Jei iš Vilniaus išvažiuosi keliu link Kernavės, 16 kilometre ant kalvos didingai iškils įspūdinga klasicistinės rotondos stiliaus Sudervės Švenčiausios Trejybės bažnyčia. Ar šios originalios bažnyčios architektas vis tik buvo Vilniaus katedros statytojas Laurynas Stuoka Gucevičius, ar darbus prižiūrėjęs dominikonas Laurynas Bortkovičius – istorikai vis dar nesutaria... Bet šįkart mums rūpėjo ne istorija, o gyvenimas šioje bažnyčioje susirenkančios bendruomenės, kuri tęsia savo pirmtakų užsidegimą statyti. Kalbamės su zakristijonu Tomu Kuoru, patarnautojais Tadu Tamkevičiumi, Antanu Staniuliu, jaunimo maldos grupelės narėmis Kotryna Kuoraite, Magdalena ir Salomėja Šniurevičiūtėmis, vaikų dienos centro vadove Daiva Kuoriene, Carito animatorėmis Audra Starinskiene ir Kristina Bykoviene, choro koordinatoriumi Šarūnu Starinsku.
– 2011 m. Sudervės parapijiečiai įkūrė bendruomenės centrą ir ėmėsi visuomeninės veiklos. Kaip tai nutiko, kad bažnyčios bendruomenė pranoko savo ribas?
Šarūnas: Viskas prasidėjo nuo agapės, kai sekmadieniais po šv. Mišių Antano tėtis atidaręs savo mašinos bagažinę vaišindavo visus arbata. Paskui persikėlėm į parapijos namus ir taip agapė tapo sekmadienių tradicija, o besišnekučiuojant kildavo idėjos. Viena parapijietė perdavė Vilniaus katedros bendruomenės veiklos patirtį, dalyvaudavome jų stovyklose, kol pradėjome jas patys organizuoti. Dabar oficialiai yra įsteigtos dvi įstaigos: Asociacija ir Viešoji įstaiga, kad galėtume teikti projektus ir gauti paramą veikloms. Pastatėme namelį bendruomenės veikloms, čia kiekvieną dieną veikia Vaikų dienos centras, šalia įkūrėme stadioną. Jau tradicija tapo liepos 6 d. čia susirinkti su visais miestelio gyventojais giedoti himną. Bendruomenės namuose susirenkame švęsti Naujuosius metus. Seniau organizavome Alfa kursą. Jau nemažai metų rengiame šeimų stovyklas Guopstose, jėzuitų stovyklavietėje, kur susirenka apie 70 žmonių ne tik iš Sudervės parapijos, bet ir vilniečiai, atvyksta ir tikintieji, ir ne. Turime apdovanotų žmonių, kurie organizuoja nuostabius renginius stovyklose. Manau, stovyklos skatina rinktis, burtis.
– O kaip laikosi šios bažnyčios jaunimas?
Kristina: Bendruomenės namuose susirenka jaunimas, pradėjęs burtis jau šeimų stovyklose. Seniau į stovyklas pas mus atvažiuodavo dalintis tikėjimu ir gyvenimu garsusis kulinaras Gian Luca Demarco, jis pastebėjo mūsų jaunimą ir paragino jį ugdyti, kviesdavosi pas save, kartu kepdavo picas, melsdavosi ir svarstydavo tikėjimo klausimus. Paskui jaunimas pradėjo važiuoti į Tiberiados vienuolyną.
Magdalena: Jaunimo maldos grupę paskatino įkurti Tiberiados broliai. Ten vykstame kasmet per Verbų savaitgalį į jaunimo rekolekcijas. Ir broliai prieš porą metų pasiūlė įkurti maldos grupę pagal jų šventojo Damijono grupelių principus. Pernai pavasarį pradėjome susitikinėti: pradžioje kartą, vėliau du kartus per mėnesį. Tad kas antrą sekmadienį mes prieš Mišias susitinkame, giedam, meldžiamės, paskui šnekučiuojamės prie arbatos.
Salomėja: Jaunimo susitikimų metu skaitome Šv. Raštą, dalinamės, gyvename tuo žodžiu, be to, dar ir savanoriaujame. Kažkada buvome vaikai ir mums šiek tiek vyresni rengdavo šeštadieniais užsiėmimus, per kuriuos labai susidraugaudavome, o dabar mes jau esame tie, kurie jaunesniems vaikams organizuojame susitikimus. Vakar susirinko vaikai ir iš Dienos centro, ir iš parapijos, tai visi kepėm meduolius, paskui žaidėm žaidimus.
Kristina: Vasaromis čia vyksta stovyklos vaikams, tai atvažiuoja vyresni savanoriauti, mažesnieji labai džiaugiasi ir auga sekdami vyresniųjų pavyzdžiu. Vaikų dienos centras pas mus veikia jau septynerius metus, daugiausia vaikų ateina iš Sudervės pradinės mokyklos, pradžioje senasis klebonas neįleido mūsų į parapijos namus, tad glaudėmės mokykloje, paskui, pasikeitus kunigui, sugrįžome į parapijos namus. Tačiau medinis namukas buvo kiauras ir reikėdavo anksti atsikėlus važiuoti kurti pečių, žiemomis nusikasti sniegą. Tuose pačiuose parapijos namuose yra ir šarvojimo salė, tad kartais bežaidžiant ar valgant įnešdavo karstą ir tuomet kirsdavosi veiklos. Nusprendėme pastatyti naują namuką, kuriame sukuriama namų atmosfera ir ateina vaikų įvairios socialinės padėties, vieni iš kitų mokosi žaisti, bendrauti.
– Kaip jūsų bendruomenė pasistatė tokį puikų namuką?
Šarūnas: Europos Sąjungos lėšomis iškilo šis namas, parėmė įvairūs projektai. Parapijos namai netiko veikloms, nes dažnai šarvojami žmonės, todėl ne visada galima ten būti. Na, ir apskritai pradžioje labai daug svajonių turėjome, dabar gal kiek aprimom. Kai degėm idėjom, tai labai norėjome turėti stovyklavietę arba rekolekcijų namus.
Audra: Bet realiai ES fondai nedaug pinigų skyrė statyboms ir įrengimui. Tiesiog degėme ir norėjome kurti Dievo karalystę. Pirkom žemę keliese už savus pinigus, ir nebuvo taip lengva atiduoti tuos pinigus, perėjom daug sunkių kelių, ir kartais atrodė, kad iš mūsų projekto nieko nebus. Daug įdėjom ir talkas organizuodavom. Ir dabar kartą metuose darome talką, kviečiame parapijiečius ir draugus, pažįstamus. Šio namelio statybų kelias buvo labai ilgas, nelengvas, su duobėm. Statėm namą ir reguliariai susitikdavome, svarstėme, kas čia galėtų būti, kokia paskirtis, kaip jį paskui išlaikyti. Galiausiai atsirado, išsikristalizavo Vaikų dienos centras.
Kristina: Kartą per mėnesį šiame name renkasi parapijiečių Knygų klubas. Susirenka apie dešimt žmonių, mat aš panašų klubą turiu Vilniuje, kai kurie apie tai pasvajodavo, ir kai atsirado kur rinktis, susibūrėme į klubą. Per mėnesį skaitome tą pačią knygą ir susirinkę diskutuojame, taip labai prasiplečia požiūris, kartu ir diskusijos, ir bendrystė. Skaitome nebūtinai religinę literatūrą, didžioji dalis klube yra iš parapijos, tad religinė tema natūraliai paliečiama, bet ateina ir netikinčių žmonių.
– Tai šiame name yra Vaikų dienos centras, Jaunimo maldos grupė, Knygų klubas... Namelis pilnas gyvybės!
Šarūnas: Taip pat choras repetuoja, ir yra bet kokiems poreikiams tinkama bendra patalpa.
– Parapijoje gyvuoja dvi bendruomenės: lenkų ir lietuvių. Kaip joms pavyksta susitikti, bendrauti?
Tomas: Liūdžiu, kad tarsi yra viena bažnyčia, viena parapija, o bendruomenės dvi. Bet yra ir kuo pasidžiaugti, nes į jaunimo maldos grupę įsijungė keli iš lenkų bendruomenės. Gal jaunimas ir bus ledlaužis, padėsiantis susitikti. Nėra susiskaldymo ar pasidalinimo, bet... lenkų bendruomenė labai stipri, juos pažįstu, nes kaip zakristijonas būnu ir lietuvių, ir lenkų mišiose. Jie aktyvūs, turi daug įvairių veiklų. Bet mes ieškome bendrų veiklos formų: turime bendras rekolekcijas ir per bendras šventes – šv. mišias, pavyzdžiui, Piemenėlių šv. mišios būna kartu. Man asmeniškai džiaugsmas, kai mes galime kartu melstis.
Antanas: Džiaugiuosi, kad mano bažnyčia atvira: tikintiems ir ne, ir lenkams, ir lietuviams, ir vietiniams, ir iš Vilniaus. Mane į parapijos veiklą įtraukė parapijos stovyklos, buvau tipiškas parapijietis, ateinantis į mišias sekmadieniais, patarnaudavau, bet neturėjau gyvo santykio su Jėzumi. Vieną vasarą su broliu nuvažiavau į stovyklą, pamačiau, kad bendruomenė nėra vien sekmadienį atbuvimas bažnyčioje, bet kažkas daugiau, nes stovykloje sutikau parapijiečius, artimus, kurie myli ir priima mane tokį, koks aš esu. Ir esu dėkingas šiai bendruomenei už tą gėrį, kuris mane patraukė. Esu dėkingas, kad bažnyčioje vyksta pasiruošimas Pirmajai Komunijai ir Sutvirtinimui, kad vyksta rekolekcijos. Žinoma, galima važiuoti į Vilnių, kuris šalia, ir įsijungti į įvairiausias veikiančias jaunimo bendruomenes, bet kai mažame kaimelyje žmonės mėgina kurti ir tai pavyksta, man atrodo – stipru. Matau, kad šiandien mūsų bažnyčioje pilna vaikų, ateina paaugliai į Sutvirtinimą, bet jiems nereikia bendruomenės, tik Sakramentų. Daugelis jaunuolių ateina į bažnyčia ruoštis Sakramentams, nes atėjo laikas, nes mama liepė, o mes norime tiems jaunuoliams parodyti bendruomenės dovaną. Pasaulyje mažai surandu, kas mane išklausytų, ką aš galvoju apie Jėzų, o kai užsidarau savyje ir negirdžiu kitų, galiu paklysti. Bet jaunimo grupelėje susitinku labai skirtingus žmones ir suprantu, kad Jėzus nori priimti visus.
– Jūsų bažnyčia ypatinga ir istoriškai. Ir iki šiol vyksta diskusijos dėl bažnyčios architekto...
Kristina: Šios bendruomenės deleguota pabaigiau gidų kursus, ir esu gidė Sudervės bažnyčioje bei jos apylinkėse. Nei istorikai, nei menotyrininkai nėra skyrę šiai bažnyčiai pakankamai dėmesio. Dėl architekto atsakymo nėra. Galimai bažnyčia buvo statyta pagal Lauryno Stuokos Gucevičiaus projektą, bet statybas prižiūrėjęs Laurynas Bortkevičius, Skapiškio dominikonų vienuolyno prioras, projektą keitė. Dokumentuose šiems abiems architektams skirta po sakinį, jog tai galimai jų statinys: yra likęs 1851 m. bažnyčios projektas su nurodyta Stuokos Gucevičiaus autoryste, nors jis 1798 metai miręs, o dominikonų metraščiuose pažymėta apie Sudervės bažnyčios statymą, projektuotą ir prižiūrėtą Lauryno Bortkevičiaus. Stuokos Gucevičiaus projektuota pagal griežtus klasicistinius reikalavimus, o statant bažnyčia buvo suplokštinta, patrumpintos kolonos, atsirado empirinė puošnioji karūna. Buivydžių, Kalvių ir Griškabūdžio apvaliosios bažnyčios arba aštuoniakampės, arba su labai išsikišusiu portiku, o ši yra vienintelė 30×30 m. Tikra Švenčiausioji Trejybė, paversk ant šono – ir ji nuriedės.
– Kaip bendradarbiaujate su kunigu?
Šarūnas: Gerą turime kleboną, atlieka savo pareigas, stengiasi dalyvauti bendruomenės veikloje. Rūpinasi bažnyčia, sutvarkė varpinę, šventoriaus aplinką. Visi žmonės ir kunigai skirtingi, vieni linkę būti arčiau žmonių, kiti labiau kitomis bažnyčios sritimis rūpinasi. Pirmas sakinys, pasakytas dabartinio klebono, kai jis atvyko: „Aš stengiuosi žmonėms netrukdyti veikti.“ Taigi turime daug galimybių veikti.
Antanas: Mes kleboną pasikviečiame į Jaunimo maldos grupelę, jis mus aplanko, bendrauja, tačiau pats labai daug dirba: dvi plačiai išsidėsčiusios parapijos Sudervės ir Dūkštų.
Tomas: Mūsų klebonas rūpinasi bažnyčia, kuri yra valstybės saugomas architektūrinis paminklas: ką tik pabaigta varpinės restauracija, mat buvo avarinės būklės, varpais skambindavo lauke ištrauktom virvėm. Dabar seni ir unikalūs bažnyčios vargonai bažnyčioje laukia eilėje restauracijos. Pernai prieš Velykas buvo atrastas senasis sutrūnijęs būgnas. Po restauracijos Lenkijoje juo mušant lauke buvo kviečiami žmonės į pamaldas Didįjį Penktadienį ir į Velyknaktį. Efektingai skambėjo!
– O kaip jūsų bažnyčioje vyksta Sinodinis procesas?
Audra: Kvietimo dalyvauti šiame procese negavome, bet patys ėmėmės iniciatyvos, rinkdavomės kartą per savaitę, praėjome programą. Kleboną informavome apie savo įžvalgas. Bet norėtųsi, kad kunigas labiau bendruomenę palydėtų, palaikytų ganytojiškai, vestų, nuramintų, padrąsintų. Šiandien svarsčiau apie Marijos ir Mortos vaidmenis: Marija pasirinko geriausiąją dalį. Gražu, kai kalbame apie savo įvykdytus projektus, bet kaip svarbi ir pusiausvyra. Marija buvo su Jėzumi tokiame santykyje, kuris, sakoma, geriausioji dalis, nes jei nėra tokio santykio ir pusiausvyros, tai pavojinga gali būti ir veikla. Kaip sakoma, veltui statote. Bet džiaugsmas, kad mes atsilaikome, ir tikiu, kad čia gyvenantys pasauliečiai turi savo misiją, svarbu jos nepaleisti. Bus visokių banguotų situacijų, bet svarbu, ar sugebėsime būti taip, kad žmonės sakytų: pažiūrėkite, kaip jie vienas kitą myli.
Post scriptum. Sudervės parapijos klebonas Kęstutis Masevičius atsiprašė, kad negalėjo dalyvauti pokalbyje, tačiau perdavė, kad jis labai džiaugiasi savo parapijiečiais, kurie aukoja savo laiką, skleisdami krikščionišką dvasią, kad jie neužkasa savo talentų į žemę, o juos investuoja skelbdami Gerąją Naujieną. Visi jie labai skirtingi, bet, pasak kunigo Kęstučio, jis mato, kad juos vienija ir sutelkia Jėzus ir šia Kristaus dvasia jie geba dalintis su kitais: „Didžiuojuosi savo parapijiečiais ir norėčiau, kad tokių aktyvių būtų mūsų bažnyčioje kuo daugiau.“
Projektą iš dalies finansuoja
