Gegužę dera rašyti apie motinystę. Taigi pirmas sekmadienis… Kapuose gėlių kaip per Vėlines, Mišių užsakoma gausiai, mamos lankomos, kai kurios tik skambučių sulaukia, kai kurios ne...
Visi vaikai serga. Ir kiekviena mama šiek tiek „daktarauja“. Banalūs reikalai – „snarglitai“, „gerklitai“, nusivėmimai, paviduriavimai. Mama įvertina ir nusprendžia, ar vaikas gali laikytis namie, ar jau reikia daktarui rodyt, ar vaiko savijauta pusėtina, ar jau reikės iškart į ligoninę. Suduoda vaistus, slaugo, matuoja temperatūrą, plauna ir atsiurbinėja nosį, daro inhaliacijas, girdo papildomus skysčius. Ar jos to mokosi iki vaikeliui gimstant? Kai kurios – taip. Gerai, jeigu ir tėvas mokytas ir dalyvauja, o dar jeigu sutaria!..
Būna sukrečiančių, nebanalių istorijų.
* * *
Trejų metų mergaitė ligoninėje dėl viduriavimo... Motina emociškai pakrikusi. Tėvas neatlaikė, pabėgo. Dukrelė jau patyrusi tris sudėtingas širdies ydų operacijas, nesuaugusios lūpos ir gomurio operaciją. Apsigimimai nustatyti per pirmąjį nėščiosios ultragarso tyrimą. Reikėjo vaikelį nešioti ir gimdyti žinant, kad bus didelių problemų. Medikai buvo paruošę planus ir tinkamai reagavo. Mažylė vystosi gerai, lanko darželį, rytoj važiuos namo. Bet laukia dar ne viena širdies operacija. Į ką mamai remtis?..
* * *
Paauglę merginą ligoninėje slaugo tėtis. Dėl gripo, plaučių uždegimo. Ir dėl raidos sutrikimo, epilepsijos, pėdų ir stuburo deformacijų, išmatų ir šlapimo nelaikymo. Retas genetinis sindromas. Dukra nieko nesupranta, nebendrauja, sunkiai juda, pati nepavalgo, nežaidžia. Nuolatinės kelionės pas neurologus, endokrinologus, ortopedus, genetikus, kineziterapeutus, į sanatorijas. Keliolika metų su neįgaliu, vis augančiu, bet vis dar kūdikiu. Pasiaukojanti tėvystė ir motinystė. Šįkart, tikėkimės, vaistai suveiks, uždegimas nurims, po savaitės važiuos namo. O kitą ir kažkelintą kartą?
* * *
Du berniukus auginanti šeima laukėsi mergaitės. Jauni, inteligentiški, tikintys. Visą nėštumą žinojo, kad tik gimusi dukrelė negyvens. Grubūs apsigimimai. Ir nešiojo. Naujagimių reanimacijoj pakrikštijo. Po savaitės palaidojo. Ketvirtas jų vaikas – vėl mergaitė, auga sveika. Šeima daug meldžiasi. Turbūt dėkoja.
* * *
Gimdymas Cezario operacijos būdu tampa įprastu. Dar gyvi žmonės, kurie gali papasakoti, kokia didžiulė rizika buvo kiekvienas gimdymas. Ir motinai, ir vaikui. Statistika pagerėjo tik pastaraisiais keliais dešimtmečiais. Paprašėme padėkos Mišių už tuos medikus, kurie išgelbėjo marčią ir anūką, laiku atlikę tą operaciją. Kiek džiaugsmo dėl motinystės, kuri galėjo ir neįvykti!
* * *
Normalus nėštumas ir gimdymas... Sveikas naujagimis, visi laimingi. Po kelių valandų vaikelio būklė blogėja – savaiminis plaučių plyšimas, pneumotoraksas – nebuitine kalba. Laimę keičia sukrėtimas, baimė, neviltis. Prieš kokius penkiasdešimt metų būtų papildyta naujagimių mirtingumo statistika. O dabar – visos sąlygos, priemonės ir specialistai pasiekiami tuoj pat. Sėkminga operacija, naujagimis jau namuose, tuoj švęs pirmo mėnesio gimtadienį!
* * *
Katechezėse dažnai pasitaikanti tema „Ar Dievas gydo šiandien?“. Klausausi iš profesinio smalsumo. Trijų vaikų mama pasakoja savo šeimos patirtį. Jauni teisingi katalikai. Rekolekcijose dalyvauja, dėl svarbių dalykų atsiklausia Dievo. Dėl vaikelio planavimo irgi atsiklausė. Ir suplanavo. O vaikelis gimė gerokai per anksti. Tik pusės kilogramo svorio. Ankstuko odisėja truko aštuonis mėnesius ligoninėje. Tiek laiko tėvas vienas augino vyresnius vaikus. Po to dar laukė dirbtinė plaučių ventiliacija namuose (gana retas iššūkis tėvams ir medikams). Gaivinimai, slauga inkubatoriuje, infekcijos, pagerėjimai ir pablogėjimai, krikštynos reanimacijoje, atsisveikinimas, operacijos, naujausia ir eksperimentinė gydymo metodika. Pasisekė! Vaikui jau penkeri, sveikatos problemos minimalios. Visose situacijose mama, šeima, giminė nepaliaudami pasitikėjo Dievu, kreipėsi į šventuosius, meldėsi, prašė bendruomenės maldos, buvo atsivertimų. Išgyvena ne visi neišnešioti ypač mažo svorio naujagimiai. Nemažai išgyvenusių turi negalią. Šitą išgydė profesionalai? Dievas, šventųjų užtarimu?..
Vaiko liga, negalia, mirtis – amžinas kausimas: kodėl gerasis Dievas tą kančią leidžia? Atsakymą bandau sau susikurti. Gal teologai pataisys, papildys? Galvoju, kad šitos nelaimės Dievo plane dėl aplinkinių. Dėl tėvų, mamų, senelių, kaimynų, mokytojų, auklėtojų, medicinos darbuotojų. Kiekvienas, kas prie tos situacijos prisiliečia, sužino, būna šalia, turi progą gailestingumo darbams ir šventėjimui. Bent maldai. Ir džiaugsmui, dėkojimui, kai viskas gerai. O kai negerai – tikėjimui arba nors vilčiai, kad vaikas – šventas ir laimingas Dievo artumoj. Gyvenimas juk amžinas. O Dievas neužkrauna nepakeliamų naštų. Ypač Motinoms. Būkit palaimintos!
