Piligrimų centro nuotraukos
Skirmantė Javaitytė
Liepos 28–rugpjūčio 3 dienomis Romoje vyko Jaunimo jubiliejus, sutraukęs neįtikėtiną skaičių piligrimų – per milijoną žmonių iš viso pasaulio dalyvavo popiežiaus Leono XIV aukojamose šv. Mišiose Tor Vergata laukuose. Tai didžiausias visų Šventųjų metų įvykis pagal dalyvių skaičių, kuriame lankėsi ir per 300 tikinčiųjų iš Lietuvos. Su keliais iš jų susėdome pasikalbėti. Pokalbyje dalyvavo sesuo Adelė Pilipavičiūtė iš Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos, Laurynas Būda iš Jono Pauliaus II piligrimų bendruomenės ir Liepa Baltrušaitytė, tikybos mokytoja bei VDU Katalikų teologijos fakulteto studentė.
Minios piligrimų
Romoje piligrimai savaitę dalyvavo pamaldose, keliavo, žengė per visų keturių Jubiliejinių šventovių Šventąsias duris: Šv. Petro Vatikane, šv. Jono Laterane, Šv. Pauliaus už miesto mūrų ir Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos.
Adelė Pilipavičiūtė
Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro vadovė sesuo Adelė Pilipavičiūtė į jaunimo jubiliejų Romoje skrido su dvidešimt aštuonių žmonių grupe. Atvykusi komanda įsikūrė angare, panašiame į „Litexpo“ parodų centrą, kur visai savaitei apsistojo su keliais šimtais jaunuolių iš pačių įvairiausių pasaulio šalių.
„Kokia ypatinga bendrystė! Viena gražiausių bendrystės akimirkų nutiko vieną vakarą, kai sveikinome grupelės dalyvę su gimtadieniu. Pradėjome dainuoti „Su gimimo diena“, ir akimirksniu į muzikinį sveikinimą įsitraukė visi angaro gyventojai – kartu dainavo, plojo, džiaugėsi! Įspūdingas gimtadienio sveikinimas“, – prisimena sesuo Adelė.
Laurynas Būda
Jono Pauliaus II piligrimų bendruomenės Projektų ir komunikacijos koordinatorius Laurynas Būda ir tikybos mokytoja Liepa Baltrušaitytė į Romą keliavo su šio piligrimų centro ir Kauno arkivyskupijos jaunimo centro lankytojais. Jų ekipažą sudarė daugiau kaip 50 žmonių, net teko stabdyti registraciją, mat norinčiųjų skaičius augo lyg grybai po lietaus.
Liepa Baltrušaitytė
Bendrystė kiekviename žingsnyje
Jau dešimtą kartą Romoje lankęsis Laurynas įsitikino, kad šis miestas pažadina net kiečiausias širdis: „Labiausiai žavi, kad matai masę žmonių, besigėrinčių tais pačiais dalykais: nueini prie Jėzaus Kryžiaus relikvijų ir randi galybę maldininkų, kurie žegnojasi ir meldžiasi. Eini po bazilikos skliautais ir matai, kad esi pakėlęs galvą kartu su tūkstančiu kitų piligrimų. Prie šventųjų Karolio Akučio ar Petro Jurgio Frasačio relikvijų nutįso eilės, kuriose teko laukti po 4-5 valandas. O kur dar paskutinė naktis Tor Vergatos laukuose, kur milijonas jaunų žmonių meldėsi, giedojo, šoko. Palapinėje, kur ryto mišioms buvo paruošti komunikantai, apsilankiau apie antrą valandą nakties ir sutikau neįtikėtiną skaičių žmonių, jie nemiegojo, o kartu meldėsi, giedojo. Įspūdinga gyva jauna Bažnyčia!“ – sakė Laurynas.
Kauno jaunimo grupę lydėjusi Liepa Baltrušaitytė irgi akcentavo bendrystę: „Atsisėdi autobuse ir prie tavęs pasišnekučiuoti prisijungia žmonės iš Lenkijos, Ispanijos, Brazilijos, Pietų Korėjos, kitų šalių. Į Romą atskrido milijonas žmonių, ir visi mes ten susirinkome dėl Jėzaus!“ – komentavo ji.
„Stipri“ naktis su Popiežiumi
Pasiteiravus apie kelionės kulminaciją, pašnekovai sutartinai tikino – tai maldos vigilija su popiežiumi Leonu XIV Tor Vergata laukuose. „Nerandu žodžių apibūdinti, ką reiškia, kai daugiau kaip milijonas jaunų žmonių iš viso pasaulio kartu tyloje žvelgia viena kryptimi: į Jėzų Švenčiausiame Sakramente. Ši patirtis giliai išreiškia Bažnyčios esmę, tą bendrą kryptį, bendrą žvilgsnį ir santykį su Kristumi, kuris giliausia prasme mus vienija ir suburia į bendruomenę. Ši patirtis labai įkvėpė!“ – teigė sesuo Adelė ir pažymėjo dar vieną įspūdingą momentą: „Piligrimystės metu įvyko sužadėtuvės! Gera buvo matyti mūsų grupelės jaunuolių porą, priėmusią sprendimą kartu keliauti į Santuoką. Kiek šioje akimirkoje buvo mūsų visų džiaugsmo ir jautrumo! Patyrėme, kad esame keliaujanti Bažnyčia, kurioje atrandame savo pašaukimą, išdrįstame atsiliepti į jį, patiriame vieni kitų palaikymą, padrąsinimą, meldžiamės vieni už kitus ir gyvename apstų Gyvenimą!“
„Per vigiliją Tor Vergatoje vienas jaunuolis paklausė: „Kaip būti tikroje draugystėje?“ Popiežius Leonas XIV atsakė remdamasis šv. Augustinu: „Mes turime vienas kitame matyti Jėzų. Jeigu savo drauge nematai Jėzaus – tu nemyli jo.“ „Stipru!“– prisiminęs tą įspūdingą naktį sako Laurynas.
Parvežti bendrystę ir betarpiškumą
Ką piligrimai iš Romos norėtų parvežti į Lietuvą?.. Anot Lauryno, svarbu būti svetingiems ir betarpiškiems. „Kunigas Artūras Kazlauskas po Romą vedžiojo kauniečių grupę, daugiau kaip 50 žmonių. Mus lydėjo ir vienuolis Motiejus Krutulis. Buvo įspūdinga kartu eiti, klausyti pasakojimų. Galiausiai kunigas Artūras atvedė piligrimus į ledainę, kur yra daugiau nei 150 skonių ledų ir liepė kiekvienam išsirinkti po 4 skonius. Pavaišino. Įspūdinga“, – sako Laurynas ir pabrėžia, kad vienas gražiausių pavyzdžių jam – tai kunigai, išdrįstantys keliauti drauge su jaunimu. Tor Vergata laukuose jis matė, kaip vienas kunigas jaunimui nešioja ledus, kitas groja gitara, o trečias – žaidžia stalo žaidimus. O štai vienuolis Motiejus su jaunimu net nusifilmavo tiktoke. Visi jie kūrė santykį.
„Lietuvių susitikime buvo daug, daugiau nei 300 piligrimų ir vos 10 kunigų... Tada kunigas per katechezę pasakė: „Aš linkiu kiekvienam iš jūsų, jaunuoliai, sugrįžus į savo parapijas ateiti pas kleboną ir pasakyti: „Linkėjimai iš Romos, man jūsų trūko!“.
Liepa Baltrušaitytė pastebi, kaip svarbu surasti savo maldos bendruomenę, kurioje aktyviai dalyvautum, kurtum bendrystę: „Jaunuoliai labiausiai trokšta, kad juos pamatytų, kartu pabūtų, išklausytų, išgertų kartu arbatos. Paprasta“, – sako Liepa.
Sesuo Adelė Jaunimo jubiliejuje Romoje įsitikino, kad parako turi ne tik jaunimas iš pietietiškų kraštų, bet ir lietuviai: „Jų entuziazmas, įsikvėpimas, kūrybiškumas, idėjos grįžo į Lietuvą! Ir atsakant į klausimą, ko čia, Lietuvoje, stinga, sakyčiau, kad stinga tų, kurie norėtų toliau keliauti su šiais įsikvėpusiais jaunuoliais, norėtų juos palydėti, su jais leisti laiką, augti, kartu kurti ir įgyvendinti drąsias idėjas, kurių šiandien taip trūksta jaunimo sielovadoje. Romoje mums gyvenant tame didžiuliame, šimtus piligrimų iš viso pasaulio suvienijusiame angare buvo gera matyti kunigus, vienuoles, vyskupus, vyresnius jaunimo grupių palydovus, kurie atlydėjo jaunus žmones į šį nuotykį, dalinosi su jais ta pačia nepatogia buitimi, virtusia nuostabiu nuotykiu, sutvirtinančiu tarpusavio ryšius, kuriančiu visai kitokią santykio kokybę. Esu tikra, kad raktas į jaunimo sielovadą yra nuoširdus santykis ir bendrai kuriama patirtis (per bendrą veiklą, bendrą maldą, keliones, išvykas, bendros tarnystės patirtį, per nuoširdų asmenišką pasidomėjimą kitu ir palaikymą, per buvimą skausmo ir džiaugsmo akimirkose, etc.)“, – dalijasi sesuo Adelė Pilipavičiūtė.
Pasak jos, sielovadininkų poreikis yra milžiniškas. Ką galima daryti, kad situacija Lietuvoje bent po truputį gerėtų? „Palaikyti, padrąsinti ir pastiprinti tuos, kurie jau veikia jaunimo sielovados srityje, jau kuria tą nuoširdumu grįstą santykį; melsti Dievą, kad pažadintų daugiau sielovadininkų, kuriems nuoširdžiai rūpėtų jaunas žmogus; patiems kurti progas ir nepaliauti kviesti įvairius sielovadininkus, pašvęstuosius, kunigus įsitraukti į jaunimo veiklas“, – rekomenduoja sesuo Adelė.
Autoritetai eina kartu
Kas Bažnyčioje pašnekovams yra autoritetai ir kaip tokiais tampama? Sesuo Adelė atsako citata: „Jėzus sakė, kad nesivadintume rabi, nes turime vienintelį Mokytoją, bet būtume vieni kitiems broliai ir sesės (plg. Mt 23, 8). Būti broliu ar sese – tai keliauti kartu su kitu būnant tuo, kas esi, kuriant nuoširdų ir lygiavertį santykį ir pačiam būnant mokinystės santykyje su Jėzumi. Ir tokiame santykyje vyksta labai natūrali cirkuliacija: dalinamės ir mokomės vieni iš kitų tų dalykų, apie kuriuos dažniausiai ne tiek kalbame, bet ką darome. Ir tuomet, jau kaip pasekmė, gali taip nutikti, kad vienoje ar kitoje srityje dėl tam tikrų pasirinkimų, gyvenimo būdo, santykio kūrimo principo, tapsime kam nors šiokiu tokiu autoritetu, t.y. pavyzdžiu.“ Ji pažymėjo, kad tapimas autoritetu neturėtų būti tikslas.
„Žinoma, Bažnyčioje yra asmenų, kurie jau vien dėl savo atliekamos tarnystės yra autoritetai. Puikus to pavyzdys yra popiežius Leonas. Jam suteikta ypatinga atsakomybė Bažnyčioje, su ypatingu dėmesingumu klausomės jo žodžių, žvelgiame į jo veiksmus. Ir gera matyti, jog jis nėra tik formalus lyderis. Jo pavyzdys natūraliai augina pasitikėjimą juo, įkvepia, jis tampa ne vien formaliu autoritetu, kurio turime klausytis, bet širdies autoritetu, su kuriuo norisi keliauti pirmyn“, – sako sesuo.
Laurynas Būda vos pradėjus kalbą apie autoritetus bažnyčioje paminėjo Tiberiados bendruomenę: „Pirmą kartą į Baltriškes nuvykau būdamas turbūt aštuntoje klasėje. Brolių paprastumas, darbas, juokas, kamuolio spardymas, virvės traukimas ar žaidimas su šunimi kartu – paliko neišdildomą įspūdį. Esmė – tiesiog būti kartu. Kartais nereikia sakyti didžiausių katechezių, akcentuoti, kad esi vienuolis, o tiesiog būti kartu kasdienos įvairiose situacijose“, – svarstė Laurynas. Jis mano, kad autoritetai savo vyskupijoje turėtų palaikyti jaunimo sielovadą. „Žinau Lietuvoje vyskupijų, kur jaunimo centre dirba vienas žmogus ir tik puse etato. Ką tai reiškia? Tai parodo tos vyskupijos požiūrį į jaunimą, į sielovadą“, – susimąstyti ragino jaunuolis.
Romoje jį nustebino miestelio, kur buvo apsistoję, klebonas ir meras: „Grįžus nakvoti mūsų laukė trys kunigai misionieriai iš Argentinos, miestelio klebonas, meras. Jie mus pakvietė kartu kepti ant laužo dešreles, dainuoti, vakarieniauti, pabendrauti, – jaunimui tai buvo labai daug. Valgymas kartu yra svarbi bendrystės ir meilės dalis“, – pažymėjo Laurynas.
Atsisveikindamas jis kalbėjo: „Popiežius Leonas XIV vigilijoje Tor Vergata laukuose ne kartą minėjo, kad reikia būti drauge, nelikti vienam, eiti kartu kaip Emauso mokiniams. Keliaujant kartu, ginčijantis – galima atpažinti Jėzų. Drąsos, bandant atrasti bent vieną žmogų šalia, kuris keliaus kartu link Dievo.“
