Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė. (Ps 16, 11)

2024 birželis 6
Sinodinės Bažnyčios link

Nuolankumas yra drąsa ieškoti ir priimti tiesą

2024-06-27 | Kunigas Tomáš Halik
artuma202406_rs-26-1.jpg

t-haikas.jpgKunigas Tomáš Halik

synod.va nuotrauka

Balandžio 29–gegužės 2 d. Vatikane vykusio tarptautinio susitikimo „Parapijų kunigai dėl Sinodo“ kasdienes sesijas pradėti buvo pakviestas garsus čekų kunigas, buvęs disidentas, dabar Prahos universiteto kapelionas Tomášas Halikas. Skaitytojų dėmesiui pateikiame pirmąjį jo pranešimą.

Kai šventojo Augustino paklausė, kokie trys svarbiausi keliai veda į išgelbėjimą, jis atsakė: pirma, nuolankumas, antra, nuolankumas ir trečia – nuolankumas.

Nuolankumas yra drąsa ieškoti, priimti ir apglėbti tiesą. Apglėbti tikrovę, net jei ji stebėtinai skiriasi nuo mūsų lūkesčių ir norų. Tik tiesa mus išlaisvins.

Pirmiausia, kai mėginame keistis, turime įsižiūrėti, įsiklausyti ir įsigilinti į esamą tikrovę. Būtinas pirmasis pasirengimo žingsnis įžvalgios maldos kelyje yra šis: išlaisvinti savo protą, jį atverti, ištuštinti. Ištuštinti nuo mūsų išankstinių nuostatų, stereotipų, papročių, priklausomybių ir „netvarkingų polinkių“. Tada turime išeiti iš savo namų it Abraomas, tikėjimo tėvas, – drąsiai ir nuolankiai.

Visada naujas Dievas

Tikėjimas – tai drąsa įžengti į slėpinio debesį. Dievas ateina pas mus kaip ateitis, kaip nauja, nežinoma ir stebinanti ateitis. Dievas visada yra naujas – Jis didesnis už mūsų širdis, sąvokas, idėjas, lūkesčius, troškimus ir planus.

Jis ateina pas mus kaip prisikėlęs, persikeitęs Kristus – kad nustebintų net pačius artimiausius ir brangiausius. Net ir šiandien Jis ateina pro uždarytas mūsų baimių duris ir savo žaizdomis patvirtina save. Gyvasis, tikrasis Kristus įveikia visus mūsų uždarumus, visas užrakintas mūsų sielų duris. Jis duoda mums savo Dvasią, vesdamas mus naujais būdais ir keliais.

Drąsa keistis ir keisti

Sinodiškumas (syn hodos) yra bendras kelias. Tai kelionė – perėjimas, kaip egzodas – piligrimystė į laisvę. Jis reikalauja drąsos pereiti nuo statiško „buvimo krikščionimi“ prie nuolatinio, dinamiško „tapimo krikščionimi“ proceso; pereiti nuo žinomo prie nežinomo, nuo seno ir esamo prie ateities, kurią Dievas mums rengia.

Mes jau esame krikščionys, Dievo vaikai, bet nežinome, kas būsime. Tai pasakytina ne tik apie mūsų eschatologinę ateitį, bet ir apie mūsų ateitį pasaulyje; mūsų istorija tęsiasi per Velykas ir Sekmines, taigi ji yra atviras pasakojimas. Dvasia veda vis giliau į tiesos pilnatvę, nuolat mokydama mus naujų būdų būti krikščionimis ir tinkamai reaguoti į laiko ženklus. Jos kūrybiškumą matome šventųjų autentiškume: būti vedamam Dvasios reiškia norėti ir būti pasirengusiam keistis.

„Nebūkite panašūs į šį pasaulį, bet atsinaujinkite perkeisdami savo mąstyseną“ (plg. Rom 12, 2) – tai žinia apie sinodinio Bažnyčios atsinaujinimo kelionę, kelionę ieškant naujų būdų būti Bažnyčia, būti tikrais ir visiškais Kristaus sekėjais.

Sinodinės reformos kelyje turime būti drąsūs daug ką pakeisti Bažnyčioje. Tačiau visi pokyčiai, net patys radikaliausi institucinių struktūrų pokyčiai būtų tik paviršutiniški, jei pamirštume esminį dvasinį sinodinės reformos matmenį.

Neturime susitelkti tik į tam tikrų institucinių Bažnyčios struktūrų pokyčius, Kanonų teisės kodekso ir katalikiškosios moralės vadovėlių pakeitimus. Pirma šiųpokyčiųir drauge su jais turi būti dedamos pastangos dvasiškai ir teologiškai gilintis, keisti mąstyseną.

Sinodinė reforma virš visa ko turi būti mąstysenos pertvarka: ieškome naujo , gilesnio būdo būti Bažnyčiašiuolaikiniame pasaulyje.

Laiko ženklai: skubiai skaityti

Pakartojant tai, ką pabrėžė šventasis Paulius, reikia ne prisitaikyti prie šio pasaulio, bet perkeisti savo mąstyseną. Kad tai padarytume, mums skubiai reikia išsiugdyti dvasinės įžvalgos įgūdžius.

Įžvalgumas – tai mokėjimas skirti dvasias. Turime skirti „laikmečio dvasią“ nuo laiko ženklų.

Laikmečio dvasia – tai ideologijos, mados tendencijos, viešoji nuomonė, populistų gundymai, komercinė reklama ir pramogų industrija – tai yra šio pasaulio balsas, tai, kas siūloma paviršiuje.

Laiko ženklai – įvykiai, turintys gilesnę prasmę, – tai Dievo kalbėjimas. Jei kontempliatyviai žvelgsime į įvykius pasaulyje ir Bažnyčioje, į visuomenės ir kultūros pokyčius, juose galėsime išgirsti Dievo žodį – padrąsinimo ar perspėjimo žodį.

Žodį „religija“ (religio) galime kildinti iš veiksmažodžio re-legere perskaityti iš naujo, skaityti naujai, geriau suprasti. Niekada neturime pasitenkinti paviršutinišku Dievo žodžio skaitymu.

Praplečiant ribas

Esminė Sinodo proceso dalis – klausytis drauge, ką Dvasia šiandien sako bažnyčioms (mūsų vietinėms bažnyčioms ir visam Kristaus Kūnui, kurio dalis esame), ir prašyti išminties, noro bei jėgų atsiliepti į Dvasios kvietimą.

Mes klausomės drauge – ir dalijamės tuo, kaip Dievas kalba kitiems žmonėms , nes nė vienas iš mūsų negali vienas pats suvokti Dievo žinios pilnatvės. Dievas kalba įvairiais būdais – tyliu balsu, it pranašui Elijui, arba per audringą vėją, kaip per Sekmines. Dievas dovanoja save visai Bažnyčios šeimai ir taip pat kalba žmonėms už jos matomų ribų. Kiekvienam iš mūsų reikia praplėsti savo ribotą požiūrį, įsiklausant į kitų patirtį.

 

artuma202406_rs-26-2.jpg

synod.va nuotrauka

Tai mūsų krizė

Sinodinėje kelionėje turime drąsinti vieni kitus, nes, kaip žinome iš Biblijos ir Bažnyčios istorijos, Dievas kalba ir per krizes, griaudamas ankstesnius įsitikinimus. Būtent dabar išgyvename tokį išbandymų metą.

Krizės meta mums iššūkį keistis. Jos mums parodo, kad nebegalime toliau mąstyti, gyventi ir dirbti dabartiniu stiliumi. Štai kodėl krizė yra kairos laikas – galimybė kūrybiškai atsiliepti į pagrindinį Jėzaus pamokymą: perkeiskite save !

Kvietimas į sinodišką Bažnyčios atsinaujinimą yra Dievo įkvėptas atsakas į laiko ženklus, apimančius ir civilizacinių paradigmų visuotinius pokyčius. Šių pokyčių metas natūraliai yra suirutės ir krizių metas.

Krizes, kurias šiandien išgyvena mūsų Bažnyčia, reikia vertinti platesniame kontekste. Ši krizė turi daugybę veidų ir aspektų; nelengva skirti, kas priklauso priežastims, o kas – pasekmėms.

Pasitikėjimo Bažnyčia ir kunigyste krizė dėl daugybės seksualinio, psichologinio ir dvasinio išnaudojimo atvejų yra tik vienas ryškus šios krizės aspektas. Krizė giliai paveikia mus, kunigus, apskritai; jei kenčia vienas narys, kenčia visi nariai. Tai mūsų krizė, iššūkis kiekvienam iš mūsų.

Popiežius Pranciškus išdrįso įžvelgti ir viešai pripažinti, kad šie skandalai yra ne tik pavienių asmenų nuopuolis, bet ir visos Bažnyčios sisteminės ligos simptomas. Jėzus tai pavadino „fariziejų raugu“, o popiežius Pranciškus – klerikalizmu. Klerikalizmas – tai į galią sutelktas ir į žemiškus dalykus orientuotas dvasinio autoriteto supratimas bei vykdymas. Esame pašaukti būti ne „valdančiąja klase“ Bažnyčioje, bet visų tarnais.

Dievas negirdi – ar girdime mes?

Šiandien daugelis svarsto apie atsakingųjų už pastoraciją Bažnyčioje kiekybę ir kokybę. Didelį susirūpinimą kelia nuolatinis pašaukimų į kunigystę ir pašvęstąjį gyvenimą mažėjimas daugelyje pasaulio šalių. Tačiau net ir ten, kur kandidatų į kunigiškąją tarnybą yra daug, reikia klausti apie jų motyvacijos kokybę, autentiškumą ir brandą. Ar kai kuriais atvejais tuo netrokštama tam tikro socialinio statuso ir pripažinimo?

Jau daugiau nei šimtą metų mūsų pasaulio dalyje reguliariai vyksta maldos, novenos, pasninkai, eucharistinės adoracijos ir piligriminės kelionės, kurių metu prašoma naujų kunigystės ir vienuolinio gyvenimo pašaukimų. Tačiau pašaukimų skaičius ir toliau mažėja. Ar tai reiškia, kad Dievas negirdi mūsų prašymų, ar veikiau mes negirdime Jo atsakymo į juos?

Šiame kontekste prisiminiau žydų anekdotą (žydiški juokai yra ne tik linksmi, bet juose dažnai slypi ir teologinė išmintis). Viena moteris skundėsi rabinui: jau daugiau kaip dešimt metų meldžiuosi, kad laimėčiau loterijoje, bet Dievas man niekad taip ir neatsiliepė. Rabinas jai ir sako: betgi Dievas tau atsakė! Jo atsakymas yra NE.

Galbūt Dievas panašiai atsako ir į mūsų troškimą sulaukti daugiau kunigiškųjų pašaukimų. Galbūt Jis sako: būtent šis kunigiškosios tarnybos supratimo ir vykdymo, kandidatų atrankos bei rengimo kunigystei būdas nebeatitinka to, ko tikiuosi ateičiai. Prašau nebesibelsti į duris, kurias jums uždariau. Vietoj to drąsiai ir kūrybingai ieškokite tų durų, kurias noriu jums atverti.

Jei atidžiai perskaitysime baigiamuosius Vyskupų sinodų – pavyzdžiui, skirto Amazonijai – dokumentus, rasime daug vertingų pasiūlymų, kaip ateityje ieškoti naujų kunigiškosios tarnybos formų.

Bandyti iš naujo

Kai Jėzus pirmą kartą sutiko savo būsimuosius apaštalus, jie buvo pavargę ir nusivylę žvejai, visą naktį žvejoję, bet jų tinklai buvo tušti. Jėzus jiems pasakė: „Pabandykite dar kartą. Irkitės į gilumą ir užmeskite tinklus valksmui.“

Galbūt šiandien Jėzus mums sako tą patį: nenusiminkite, nepasiduokite, pabandykite dar kartą. Bandyti iš naujo – tai nekartoti praeities metodų ir senų klaidų. Bandyti iš naujo dažnai reiškia bandyti nauju ir gaiviu būdu.

Atpažinkime esminį Jėzaus kvietimo apaštalams tuomet ir dabar tikslą: irkitės į gilumą. Kai mūsų tinklai lieka tušti, turime klausti, ar nėra taip, kad likome seklumoje; gal neturėjome drąsos atsiplėšti nuo kranto, irtis į gilumą?

Todėl kyla klausimas: ką šiandien reiškia „irtis į gilumą“?

Brangūs broliai, linkiu jums drąsos, nuolankumo ir išminties ieškant kelio į gilumą šiomis dienomis.


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2024 liepa–rugpjūtis 7/8

Artuma - artuma202407-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22