Kelly Sikkema / unsplash.com asociatyvi nuotrauka
Marija Stankus-Saulaitė
Šį rytą tai laukiu pirmų aušros ženklų pro mūsų namelio virtuvės langą į rytus – bent ruoželio šviesos ir tuo pačiu vilties po sunkokos nemigo nakties. Toks, atrodo, paprastas noras ir gal užtikrintas, bet vis lyg pavojus, kad kažkas bus kitaip ir arba visai neprašvis, arba tik truputį.
Vis tas pavojus. O ruduo, ir kasdien vis tamsiau, nors ne tiek, kiek Lietuvoj, kur tik dukart esu žiemą porą dienų lankiusis, bet niekad rudenį. Pagal Google, mūsų miestelis labiau į pietus negu Vilnius: mes – 41.5934° N, 73.0854° W, o Vilnius – 54.6872° N, 25.2797° E.
Dabar, po poros valandų miego atsibudusi, vis iš naujo pergyvenu paskutinį su Antanu pokalbį – labai trumpą, apie dešimt minučių prieš pat jo mirtį, čia buvo naktis, Vilniuje – rytas, jau po pusryčių, į kuriuos jis įstengė, kaip pasakojo jėzuitai, Didįjį penktadienį nueiti ir kartu valgyti. Kas pažįsta mūsų šeimą – ar Saulaičių, ar mudviejų su Algiu Stankus-Saulaičiu – žino, kad kiekvieną, nors ir labai trumpą atsiskyrimą, lydėjo „Tave myliu“. Tai mūsų šeimos nuo pačios mažumės paprotys, nes niekad nežinojom, kaip bus, o mūsų meilė buvo stipri.
Kai su Antanu buvom visai maži, daug ko laukdavom. Jam, su tėveliais, turėjusiais dėl sovietų grėsmės pasitraukti, ir man, jau Allensteine Vokietijoje gimusiai, po dvejų ar kiek metų turbūt Briege pro langą į gatvę žiūrėdami skaičiuodavom prajojančius arkliukus, viena spalva – jam, kita man. Dar kiek vėliau, rūsy ar griovy, laukdavom bombardavimo pabaigos, naktį britams, o dieną amerikiečiams iš dangaus bombas leidusiems. Antanukas baisiai bijodavo, o aš įsivariau nemigą. JAV kariuomenės laivu į Ameriką dešimt dienų plaukiant su kitais pabėgėliais ir iš koncentracijos kankinimų išlaisvintaisiais, laukėm tos kelionės pabaigos, pažymėtos Laisvės statula Niujorke...
Bet per Adventą – kiti lūkesčiai. Su broliu prisimindavom tas vienerias Kūčias kažkur Vokietijoj – jis gal žinotų vietą, – kur kaimo bažnytėlė tikrai kvepėjo tvartu, gyvūnija; visa ta aplinka, kurią kartų kartoms sukūrė, berods, šventas Pranciškus Asyžietis, pažadindamas vaizduotę, parodydamas, ką reiškia būti kelionėj, pabėgėliais, bet kažkaip vis tiek saugiems, apsaugotiems.
Pati istorinė tikrovė nuolat nagrinėjama: kaip, kur, kokios Jėzaus gimimo istorinės sąlygos. Apie tai nuolat skaitau, nes įdomu ir moksliniai svarbu, bet tas netikrumo ir grėsmės jausmas nuolatinis, nes Jėzus gimė pakeliui į kitą, greičiausia nepažįstamą vietą.
Nors mano brolis gimė dar saugiame Kaune, aš gimiau jau kelyje. Kartą, per vieną iš mano kelionių, Antaną Brazilijoj lankyti, krikšto motina man papasakojo, kaip sunkiai mama susirgo man gimus, tris dienas po išvykimo iš Lietuvos; kad ji buvo arti mirties. Paauglystėje persirgo reumatine karštlige, jos širdis susilpnėjo. Apie tai, kad su mama buvom ligoninėj – nors atskirtos – pusmetį po mano gimimo, žinojau iš tėvelių pasakojimų, bet ne kad mama buvo dėl manęs mirties pavojuj. Mama man pasakojo maniusi, jog daktarai nuo jos nuslėpė, kad miriau, tai naktį slapta, daktarams jai uždraudus iš lovos keltis, ėjo manęs ieškoti ir rado! Atpažino iš akių ir žymės prie plaukų. Po daugelio metų, kai jau galėjom Lietuvoj lankytis, mano brolio buvusi Kaune auklė pasakė, kad gimiau traukiny. Tuo abejoju, nes mūsų tėvai mums nemeluodavo. Buvom pakeliui, tai tikra, šeima atskirta, nes brolis – su tėveliu, o mudvi su mama ligoninėj grėsmės sąlygomis. Patyrėm visus pavojus, kuriuos žmonės politinėj krizėj pergyvena.
Advento metu pagalvotina, kokie gyvybiniai pavojai laukiančią vaiko Mariją supo...
Kita beveik kalėdinė istorija, bet kitokios pabaigos, po daugel metų ištiko Algį ir mane. Vokietijoj vedę ir ten vėl grįžę pradėjom laukti kūdikio, kurio Kaiserslauterne (Vokietijoje) netekome. Po dvejų metų jau Čikagoje laukėm kūdikio, taip pat netektom. Taip užsidėjo dar vienas sluoksnis mūsų šeimos laukimo istorijos. Antanas tuo metu, iš Brazilijos grįžęs, irgi Čikagoje gyveno, žinojo. Mudviem su Algiu nuomojamame butely gyveno ir tėvelis, kuriam po rimto insulto padėjome. Su juo Antanas budėjo, kol mudu su Algiu nuvažiavome į ligoninę.
Brėkšta. Įjungus kompiuterį tuoj matau daug mano ekrane tyčia paliktų nuotraukų, kad tuoj pasidžiaugčiau. Matau savo drauges, buvusius kolegas, bet daugiausia Antaną. Man gaila, kad Algio tik keletas perfotografuotų nuotraukų, nes į naują kompiuterį nepervestos mano trisdešimt dvejų metų laimingo gyvenimo kartu su mylimu vyru, prieš septyniolika metų mirusio, fotografijos, bet namuose jų pilna. Antano nuotraukos džiugios. Net ir kapas gražus, jo Lietuvoj daugybės artimųjų lankomas.
Štai Antanas pristato, piešia šv. Andrių Bobolą SJ. Štai su draugėm bei draugais kalba, valgo ledus, vaikščioja, stovykloj bendrauja, praveda šv. Mišias. Čia, sunkiau judėdamas, į šv. Jonus keturračiu traukia. Ligoninėj, lauke, viduj – vienas, su kitomis, kitais, visur, mylimas, mylintis, gražus, nuostabus. Jo akys, po gimimo šešis mėnesius mėlynos, po to – rudos, kaip mūsų mamos; pilnos humoro, užuojautos, stebinčios, pastebinčios. Tokį jį matau šį rytą, atidariusi kompiuterį.
Kartą būdama komoj, su sepsiu, paragavau, kaip jaučiama mirtis. Nors mane lankiusioms draugėms atrodė beviltiška ir baugu, man pačiai buvo visai ramu tylioj tamsiai pilkoj aplinkoj, gal su Algio figūra kairėj. Antanas dar buvo gyvas, keistai sutapo, kad ruošdamasis į Tautinę stovyklą gyveno netoli mūsų miestelio. Jis man buvo sakęs, kad mirštančiai, mirštančiam perėjimas ramus, nors gal aplinkiniams kitaip atrodo.
Tai dabar man tenka laukti, kol Danguje vėl pasimatysim su Algiu, Antanu, tėveliais; su Olga ir Maryte, ir Dalyte, Lillian; su Denny Como SJ, ir tėvu Ciszek SJ, ir daugybe mylimų žmonių. Vienu laiku Algiui skundžiausi, kad nežinau, ką Danguje veiksiu, nes nebus knygų, bet jis nuramino – juk ten bus jų autorės ir autoriai. Tai laukiu pasimatyti su Milton, Shakespeare’u, Keatsu, Melville’iu, O‘Neillu ir dešimtis kitų, kaip ir su savo tiek anglistikos, tiek islamo studijų profesorėm, profesoriais. Nemanau diskutuoti, nes esu gan nekantri literatūros svarstymuose, tai tik pabūtume kartu ir pajuokautume.
Tėvų sodintos katalpos. Michael Niu nuotrauka
Bet su Dievu man nereikia laukti pasimatyti, nes Dievą esu nuolat sutikusi ir Dievo Veidą mačiusi, atpažinusi savo artimuosiuose, draugėse, drauguose. Žinau, kaip Dievas atrodo. Numanau, kaip Danguje būtų, nors gal smagu būtų Dangui perkeičiant, apšviečiant mylimas vietas. Pažiūriu į mūsų tėvų pasodintas rugpjūty žydinčias katalpas ir galvoju, kad jos tikrai Danguje tiktų.
Laukimas. Žinant, kaip mūsų mama sakydavo, kad viskas bus gerai. Viskas yra gerai. Saulė jau patekėjus, šviečia!
Projektą iš dalies finansuoja
