Dr. Rūta BUTKEVIČIENĖ, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė
Nuo liepos mėnesio, Lietuvoje startavus vaiko teisių apsaugos reformai, internetiniuose portaluose, žinių laidose vis pateikiami skaičiai vaikų, kurie buvo paimti iš šeimų dėl galimo smurto, nepriežiūros ar kitų problemų jose. Skaičiai įspūdingi, tiksliau – tragiški, nes kalbama apie šimtus vaikų. Kokių minčių ir jausmų žmonėms kelia tokia realybė? Vieni pagalvoja, kad pagaliau atsakingos tarnybos pradėjo dirbti (klausantis šios informacijos atrodo, kad už reformą atsakingoms tarnyboms ir valdžios atstovams šie šimtai ir reiškia gero darbo rezultatus. Duok Dieve, kad klysčiau...). Kiti gailisi vaikų ir šeimų, nes reforma „buldozeriu eina“ per vaikų ir šeimų gyvenimą.
Su šia realybe susiduriu ir savo profesinėje veikloje, ir asmeniniame gyvenime. Esu dėstytoja, supervizorė (vedu grupes ir individualiai konsultuoju specialistus, kurie organizuoja ir teikia pagalbą šeimoms), taip pat – penkių anūkų močiutė. Esu eilinė Lietuvos pilietė ir jaučiuosi sutrikusi dėl to, kas darosi vykdomos reformos kontekste.
Pradėsiu nuo asmeninės (močiutės) patirties. Vieną pavakarę su dukra ir trimis jos vaikučiais nuvykome į prekybos centrą apsipirkti. Mažiausioji (2,5 metų) kažko užsinorėjo, bet mes jai neleidome... Ji atsigulė ant žemės ir pradėjo verkti (aš pirmąkart tai mačiau, bet tądien tiesiog taip nutiko); mes toliau vaikščiojome, viena akimi sekdamos jos elgseną. Tuomet prie mūsų priėjo vidutinio amžiaus pora. Pasipiktinusi moteris pasakė, kad iškvies „vaiko teises“, nes neįsivaizduoja, kaip galima taip nesirūpinti vaiku. Jos nuomone, toks mūsų elgesys rodė, kad mes nemylime savo vaiko. Pasakiau ramiai, kad mes pačios susitvarkysime su savo vaiku, tačiau moteris nesiliovė piktintis. Stovėdama eilėje prie kasos ji garsiai stebėjosi ir visiems aiškino apie mūsų parodytą nemeilę savo vaikui. Tada mąsčiau: ar jai tikrai rūpėjo mūsų vaikas? Gal ir rūpėjo. Ir ji tą rūpestį išreiškė taip, kaip išmanė. Bet jeigu būtų iškvietusi? Sakysite, kad tarnybos tiesiog nevažiuotų?! Girdėjau, kad būtent į tokius iškvietimus tarnybos labai greitai reaguoja. Tuoj prisistato policija, net su antrankiais. Jei būtų atvažiavę, tai tikriausiai su dukra būtumėm „išėjusios iš savęs“. Tuomet vaikai galėtų būti paimti, nes jų tėvai – emociškai nestabilūs.Tokie mano pasvarstymai, „kas būtų, jeigu būtų“ – neatsitikiniai. Esu susidūrusi su panašių atvejų analize supervizijų metu. Ne vieną istoriją apie „neadekvatų tėvų elgesį“ atvykus tarnyboms girdėjau iš savo kolegų.
Kitas atvejis – iš profesinės veiklos. Jį pristatė socialinė darbuotoja, teikianti pagalbą šeimoms. Kelios jaunos šeimos kepė lauke šašlykus, buvo įsijungusios muziką, gurkšnojo vyną. Kaimynai iškvietė policiją, tėvai „įpūtė“ 0,6 promilės. Suguldyti miegoti vaikai buvo pažadinti ir išvežti pas giminaičius. Mažamečiai vaikai buvo paimti iš šeimos „dėl tėvų girtavimo ir galimos grėsmės vaikų saugumui ir gyvybei“. Po tam tikro laiko vaikai buvo grąžinti tėvams, bet...
Tiesiog bandykime įsivaizduoti šį procesą – kas tuo metu vyko namuose, kaip elgėsi tėvai, ką matė, girdėjo ir patyrė vaikai. Gal ir tie patys kaimynai, paskambinę policijai, tokios peklos nesitikėjo. Ar kaimynams rūpėjo vaikai? Gal rūpėjo vaikai, gal buvo dar kitų priežasčių. Beje, socialinė darbuotoja nedrąsiai prisipažino: „Aš turiu mažų vaikų ir dabar jau bijau net vyno paragauti matant kitiems. Nežinai, kas aplinkiniams kada šaus į galvą.“ Jos kolegės grupėje prisipažino, kad jaučiasi panašiai. Gerai, kad žmonės mažiau vartoja alkoholio, bet esmė ne ta. Pradeda įsiviešpatauti baimė ir nesaugumas, kai net savo namuose negalima išgerti taurės vyno. Tarsi grįžtame į tuos laikus, kai pakakdavo kitoje vieškelio pusėje gyvenančio ir pyktį laikančio kaimyno signalo atitinkamoms tarnyboms, ir šeima buvo tremiama į Sibirą.
Blogiausia, kad tokių atvejų girdisi vis daugiau. Kai kuriais net nepatikėčiau, jeigu juos pasakotų ne mano kolegos ar su šeimomis tiesiogiai dirbantys specialistai. Kartais darosi pikta dėl policijos, vaiko teisių apsaugos ir kitų specialistų elgesio: ar gali būti, kad jie nesupranta kai kurių savo veiksmų absurdo? Norėčiau manyti, kad supranta, bet taip pat jaučiasi nesaugūs. Jeigu nesureaguos į signalą, patys gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Nenuostabu, kad jie nori apsidrausti, išvengti galimų nemalonumų, užbėgti už akių problemai. Tikiu, kad norėta padėti vaikams, apsaugoti juos nuo Matuko likimo, tačiau vaiko gerovės idėja daugybe atvejų atsisuka prieš patį vaiką. Socialiniai darbuotojai supervizijų metu klausia: „Gal jūs žinote, koks šios reformos tikslas ir kas dabar bus geriau, negu buvo iki šiol?“ Kartais darosi pikta dėl reformos, kuriai reikėjo kur kas ilgesnio tinkamo pasirengimo. Juk negalima į visas šeimas žiūrėti kaip į galimas nusikaltėles, bet toliau leisti beveik laisvai platinti narkotikus, kurie buvo Matuko tragedijos pagrindinė bėda...
Bet norėčiau grįžti prie mūsų – eilinių piliečių. Kaip mums elgtis ir reaguoti (arba nereaguoti)? Kada mano rūpestis bus pagalba, o kada – „meškos paslauga“? Ne taip paprasta atsakyti. Kiekviena situacija kitokia. Esame liudininkai tragiškų, žiauraus ir neteisingo elgesio su vaikais istorijų, kuomet aplinkiniai nereagavo – nenorėjo kištis, bijojo keršto, gal nesuprato, kas vyksta. Kitame lazdos gale – superinis dėmesys ir rūpestis (kaip aukščiau aprašytuose atvejuose), kurio vaisiai paimtiems vaikams ir jų šeimoms gali būti labai skaudūs, traumuojantys, paliekantys neigiamų pasekmių visam gyvenimui... Tarsi norėtume „atidirbti“ už ankstesnį savo ir kitų abejingumą... Bet nebūtina iš karto pranešti „tarnyboms“. Galima reaguoti ir kitaip. Taip, kaip reagavo Rasa.
Rasa rašė disertaciją. Prie savo mokslinio darbo ji prisėsdavo tik vėlai vakare, sumigus vaikams. Kaip tik tuo laiku to paties daugiaaukščio kaimynų bute pasigirdo kūdikio verkimas, tiesiog klyksmas. Pirmą vakarą ji nieko nesiėmė, tačiau ir dirbti negalėjo, nes tas vaikelio klyksmas visiškai neleido jai susikaupti. Kitą vakarą, vaiko verksmui pasikartojus, nusprendė, kad reikia kažko imtis. Įdėmiai pasiklausiusi ir išsiaiškinusi, iš kurio buto sklinda verksmas, paskambino į nepažįstamųjų duris. Atidarė jauna pora. Tėvas ant rankų laikė 10–11 mėnesių kūdikį, kuris kūkčiojo įsikniaubęs tėvui į krūtinę. Rasa prisistatė ir pasakė, kad jau antras vakaras girdi kūdikio klyksmą. Tėvas reagavo: „O koks jūsų reikalas?“ „Pagalvojau, kad gal kas negerai ir galėčiau padėti“, – atsakė Rasa. „Mums nieko iš jūsų nereikia! – supykusi atkirto mama, tačiau tęsė. – Pažiūrėčiau, ką jūs darytumėt. Norime ramiai pavakaroti, filmą pažiūrėti, o jis pradeda... Nenori užmigti vienas. Uždarome kambario duris, užgesiname šviesą, o jis rėkia rėkia, kol pavargsta ir užmiega.“ Rasa ramiai išklausė suirzusių tėvų skundus, keliais sakiniais pasidalijo savo žiniomis apie galimas neigiamas baimių pasekmes vaiko vystymuisi ir atsisveikino. Kitais vakarais kūdikio verkimo nesigirdėjo...
Atrodo, kad visuomenė sutrikusi: žmonėms rūpi vaikai, jie nori būti pilietiški ir atsakingi, laiku reaguoti, padėti. Jeigu situacija kelia kažkokių įtarimų dėl vaiko saugumo, pirmiausia patarčiau pasidomėti, kas vyksta, ir pasiūlyti savo pagalbą (čia neturiu omenyje aiškiai grėsmingų situacijų, kai skambutis policijai – vienintelis ir teisingiausias sprendimas). Tiesiog bandyti „įjungti sveiką protą“, neleisti užvaldyti emocijoms. Greita reakcija į vaiko verksmą – skambinti tarnyboms neišsiaiškinus visų aplinkybių – kartais gali užvesti mechanizmą, dėl kurio pasekmių ir patiems vėliau gali tekti gailėtis.
Red. past. Baigiant rengti šį Artumos numerį, Lietuvą sudrebino kauniečių Kručinskų šeimos istorija, patvirtinusi šiame straipsnyje išsakytus nuogąstavimus.
