Tu parodysi man taką, kuris veda į gyvenimą. Tavo Artume – džiaugsmo pilnatvė, Tavo dešinėje – amžina linksmybė. (Ps 16, 11)

2020 m. balandis - gegužė
Kaip vyrą ir moterį sukūrė juos

Motinystės svarba: esame „šifro raktas“

Ko reikia kiekvienai mamai (II)

2020-06-26 | Parengė Jurgita Pocevičienė, drauge su mamomis Ieva de Sousa ir Lina Liutkauskė
artuma202004 5 p52 1
Silvijos Knezekytės iliustracija

Šifro raktas

Mes, mamos, esame vaikų angelai sargai žemėje, tik dažnai kasdienybėje sukdamosi lyg voverės rate tai pamirštame. O kai stabtelime, susimąstome: kas yra motinystė? Biologinis statusas? Darbas? Kada šis darbas prasideda ir kada pasibaigia? Esame mamos ištisą parą!!! Pirmomis valandomis po vidurnakčio ir auštant. Kai sergame ir kai esame sveikos. Kai turime ūpo ir kai jo neturime. Mes esame mamos.

Tą akimirką, kai pirmąkart ant rankų paimi naujagimį, jauti, kad jo akys sako: visas pasaulis – tai Tu. Tai globa ir saugumas, džiaugsmo, maisto, pasitikėjimo, meilės ir visų gerų dalykų šaltinis. Kai tik jis išgirsta Tavo balsą ir užuodžia odos kvapą, intuityviai jaučia: juo bus pasirūpinta, nes mama niekur nepradings ir visada padės. Vėliau, augančio vaiko poreikiai keičiasi, ir netrukus jam nebereikia, kad mama nuolat būtų šalia, bet visada norisi ją jausti.

Motinystės gebėjimai, kai laikas ir jėgos atiduodami, kad gyventų tie, kurie negali savimi pasirūpinti, dažnai per mažai vertinami, tad pradedame ieškoti patvirtinimo, kad mūsų pasirinkimas eiti šiuo gyvenimo keliu yra teisingas, kad esame vertingos, svarbios. Šis klausimas ypač prislegia pervargus, paromis gydant sergančius vaikus, nesulaukiant pagalbos, palaikymo šiltu žodžiu ar apkabinimu, auginant vieną vaikelį po kito. Niekada labiau nei motinystėje vienu metu nejaučiau tiek daug skirtingų jausmų per trumpą laiką: tai lyg jausmų vaivorykštė su persidengiančiomis spalvomis. Pamažu, vaikams augant, atsirado minčių ramybė, supratimas, kad motinystė – ypač svarbi vaiko psichinei ir emocinei raidai, o tai svarbu ir rytdienos pasauliui. Motinystė ir mus, moteris, augina, brandina, keičia.

Kai kyla pagunda manyti, kad nesame labai vertingos, kad motinos darbas nesvarbus, pažymėkime save šeimos paveiksle „x“, tai yra išbraukime save iš kasdienių maisto gaminimų, apsipirkimų, pasivaikščiojimų su vaiku, meilių apsikabinimų, pakutenimų, pokalbių ir žaidimų, rūpinimosi ligoniuku ir pasakėlių prieš miegą.

Tu esi „Šifro raktas“. Nors mxno mxšinėlė seno modelio, ji puikixi veikix, išskyrus vieną klxvišą. Gxlėtum pxmxnyti, kxd gerxi veikixnt visiems klxvišxms, nepxstebėsi, kxd vienxs klxvišxs sugedęs, bet vienxs neįspxudžixmxs klxvišxs gxli sužlugdyti visxs pxstangxs. Gxli sxu sxkyti: „Xš esu tik vienx iš žmonių, niekxs nepxstebės, jeigu lixusiuosi stengusis, kiek gxliu.“ Txčixu skirtumxs pxsijus, nes orgxnizxcijx veiks efektyvixi tik txdx, kxi kiekvienxs nxrys xktyvixi joje dxlyvxus ir sutelks sxvo sugebėjimus. Txigi kxi kitą sykį pxgxlvosi, kxd nesi svxrbi, prisimink mxno seną rxšomąją mxšinėlę. Tu esi šifro rxktxs! (Iš Elisos Morgan, Carol Kuykendall knygos Ko reikia kiekvienai mamai, 2002).

Motinystė svarbi. Jei atiduosime save vaikams per informacijai imliausius metus, kai vaiko vystymasis priklauso nuo tėvų, noriu tikėti, kad vėliau pamatysime ir naudą, kad šalia mūsų – laimingi ir nepriklausomi vaikai, su smalsumu ir pasitikėjimu laukiantys, kada galės išskleisti sparnus, pakilti, pažinti pasaulį ir kurti savo gyvenimą.

Lengviau, o galbūt ir drąsiau žengti motinystės keliu, kai esame ne vienos ir galime pasimokyti iš kitų mamų bei drauge augti. Bendrystės jausmą man leido patirti:

  • mamų grupelių susitikimai parapijose (kartu skaitant Morgan ir Kuykendall knygą Ko reikia kiekvienai mamai);
  • geros knygos, ypač Aušros Paukštytės ir Lauros Vansevičienės Mamystė (2018), bei kitos: Martha H. Pieper ir Williamas J. Pieperis, Išmintinga meilė (2013); Gary Chapmanas, 5 meilės kalbos (2017); Meg Meeker, Stiprios motinos – stiprūs sūnūs (2017); Rachelė M. Stafford, Mama neužsiėmusi (2018); Adele Faber ir Elaine Mazlish, Mano vaikai nesipyksta ir kt.
  • nuostabus filmas „Kūdikiai“ (Babies, rež. Thomas Balmesas, 2010), dovanojantis pajautimą, kokia skirtinga, bet ne mažiau svarbi motinystė įvairiose šalyse: Namibijoje, Mongolijoje, Japonijoje, Amerikoje;
  • asmeninio tinklaraščio „Išmintinga mama“ rašymas feisbuke.

Esame savo vaikų mamos, nes mus jiems Dievas parinko. Tegul kasdien mus spaudžia apsikabinusios vaiko rankos, o ne pernelyg dideli įsipareigojimai, lūkesčiai, reikalavimai sau ir artimiesiems. Geriau „kolekcionuokime“ ypatingas motinystės akimirkas, kurios dažniausiai įvyksta kasdienybėje. Išgyvenkime mums, moterims, skirtą ypatingą dovaną – dovanoti vaikui gyvybę ir tikėjimą į Dievą, tikėjimą gyvenimu, savimi, užauginti sparnus savo palaikymo žodžiais.

 

artuma202004 5 p52 2

 

Silvijos Knezekytės iliustracija

 

Vidinės versmės ieškant

Kai gimsta vaikas, gimsta ir mama. Tai – vienas ryškiausių moters gyvenimo pokyčių, kuriuo moteris pereina į kitą būvį. Vienoms jis natūralus kaip upės tekėjimas, kitoms – sunkus vidinis lūžis.

Motinystę dažnai lydi savęs praradimo jausmas. Jis nupintas iš šeimos poreikių, santykių, nuovargio, atidėtų norų. Nupintas iš mūsų ankstyvos vaikystės patirčių ir savivertės. Socialinių tinklų „influencerių“, skubos ritmo arba izoliacijos.

Auginant vaikus mus nejučia užgriūva ir mūsų kūdikystė, vaikystė, tai, kaip mums pavyko sukurti santykį su savo mama, kaip ji mokėjo išreikšti meilę mums, kaip mes ją supratome ir priėmėme.

Savos vaikystės patirtys ypač skausmingos mamoms, kurios nori savo pavyzdžiu kurti kitokį ryšį su vaiku. Dažnai jos pajunta darančios tai, ko sakė niekada nedarysiančios… Ne iš blogos valios, tiesiog iš kitokios patirties neturėjimo, iš įpročio.

Sunkiausia pastebėti, kad elgiesi automatiškai, ir sugebėti tai pakeisti. Suvokti, kad svarbiau ne tai, ką patyriau, o ką su šia patirtimi nuveikiau, ko išmokau. Paklausti ne protu, o širdimi: kas esu aš? Kas yra mano mama? Kokia jos patirtis, o kokia mano? Ką geriausio perėmiau iš jos, o ką jau dabar darau kitaip?

Mano pačios motinystės patirtis po ilgametės aktyvios karjeros gana dviprasmiška. Buvo sunku nebeturėti socialinio statuso. Manęs klausdavo, kada gi grįšiu į darbą. Neskubėjau, tačiau peikiau save, kad nepakankamai efektyviai išnaudoju laiką.

Sunkūs jausmai lydi ir karjerą pasirinkusias mamas. Simona, dviejų ikimokyklinukų mama, pasidalijo, kaip su pirmuoju vaiku norėjo kuo greičiau grįžti į darbą. „Kai mano vaikas sirgdavo, vis graužė kaltė: aš rūpinuosi kitų žmonių vaikais, o mano sergantis mažylis yra namie su aukle. Kokia prasmė?“

Vidinė ramybė aplanko, kai veiksmas kyla iš norų, kūrybos, o ne iš vidinės įtampos („taip reikia“). Ši įtampa būdinga ne tik ikimokyklinukų mamoms: tai mūsų šiandienės, į veiksmą orientuotos visuomenės problema. Nebemokame tiesiog būti.

Milda Pivoriūtė tinklaraštyje „Sociali sociologija“ rašo, jog skubėjimas, kaip socialinio statuso simbolis, nualina, „išsausina“ mūsų gyvenimą. „Vienas liūdniausių dalykų – suvokimas, kad nebeišeina ramiai, atsipalaidavusiai, su pasimėgavimu ir giliu įsitraukimu skaityti grožinės literatūros. Pradedi skaityti ir tuoj pat apima nekantrumas, kaltės, kad neproduktyviai leidi laiką, jausmas.“

Kai jaučiu, kad dėl vaiko ar vyro aukoju save, jiems tarsi primetu kaltės jausmą. Mūsų aukos jausmas grįžta bumerangu: „Aš jums visą gyvenimą paaukojau, dabar jūs man skolingi.“ Ta skola gali bet kada „sprogti“ jausmais ir priekaištais, jei ne šiandien, tai po 10 ar net 20 metų.

Vertingai duodame tada, kai duodame, kiek galime, iš vidinės gausos. Balansą galime pamatuoti ne proto pasvarstymais, o savo jausmais. Tam svarbu priimti ir save visokią: ne tik namų fėją, bet ir pavargusią pikčiurną. Atvirai pažvelgti į savo norus, poreikius ir gebėti atskirti juos nuo kitų žmonių, savo šeimos norų. Šiame kelyje padeda nuoširdus pokalbis su savimi:

  • kas esu „aš“; koks mano „aš“, kurio neapibūdina aplinkinių nuomonė;
  • ką aš veikiu; kodėl tai darau;
  • kas mano gyvenime yra išties svarbu ir vertinga;
  • ko norėčiau išmokyti savo vaikus;
  • kas man teikia džiaugsmą;
  • kokie mano poreikiai ir norai; kuriuos norus galiu įgyvendinti dabar, o ką atidedu; kuriam laikui atidedu?

Juk galiu turėti beveik viską, bet ne iš karto. Dabar galiu padaryti daug ką, bet ne viską. Svarbu atrasti tą trapų balansą, kiek paaukodama jau prarasčiau save. Kiek manęs iš tikrųjų reikia vaikams, vyrui, šeimai? Kuria atsakomybe galėčiau pasidalyti su savo vyru? Kas dar galėtų padėti? Kas mano vidų pripildo, kad širdis neišsausėtų?

Kiekviena mūsų turi savo „maitinančius šaltinius“. Man vidinę gausą teikia kūryba – maisto gaminimas, knygos. Ramybės ieškau maldoje, meditacijoje. Jausmus nuramina Mergelės Marijos globa motinystėje, ji padeda priimti tai, kas atrodo nepakeliama, rasti prasmę, svarbą sunkumuose ir kasdienybėje. Ieškokime šaltinių, kad vidinė upė tekėtų, o nuvirtusi šaka jos neužtvenktų.

 

Ar pamiršote? Aš jūsų motina.
Jūs ne vieni.
Aš jus saugau.
 
Kad ir ko jums reikia –
prašykite.
Nesirūpinkite dėl nieko.
Nejau manęs nėra šalia –
Manęs – jūsų motinos? 
 
Ar pamiršote?
Aš jus myliu
ir saugau, ir globoju...


(Clarissa Pinkola Estés „Gvadalupės palaiminimas“)

Parengė Jurgita Pocevičienė,
drauge su mamomis Ieva de Sousa
ir Lina Liutkauskė

Jei norite gauti daugiau informacijos apie organizuojamas grupes „Ko reikia kiekvienai mamai“ bei moderatorių mokymus, kreipkitės el. paštu kiekvienaimamai@gmail.com.

 

Straipsnis finansuojamas vykdomo projekto „Iniciatyvos „Ko reikia kiekvienai mamai“
metodinės medžiagos suaktualinimas ir sklaida“ Nr. NVOŠGI-213,
kurį remia LR SADM, lėšomis


Reklama

NAUJAUSIAS NUMERIS
2020 vasara 6/7/8

Artuma - artuma202006-7-8_vir.jpg

 Kontaktai

Redakcijos adresas:
Papilio g. 5
44275 Kaunas
Tel./faks. (8 37) 20 96 83,
8 677 60 970

redakcija@artuma.lt
www.artuma.lt

Rekvizitai:
Viešoji įstaiga Caritas leidykla „Artuma“
Įmonės kodas 134460120
PVM mokėt. kodas LT344601219
Sąsk. Nr. LT097300010002264553
AB „Swedbank“
Banko kodas 73000,
SWIFT kodas HABALT22