Aistė Ruzgienė
Kai Jėzus penkiais kepalėliais duonos ir dviem žuvimis pamaitino minią, buvo surinkta dvylika pintinių maisto likučių. Kur keliauja trupiniai nuo mūsų stalo? Gal išmetame pasiteisindami: nieko tokio, galime sau tai leisti... Bet ar iš tiesų nieko tokio? Nuo ko pradėti, kad būtų kitaip?
Apie ekologiją virtuvėje
Gyvename paradoksų laikais – maistas brangsta, bet iššvaistome jo vis daugiau. Visais metų laikais mums tapo prieinami vaisiai ir daržovės, apie kurių egzistavimą ankstesnės mūsų platumų kartos nė nežinojo. Mūsų virtuvės dar niekada nematė tiek apstybės, o šiukšliadėžės nebuvo tokios pilnos – kaip kitaip paaiškinti faktą, kad vienas žmogus Lietuvoje per metus išmeta maždaug 56 kg, o bendrai ES sugeneruojama 88 mln. tonų maisto atliekų. Virtuvė yra šeimos traukos, skanaus klegesio bei didžiausio vartojimo ir švaistymo vieta.
Popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie būtinybę atsisakyti vartotojiško gyvenimo stiliaus ir eikvojimo kultūros, karštai pasisako prieš nereikalingą maisto švaistymą ir ragina ieškoti būdų, kaip rimtai spręsti šią problemą.
Maistą išmesti lengviau nei daiktą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kur tas organinės kilmės atliekas metame – į tam skirtą kompostavimo talpyklą ar kartu su kitomis buitinėmis atliekomis? Jei mūsų nuluptos žievelės, pradėję gesti pomidorai ir nesuvalgyti makaronai keliauja į bendrą atliekų srautą su atgyvenusiomis indų kempinėlėmis, suplyšusiomis kojinėmis ir kitomis nerūšiuotinomis atliekomis, tai sąvartyne jie ne tik greitai nesupus, bet ir ilgai irdami išskirs dujas, prisidedančias prie šiltnamio efekto atmosferoje.
Svarbu suprasti viso maisto gamybos ciklo ir maisto švaistymo poveikį mus supančiai aplinkai, ekonomikai, klimato kaitai, biologinės įvairovės nykimui ir kitoms iš to kylančioms socialinėms problemoms. Popiežius Pranciškus (LS, 50) sako dar stipriau: ne paslaptis, kad išmetama apie trečdalis pagaminto maisto, o išmestas maistas yra tartum pavogtas nuo vargšų stalo. Kartu tai ir išeikvoti dirvožemio bei vandens ištekliai, vėjais paleistos darbo jėgos, pakavimo, transportavimo išlaidos. Jei kaskart, išmesdami pajuodusius bananus, trumpam pamąstytume, koks buvo jų kelias nuo užauginimo, nuskynimo, kelionės jūriniais konteineriais iki sugedimo mūsų spintelėse, gal kitąsyk atidžiau apskaičiuotume, kiek pirkti, kad spėtume suvartoti.
Gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog daugiausia iššvaisto įvairios maitinimo įstaigos ar prekybos vietos. Tačiau 2016 m. FUSIONS tyrimas atskleidė, jog daugiau nei pusė (53 proc.) maisto atliekų sugeneruoja namų ūkiai, kuriuose gyvena šeimos su vaikais, dažniausiai didmiesčiuose ir gaunantys daugiau pajamų. Jei smalsu, kokių maisto produktų išmetame dažniausiai, – tai greitai gendančių vaisių, daržovių, šakniavaisių ir pieno produktų.
Na, o dabar laikas nukulniuoti į virtuvę, įsivardyti, kokių nesuvartotų produktų dažniausiai išmetame,ir apsvarstyti, kokius maisto tausojimo įpročius galėtume diegti namuose. Svarbiausia yra noras keistis, tuomet – nuoseklumas ir kantrybė. Ir neužsimoti grandioziniams pokyčiams, nes po kelių dienų ūpas gali dingti.
Kokie žingsneliai vestų į darnesnį vartojimą virtuvėje?
Maži žingsneliai
Turime akylai stebėti šaldytuvo, šaldiklio ir spintelių turinį. Priešais akis susidėti produktus, kurių galiojimo laikas trumpesnis – galime paskirti net atskirą skubaus vartojimo dėžutę. Ne kartą teko išmesti prarūgusias trintas uogas vien dėl to, kad jos atsidūrė nematomame šaldytuvo kamputyje.
Laudato si’(211) popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį į maisto protingo kiekio paruošimą. Gaminant verta tiksliai apskaičiuoti porcijų dydį; juk žinome, kiek kuris šeimos narys suvalgo. Jei laukiame svečių, nepersistenkime norėdami pasirodyti – perdėtas vaišingumas gali paskatinti maisto švaistymą. Lūžtantys stalai per šventes neretai reiškia, kad tas pačias mišraines dar valgysime keletą dienų.
Ruošdami patiekalą pritrūkome kažkokios sudedamosios dalies? Pagalvokime, kuo galime ją pakeisti (apsieiti), antraip labai tikėtina nulėkus į parduotuvę sugrįžti su maišu neplanuotų pirkinių. Dar viena gudrybė yra mažesnės porcijos ir ... mažesnės lėkštės. Geriau įsidėti mažiau ir pakartoti, jei išties norėsis, nei išmesti neįveikus.
Tyrimai rodo, kad bene pusė pirkėjų neskiria tokių vartojimo terminų, kaip Geriausias iki... ir Galioja iki...; dėl to, atkreipdami dėmesį tik į datą, dar tinkamus vartoti produktus per anksti siunčia į „maisto kapines“. Nuoroda Tinka vartoti iki... reiškia, kad šiuos produktus reikia suvartoti, kol nesibaigė terminas (švieži gyvūninės kilmės produktai, šviežiai spaustos, nepasterizuotos vaisių sultys ir pan.). Bet jei matome užrašą Geriausias iki..., tai reiškia, kad produktas tinkamas bei saugus vartoti ir praėjus nurodytai datai (kruopos, šokoladas, aliejus, kava, miltai, makaronai, konservuoti, džiovinti produktai ir pan.).
Apsipirkimas prasideda... namuose
Prieš einant apsipirkti svarbu kruopščiai susidaryti pirkinių sąrašą ir neprisipirkti, ko neplanavome. Dar – geriau eiti į parduotuvę pavalgius, nes pilvui gurgiant ir akims raibstant nuo pasiūlos į krepšius prisikrausime ne tik tai, dėl ko atėjome. Atsispirti ir akcijoms dviem už vieną kainą, jei reikia tik vieno.
Pirmenybę teikime sveriamiems, sezoniškiems, vietinių augintojų parduodamiems vaisiams ir daržovėms. „Išgelbėkime“ ne tokius gražius arba pavienius (jei reikia dviejų bananų – neplėškime jų nuo kekės, o pasiimkime tuos, kurie dėžėje guli atskirti). Ar žinote, kad dėl kokybės ir išvaizdos reikalavimų dauguma neįprastų formų vaisių ir daržovių nepasiekia vartotojų ir yra išmetami iškart po derliaus nuėmimo? Jei vis dėlto aptinkame kreivą morką, neišbrokuokime – skoniu ji nesiskirs nuo tiesesnės.
Kūrybinis likučių iššūkis
Vaikystėje dažnai girdėdavau mamą sakant: „Šiandien vakarienei – likučių realizacija“, tai reiškia – pabaigsime tai, ką turime, sujungdami likučius į naują, netikėtą patiekalą.
Maistą, kurio nebespėsime suvartoti, galime šaldyti, džiovinti ar konservuoti (iš pernokusių šaldytų bananų vėliau galėsime pasigaminti ledų, džiovintos morkų išspaudos gali virsti biriais pabarstukais, sudžiūvusi duona – džiūvėsėliais, arbūzo žievelės – džemu). Šaldymui skirtus produktus svarbu tinkamai supjaustyti ar sutarkuoti ir sandariai sudėti į tinkamus indus, ypač jei šaldiklio sistema bešerkšnė (no frost), kitaip atšildyti jie primins kempines.
Nupjautus daržovių galiukus verta sunaudoti sultiniui išsivirti arba susidaiginti. Pamačiusi, kad šaldytuve pradėjo žaliuoti morkų uodegėlės, nupjoviau jas ir pamerkiau į vandenį – po savaitės išleido vešlius lapelius. Juos sudėjome į salotas, glotnučius ir pasiskaninome sumuštinius. Mitybos specialistai sako, kad daugelio šakninių daržovių lapai maistingesni už pačias daržoves, o juk dažniausiai juos nuskabę išmetame... Gyvenant bute nesunku užsiauginti įvairių žalėsių, pvz., saulėgrąžų daigų.
Nors siekiamybė yra kaip įmanoma labiau sumažinti maisto švaistymą namuose, svarbu iš anksto pagalvoti, kur keliaus virtuvės atliekos, jei tokių vis dėlto pasitaikys. Ekologiškiausias sprendimas būtų pradėti kompostuoti ir taip sugrąžinti skaidžias organines atliekas į gamtos apykaitos ciklą, vėliau gaunant vertingą trąšą. Subrendęs kompostas yra maistingų medžiagų rinkinys dirvožemiui atgaivinti ir praturtinti, be to, tai padėtų sutaupyti, nes nebereikėtų pirkti trąšų.
Kompostavimo talpyklų būna įvairiausių. Gyvenantieji nuosavuose namuose įprastai kompostuoja lauke tam skirtose dėžėse (tinka daržo kampas), tačiau galima tą daryti ir rūsyje (specialiose talpyklose, pvz., kompostavimo kibiruose) ar net bute (neperšlampančiame, bet „kvėpuojančiame“ maiše). Natūraliam procesui komposte paspartinti galima apgyventi Kalifornijos sliekų, kurie besimaitindami organines atliekas greičiau pavers biohumusu. Į kompostines galime mesti ne tik beveik visas augalines atliekas, bet ir maisto likučius bei sugedusius produktus, arbatos pakelius, kavos tirščius, popieriaus ar kartono gabalėlius, servetėles. Nekompostuojamos tik gyvūninės kilmės atliekos: kaulai, mėsa ir žuvis, riebalai, aliejus, pieno produktai, kiaušiniai (lukštai – tinka).
Atskyrus maisto atliekas nuo bendro srauto ir rūšiuojant kitas (plastiką, stiklą, popierių ir kt.) pamatysite, kad į šiukšliadėžę beveik nelieka, ko mesti, ir gerokai sumažėja nerūšiuotinų atliekų. Jei tai taptų masiniu reiškiniu, sumažėtų išlaidos už šiukšlių išvežimą. Iki 2024-ųjų visose ES valstybėse maisto atliekų surinkimas ir apdorojimas taps privalomas, bet juk atsakingai tai daryti galime pradėti ir dabar.
Į virtuvės ekologizaciją svarbu įtraukti ir vaikus – šie mielai įsitraukia į įvairius daiginimo eksperimentus, planuojamą valgiaraštį ir pirkinius. Taip jie jaučiasi svarbūs savo šeimos nariai ir mokosi tvaraus gyvenimo žingsnelių, ekologinės atsakomybės, rūpinimosi aplinka.
Šiandien pagalvokime, kokio vieno nedidelio įpročio galėtume imtis, mesti sau iššūkį ir įgyvendinti. Apskaičiuota, kad jei pasauliniu mastu išsaugotume bent 25 proc. švaistomo maisto, juo būtų galima pamaitinti daugiau nei 800 mln. alkstančių žmonių. Mus tai motyvuoja stengtis, o kas motyvuotų jus?
