Dimitrijaus Matvejevo nuotrauka
kaip būčiau nenorėjusi šito rašyti! Ir, manau, neatsirastų tokio, kuris norėtų – apie tėvą Antaną Saulaitį būtuoju laiku. Jis turėjo gyventi amžinai, juk aišku visiems.
Amžinai – kiekvienam sutiktam turėjo meiliai moti ranka. Niekada nesiliauti daryti to, ką ir kaip darė, kaip žiūrėjo, ką kalbėjo ir ką tylėjo. Ir visa kita. Tačiau – koks skandalas– jo čia nėra! Ir mus užgulė visai kitokia, ne jo meili tyla. Didžiojo penktadienio nebūties kurčioji. Artimiau jį pažinojusieji visi kaip vienas tvirtina: šios žinios nepakelia ne tik siela – ir kūnas. Jis rytais nenori pakilti ir eiti, kur įprastai ėjęs. Nori gedėti susirietęs sofos kamputyje. Truks, kol suvoksime, kad saulaitiška tyla niekur nedingo. Tokios nedingsta, tokios tam ir nusileidžia čia iš dangų, kad niekada nebedingtų.
Tėve, kas Tu buvai? Kas Tu būsi mūsų atmintyje ir kasdienybėje? Kaip mes įgalėsime Tave aprėpti, kaip įgalėjome? Kaip atlaikėme Tavo tėvystę, Tavo bičiulystę? Tavo ištikimybę Dievui, Bažnyčiai, kitiems ir sau?
Jo buvimas veikė mus daugybe paradoksų. Man brangiausi buvo šie. Kalbėsiu pavyzdėliais. Jis išmokė. Pavyzdėliai, kuriais mus vaišindavo per pamokslus, susibūrimuose, stovyklose, bičiulių rateliuose – visur. Kad ir kiek teologinių traktatų esame prisiskaitę, kad ir kiek mokslų graužę, o jis mums atkakliai pateikinėjo paprastučius kasdienybės atspindėlius. Tarsi pats nebūtų jokio mokslo krimtęs! Įmantrių tarptautinių žodžių mantras pažerdavo tik tada, kai norėdavo patraukti per dantį galvočius. Kai kuriuos tie pavyzdėliai erzino, kai kurie į juos žiūrėjo atlaidžiai, o kiti jų klausydami pasijusdavo tarsi namuose. Tarsi pačion Evangelijon įžengę, kviečius nuo raugių skirti pasimokę. Ne, jis anaiptol nebuvo prieš teologus ir kitokius mokslus. Jis buvo prieš kurčiaširdystę.
Pirmasis. Apie nusipelnymą darbais. Pamenu, regis, LRT laida „Legendos“, ruošdama pasakojimą apie tėvą Antaną, sukvietė mintimis pasidalinti keletą jo bendražygių. Po laidos peržiūros kažkas pasipiktino: „Jis juk nuveikė tiek darbų, o visi kalba tik apie tai, koks jis geras!“ Tikrai. Su mažomis išimtimis taip ir buvo. O juk kalbėjo rimti, garbūs žmonės, neabejotinai žinoję gausius ir regimus tėvelio nuopelnus. Bet… pamiršo. Kaži kodėl? Pamenu, tada po šios pastabos sutrikau. Bet Evangelija beveik visada trikdo! Kaip ir žmonės, kurie tyliai ramiai Evangelijos dvasia gyvendami, kitiems jos slėpinius atveria (nes gi Rom13, 10. Pasiskaitom). Neabejoju nė kiek – visi iki vieno tėvo Antano darbai bus surašyti tiek žemės, tiek dangaus knygose. Ir tie ilgi sąrašai nė iš tolo neprimins žvangančio vario ir skambančių cimbolų ( 1 Kor 13, 1. Pasiskaitom).
Antrasis. Namas šis – ne ant smėlio. „Kryžiaus namuose“ vyko vienos pirmųjų tėvelio suburtų išsiskyrusiųjų sielovados grupių susitikimas. Registracija jau baigta, o norinčiųjų už brūkšnio – nors vežimu vežk. Įpusėjus susitikimui vienas šeimos griūties skausmo varginamas žmogus, nepanorėjęs susitaikyti su užribio lemtimi, gana agresyviai ėmė brautis į mūsų kambarėlį. Išėjau jo nuraminti ir ėmiausi ilgo grupės taisyklių aiškinimo. Įtikinti nė už ką nepavyko, agresija tik augo. Į pagalbą atskubėjo grupės psichologė, aiškinamojo darbo uoliai ėmėmės dviese. Nepadėjo. Tada atėjo gerumo pilnasai tėvelis, ramiai, bet tvirtai – kaip retai kad buvo tekę matyti – užstojo duris savo tvirtu skautišku stotu, ir keletą kartų tykiai, švelniai purtydamas galvą tarstelėjo „ne“. Fronto linija dar kiek patriukšmavo ir atsitraukė. Tada gal pirmą kartą pamatėme, koks tvirtas šis žmogus savo viduje, kaip moka brėžti būtinas ribas kito nežeisdamas. Ne, jis toli gražu nebuvo beformis gerumas.
Trečiasis. Prikelti lozoriai. Tai, kad tėvelio Antano namai buvo statydinti ant uolos, ypač buvo juntama, kai kalbėdavomės apie Bažnyčią. Jis giliai ir ištikimai ją mylėjo. Buvo jai visiškai atsidavęs. Ir sirgte sirgo dėl jos netobulumų, klaidų. Darė viską, ką tik gali, kad jos ne visada gražus veidas, „nusėtas randais ir karpomis“, kaip mėgo sakyti, būtų švaresnis, skaistesnis, nuvalytas tiesos, atgailos dvasios ir apklotas meile. Ką čia nutylėti – argi nebuvo tokių, kurie dėl to jį laikė kone Bažnyčios griovėju, prasilenkiančiu tai su viena, tai su kita dogma ar doktrina? Bet – o paradokse! – būtent tai (vien mano kukliomis žiniomis) daugybę žmonių sulaikė Bažnyčioje, kai jie, įskaudinti ar nusivylę dėl jos netobulumo, buvo pasirengę atgręžti jai nugarą. Beje! Tėvas Antanas net ir atsitraukusiųjų šiukštu nebarė ir nemoralizavo. Atvirkščiai – dar jautriau, įdėmiau juos globojo, dar kantriau gydė, nesiliaudamas rodyti paprastučius meilės ženklus. Ir būtent dėl tos besąlyginės meilės ne vienas lozorius yra pakilęs iš savo mirties vietos. Tokia tad neaprėpiama meilės aprėptis. Gal ir ne keista, kad saugantiems įstatymo tvarką ji gali pasirodyti nesaugiai eretiška.
Dimitrijaus Matvejevo nuotrauka
Tiek šiam kartui. O kol kas neguoskime vieni kitų teisingomis tezėmis, esą jis dabar saugo mus iš dangaus. Kol kas šis žinojimas mažai tepadės. Duokime sau laiko persiplėšti gedulo marškinius. Išleiskime širdis raudoti.
