Kunigas Gintaras Sungaila
Kai 2023-ųjų kovą Lietuvoje lankėsi Jo Šventenybė Konstantinopolio visuotinis patriarchas Baltramiejus, tikintieji tai išgyveno tarsi sapną. Paskutinį kartą Konstantinopolio patriarchas Lietuvoje lankėsi 1589 metais, todėl jo apsilankymas 2023 m. atrodė beveik neįtikėtinas. Juo labiau tąkart nebūtume galėję atspėti, kad vos po trejų metų, 2026-aisiais, kartu melsimės Vilniuje.
Lietuvos ortodoksams tai buvo ne vien garbingo svečio atvykimas, ne vien dalyvavimas Gailestingumo kongrese Vilniuje, bet ir labai aiškus ženklas: palyginti su kitomis šalimis nedidelė jauna Visuotinio patriarchato bendruomenė Lietuvoje nėra pamiršta. Konstantinopolio Motina Bažnyčia ja nuolat rūpinasi.
Tokių ženklų šiemet buvo daug: vasarį iškilus pastoraciniam poreikiui Jo Šventenybė netrukus po Lietuvos tikinčiųjų kreipimosi į diakonus įšventino Platoną-Vladimirą Koničševą. Gegužę Šventasis Sinodas išrinko ir konsekravo naująjį patriarcho atstovą Lietuvoje – Temiso vyskupą, egzarchą Panaretą. Naujojo vyskupo pristatymas buvo vienas iš Patriarcho susitikimo su ortodoksų bendruomene tikslų.
Ortodoksų skaitytojui žodis „patriarchas“ skamba savaime suprantamai, tačiau katalikiškoje aplinkoje jį verta trumpai paaiškinti. Visuotinis patriarchas nėra „ortodoksų popiežius“ ta prasme, kokia Romos vyskupas suprantamas Katalikų Bažnyčioje. Ortodoksų Bažnyčia gyvena kaip vietinių Bažnyčių bendrystė, kurioje ypatingą garbės ir tarnystės vietą užima Konstantinopolio arkivyskupas – visuotinis patriarchas. Jis vadinamas pirmuoju tarp lygių. Jo pareigos nėra administravimas, bet vienybės, koordinavimo, kanoninės tvarkos ir rūpesčio misija. Jis negali neklystamai kalbėti tikėjimo ir dorovės klausimais, jis nevaldo visos pasaulinės Ortodoksų Bažnyčios, bet jo tarnystė turi visuotinį lygmenį.
Būtent krikščionybės visuotinumą patriarchas pabrėžė savo pamoksle, skirtame bendruomenei. Kristuje nėra „nei žydo, nei graiko“ (Gal 3, 28), todėl 2023 m. ir buvo įkurtas Egzarchatas, leidžiantis išpažinti tikėjimą savo kalba, pagal savo papročius, nepriklausomai nuo politinių vėjų. Naujasis Lietuvos egzarchas vyskupas Panaretas šioms pareigoms tinka ir dėl savo asmeninės tarnystės patirties: pats būdamas graikas jis tarnavo kunigu slavų ir turkų krikščionių parapijoje, todėl patyrė, ką reiškia peržengti savo tautos bei kultūros ribas. Lietuvos ortodoksams, tarp kurių šiandien yra lietuvių, ukrainiečių, baltarusių, rusų, graikų, rumunų ir kitų tautybių tikinčiųjų, tai labai svarbus sielovadinio jautrumo ženklas.
Egzarchas Ortodoksų Bažnyčios tradicijoje yra patriarcho atstovas konkrečioje teritorijoje. Lietuvoje tai reiškia žmogų, kuris ne tik formaliai vadovauja Visuotinio patriarchato bendruomenėms, bet ir turi būti ganytojas: lankyti parapijas, telkti dvasininkus, rūpintis liturginiu gyvenimu, stiprinti tikinčiuosius, atstovauti bendruomenei valstybės ir kitų Bažnyčių akivaizdoje. Vyskupo paskyrimas šiam vaidmeniui suteikia dar daugiau stabilumo. Tai ženklas, kad Lietuvos egzarchatas nėra laikinas ar atsitiktinis projektas, o nuosekliai auganti bažnytinė tikrovė.
Pamaldų su patriarchu dieną buvo gera matyti pilną bažnyčią žmonių. Tai buvo tarsi trejų metų nuoseklaus darbo apibendrinimas: per tą laiką įregistruota daug parapijų skirtinguose Lietuvos miestuose, pildėsi dvasininkų gretos, susiformavo parapijų giedotojų kolektyvai, kurie susibūrė pamaldoms su patriarchu, atsirado nuosekli katechezė, piligrimysčių praktika. Simboliška, kad melstis susirinkome katalikų bažnyčioje – Trinapolyje. Po 2022 m. netekus galimybės melstis savo maldos namuose, visoje Lietuvoje meldžiamės laikinose arba skolintose pamaldų erdvėse, tarp kurių – liuteronų, reformatų, bet daugiausia – katalikų bažnyčiose. Pamaldose dalyvavo ir šių bendruomenių atstovai, įskaitant arkivyskupą metropolitą Gintarą Grušą. Taigi tai buvo ir ekumeninis įvykis.
Patriarchas Baltramiejus ir egzarchas Panaretas po pamaldų Trinapolyje. www.ortodoksas.lt nuotraukos
Daugelis kitų konfesijų krikščionių patriarchą išgirdo kitame ekumeniniame kontekste, kuris ir buvo šio vizito akstinas – Jo Šventenybė atvyko pakviestas dalyvauti Pasauliniame Apaštaliniame Gailestingumo kongrese. Patriarcho pranešimo tema – ekumenizmas ir gailestingumas – labai tiksliai atitiko Lietuvos situaciją. Ekumenizmas čia nėra abstrakti teorija. Tai santykis, išgyvenamas per savo žaizdų pažinimą, tarpusavio pagalbą ir gebėjimą kitame krikščionyje atpažinti ne konkurentą, o brolį Kristuje.
Patriarcho Baltramiejaus vizitas ir vyskupo Panareto paskyrimas yra vienas įvykis su keliais lygmenimis. Formaliai – tai Egzarchato įtvirtinimas, naujo ganytojo paskyrimas ir aiški Visuotinio patriarchato atsakomybė už savo tikinčiuosius Lietuvoje. Neformaliai – tai tėviškas padrąsinimas jaunai bendruomenei, kuri mokosi gyventi be baimės, augti, tarnauti ir kurti savo lietuvišką, daugiakalbį, atvirą Ortodoksų Bažnyčios veidą. Ekumeniškai – tai kvietimas katalikams ir ortodoksams ne tik mandagiai bendrauti, bet kartu liudyti Dievo gailestingumą pasaulyje, kuriame tiek daug sužeistų žmonių laukia ne deklaracijų, o tikro artumo.
Projektą iš dalies finansuoja
