus nuėjo po Prisikėlimo. O Sekminių šventė, mano žvilgsniui, visų metų, visų grupelių, veiklų visomis kalbomis kulminacija, išsiliejanti su Šventąją Dvasia. Trokštame, kad susirinkę parapijiečiai ir svečiai ne tik iš Vilniaus, kitų Lietuvos kampelių, kartais net ir kitų šalių, galėtų džiaugtis. Sekminių šventės tradicijos mūsų parapijoje laikomasi todėl, kad pirmas viešas Kryžiaus kelias prieš 365 metus, einant kartu su vyskupu, pašventinant koplyčias ir barstant šventą žemę, atvežtą iš Jeruzalės, vyko būtent per Sekmines. Todėl istoriškai taip ir susiklostė. Gegužės–birželio mėnesį prasidedantis atlaidų laikas pasibaigia rudenį Kryžiaus išaukštinimo švente. Daug gražių istorijų saugo mūsų Kryžiaus kelias, daug gyvenimų čia žmonės paaukojo arba susipažino: mano krikšto mama kažkada ėjo pėsčiomis nuo Saldutiškio, kad nueitų šį kelią. Klasiokės tėvai, keliaudami čia iš kito Lietuvos galo, susipažino ir sukūrė šeimą. Mūsų jaunimas mėgsta eiti Kryžiaus kelią naktį su deglais. Tai tikrai gyvenimus paliečianti vieta.
Bronė: Man Kryžiaus kelias yra meilės ir bendruomeniškumo kelias. O į Sekminių šventę įsijungiu per tarnystę: su Carito moterimis tvarkome Kryžiaus kelio koplytėles, tarnaujame ruošdami maistą ir pamaitindami minias.
Kunigas Jurgis: Sekmines švenčiame visą savaitę, ir kiekvienais metais šie atlaidai vyksta vis kitaip. Šių jubiliejinių metų moto atlaidams pasirinkome apaštalo Petro Jėzui ne kartą užduotą klausimą Kur eini, Viešpatie? , kad galėtų jį sekti. Tai mes šiemet norime Sekmines švęsti su šūkiu: Kur eisime? Sekminės – tai bažnyčios gimtadienis. Bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė, patyrusi Viešpaties malonę ji eina skelbti Evangelijos. Pagal nusistovėjusią atlaidų formą pirmas tris dienas, pradedant nuo Šeštinių, pati bendruomenė ruošiasi šventei: kviečiamas svečias kunigas, kuris malda ir žodžiu lydi per pasiruošimo dienas. Ketvirtadienis yra maldos, Švč. Sakramento adoracijos ir išpažinčių diena. Penktadienis skirtas kunigams, pašvęstojo gyvenimo seserims ir broliams: visi kartu išgyvename bendrystę Kryžiaus kelio maldoje, o po Eucharistijos dalinamės ja agapėje. Šiais metais penktadienį vakare vyks Vidinio gydymo pamaldos su kunigu misionieriumi iš Indijos Vinay Kamath, šiuo metu tarnaujančiu Rygoje. Šeštadienį kviečiame vaikus kartu su tėvais eiti Kryžiaus kelią, su iškyla gamtoje, pabuvimu kartu. O šeštadienį po pietų šįmet visa parapija kviečiama eiti piligriminį kelią – Jubiliejaus metais ir mes norime būti piligrimai, tad nuo Vilniaus Kalvarijų palei Neries upę keliausime į arkikatedrą, kur kartu kaip bendruomenė pereisime mūsų arkivyskupijos jubiliejinės šventovės duris. Tai bus mūsų tikėjimo liudijimas.
Indrės Česonės nuotrauka
– Kadangi esate didelė parapija, ar turite strategiją, kaip burti tokią didelę bendruomenę, kaip padėti susitikti žmonėms, veikti kartu, priimti vieniems kitus? Kasmet Pirmajai Komunijai ateina ruoštis apie 300 vaikų, su jais per Alfa kursą ruošiami tėvai; kaip priimate, randate vietą bendruomenėje tokiai gausybei ateinančių naujų tikinčiųjų?
Jurgita: Visa sistema priklauso nuo pavienių žmonių, kaip jie priima ir kaip sutinka naujus narius. Aišku, atėjus vaikams ruoštis Komunijai, justi bendruomenės pagausėjimas. Šiais laikais nėra savaime suprantama liturgija, tradicijos, elgesys bažnyčioje ar maldos. Kiekvienais metais ateinantys žmonės atsinaujina priimdami sakramentus, juos ruošia gana didelė mūsų katechetų komanda. Tėvus stengiamės įtraukti į bendruomenės gyvenimą per katechezes, Alfa kursą, stengiamės šiltai priimti Mišiose. Be to, kiekvienais metais rudenį turime Bendruomenės dieną, kurioje prisistato visos bendruomenėje veikiančios grupelės, kviečia susipažinti ir prisijungti naujus narius.
Raimondas: Kiekvienas žmogus ieško bendrystės, ir šiandienos pasauliui jos reikia, kad žmogus jaustųsi saugesnis. Bendrystės ieškojimas ir tikėjimo troškimas ne visų žmonių vienodas: vieni to troškimo vedami patys įsidrąsina ir ieško galimybių, klausia, nori dalyvauti bendruomenėje, kiti nėra tokie drąsūs, bet tokiems žmonėms bendruomenė suteikia galimybę per katechezę, per Alfa kursą patirti bendruomenę, jos bendrystės jėgą ir ieško, kaip kiekvienas galėtų prisijungti. Mes kviečiame prisijungti į šeimų grupeles. Šiuo metu parapijoje veikia septynios šeimų grupelės. Kiekvienais metais kviečiame šeimas atvykti į organizuojamą parapijos šeimų stovyklą, kurioje tikrai patiriama dar didesnė bendrystė, ir tada atsiranda drąsa burtis į bendruomenę, vieną kartą per mėnesį susitikus kalbėtis ir taip stiprinti save, augti bendruomenėje.
– Vis dar kalbame apie popiežiaus Pranciškaus įkvėptą sinodinio kelio tąsą, ar palietė parapiją Sinodo dvasia?
Kunigas Jurgis: Sinodas nepasibaigė, jis tęsiasi, gairės paruoštos dar ateinantiems metams, ir atėjęs naujasis Popiežius pratęs Sinodo įgyvendinimą Bažnyčioje. Vyko diskusijos mūsų parapijoje įvairiose grupėse, kai kuriuos dalykus išgryninom ir toliau einam sinodiškumo keliu. Veikia aktyvi parapijos taryba, kurią sudaro žmonės iš įvairių parapijos grupelių. Parapijos taryba šiais metais pasirinko keliauti nauju principu pagal Divine Renovation (Dieviškasis atsinaujinimas). Bandome atpažinti, kaip Dievas mus kviečia atsinaujinti. Nuo įsiklausymo į Dievą ir vienas kitą ieškome bendruomenės kelio, todėl ir Sekminių šūkį pasirinkome Kur eisime, Viešpatie?
Raimondas: Dar vienas labai svarbus aspektas mūsų bendruomenėje – tai muzika. Šlovinimas, chorų gausa: vyrų, vaikų, suaugusių pal. Teofiliaus Matulionio, jaunimo, kantičkų giedotojų choras – penki chorai lietuvių, o dar lenkų bendruomenės chorai... Labai gyvas mūsų bažnyčioje muzikinis gyvenimas, vyksta koncertai. Kartais pagalvoju, kad esame kaip koks filharmonijos filialas. Dažnai pas mus gieda kviestiniai chorai, vyksta instrumentiniai koncertai ir mūsų liturgija yra praturtinta muzikine prasme, kas ir papuošia, ir pakelia dvasią. Pagrindinė vargonininkė Dovilė Savickaitė yra nuostabus žmogus, tarsi variklis, išjudinantis muzikinį gyvenimą. Ir koncertai – tai galimybė pakviesti į mūsų bažnyčią ir netikinčius žmones.
Marlenos Paškovskos nuotrauka
– Kokias svajones puoselėjate savo parapijoje?
Jurgita: Visada yra pavojus bendruomenei užsiliūliuoti, pasidžiaugti, kokie mes puikūs ir kaip viską gerai darom, bet juk būna ir iššūkių, ir sunkesnių periodų, ir iniciatyvų, kai vienos atsiranda, o kitos nugęsta. Tačiau svarbiausia, kad tarp visų veiklų neprarastume tarnystės džiaugsmo, stiprintume tikėjimą ir nepamestume iš akiračio mūsų pagrindinės kelrodės žvaigždės – Kristaus.
Zita: Norėčiau, kad šioje bendruomenėje žmonės didžiuotųsi, kad jie yra būtent čia, šioje parapijoje.
Raimondas: 14 metų esu bendruomenėje, pastebiu bangavimus, judėjimai atslūgsta, paskui vėl pakyla. Kažkada buvo pas mus pulkas ministrantų, o paskui sumažėjo, dabar vėl matau, kaip jų daugėja. Svajoju, kad įvairiapusiškumas bendruomenėje būtų visą laiką, nes jei tik į vienus dalykus susifokusuoji, tai daugiau yra rizikų. Kuo įvairesnės grupės bažnyčioje padeda įvairiems žmonėms ateiti ir atrasti savo vietą. Jaunimas dabar „padarė“ kavinę po sekmadienio šv. Mišių, paskui skirtingo amžiaus jaunimo klubus suorganizavo: ir ateina jaunuoliai, jiems tinka. Svarbu priimti naujas idėjas ir nesustoti vietoje. Mes senstame, ir ateina vietoje mūsų kitokie žmonės, jei liksime ten, kur esame, kaip mums gerai, nebus gerai ateinantiems. Ateinančius turime priimti su jų naujomis idėjomis ir padėti jas realizuoti, tada bažnyčia bus gyva, gyva nuolatinė tėkmė.
Dėkodama už pokalbį Kalvarijų prapijiečiams supratau, kad šie žmonės – ėjimo žmonės: nuo kasdienio gyvenimo ritmo – į Kryžiaus kelią, per Kelią – iki Sekminių, nuo Sekminių – vėl į gyvenimą su nuolatiniu atsinaujinimu ir viltimi eiti paskui Kristų.
