Aaron Blanco Tejedor / unsplash.com nuotrauka
Fausta Palaimaitė
Daug kartų esu girdėjusi žmones sakant, kad jiems įkvėpimas susimąstyti apie gyvenimą, apie Dievą labiau kyla būnant miške ar prie jūros nei sausakimšoje atlaidų Mišių bažnyčioje. Tai tikra tiesa. Taip yra ne tik dėl pačios gamtos, bet ir dėl žmogaus intencijos, jei einama būtent pabūti gamtoje, ne vien greit šunį pavedžioti, paplepėti telefonu, ar prabėgti pusmaratonį. Tas pats laikas, skirtas buvimui, ir yra pagrindinis raktas į susitelkimą.
Žmonės, norintys geriau tvarkytis su stresu, mokosi, pvz., dėmesingo įsisąmoninimo – bet kurioje vietoje bando skirti 10–30 min., sutelkdami dėmesį į kvėpavimą, klausymą ar kitą pojūtį, ar savo minčių stebėjimą, – tai, kas vyksta čia ir dabar. Tai padaryti nėra lengva, reikalauja daug mokymosi valandų, tačiau šitai išmokęs žmogus, tikėtina, akivaizdžiai pagerins visą savo gyvenimo kokybę – ir sveikatą, ir santykius, ir maldos gyvenimą.
Gamtoje dėmesingo įsisąmoninimo akimirka nutinka savaime: žvilgsnį patraukia augalas, medžio forma, paukštis, žmogus akimirkai sugrįžta į dabartį ir gėrisi. Jei mokame išlaikyti dėmesį, o širdį pakelti link Kūrėjo, gamtoje tiesiog labai greitai pailsime, nurimstame. Net galime geriau suvokti savo rūpesčių situacijas, nes buvome visiškai nuo jų atsitraukę.
Tačiau galima gyventi gamtos apsuptyje ir jos nematyti. Vienas vyras kalėjime su jauduliu sakė, kad tik čia, nelaisvėje, priėjęs prie gėlių, pirmą kartą gyvenime įdėmiai apžiūrinėjo ir pamatė, kokios jos gražios. Laisvėje gamta jam tebuvo rūpesčiai: pjauti žolę, grėbti lapus... Jis gamtos „nebuvo matęs“. Jei protas užimtas, ten verda chaosas, žmogus negali pasinerti į grožį, nesvarbu, gamtos ar meno: minčių triukšmas užima visą dėmesį. Jis gali pasakyti, kad gražu, bet tas grožis sielos gelmių nepasiekia.
Biblijoje gausu vietų, kur Dievo veikimas išreiškiamas gamtos reiškiniais, pvz., visa 104 psalmė pasakoja tai, ką apibendrina 24 eilutėje: „VIEŠPATIE, kokie įvairūs tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei! Tavo kūrinių pilna žemė.“ Tokių vietų yra gausybė. Štai Jėzus kviečia įsižiūrėti į lauko lelijas ir padangių sparnuočius, kad suprastume, kaip dangiškasis Tėvas rūpinasi visais savo kūriniais (Mt 6, 26–29). Tad pasinėrimas į vaiskią vasaros gamtą iš tiesų yra puikus būdas ne tik pailsėti, bet ir apmąstyti Dievo išmintį ir Jį pagarbinti.
Kaip tai padaryti, yra daugybė būdų. Mūsų Lietuvos miestai yra it parkai – gausu medžių, gėlynų, net eidami į parduotuvę, darbą ar šiaip keliaudami bent keletą minučių sutelkite dėmesį į medžius, į jų lapiją. Kviečiu! Dažniausiai žmonės gali labai neblogai pasakyti, kokie namai aplink sustatyti, o kokie medžiai, kaip jie atrodo – nelabai tą žino, tad gali būti užduotis susipažinti su medžiais. Ne tiek žinoti jų pavadinimus, kiek vaizdą, lapus, šakas, kamieno storumą. Kai jau žinosite savo liepas, egles, gluosnius, beržus, pastebėsite jų šakas, lapų atspalvius, kaip keičiasi kone kas savaitę, viduje pasaulėvaizdis prasiplės, pasidarys daugiau erdvės ir ryšių.
Kelių valandų pasivaikščiojimai gamtoje gali suteikti daug daugiau atgaivos, ramybės ir aiškumo, nei visa savaitė intensyvios kelionės į kitą šalį. Tačiau reikalinga sąlyga, kad visas dėmesys būtų sutelktas į augalus. Kaip tai padaryti? Kartą su vienu jaunuoliu keletą valandų ėjau pasivaikščioti, aš gėrėjausi pražydusiomis gėlėmis, medžiais, krūmais, na, o jis tuo metu bjaurėjosi šiukšlėmis. Sveikintina ieškoti šiukšlių gamtoje ir jas surinkti. Tačiau jei ryžtamės pailsėti, nurimti, tuomet visas dėmesys sąmoningai ir sutelkiamas būtent į gamtos stebėjimą be vertinimo: gražus ar negražus, geras ar blogas, kas nupjovė, o kas čia neišvežė, kodėl vejos nenušienavo, kas išmindė gėlyną. Nuklydus dėmesiui nuo gamtos stebėjimo ir paprasto buvimo, jį vėl ir vėl reikia sugrąžinti. Tokia valanda kasdien po darbo ar prieš jį ilgainiui sukurs pojūtį, kad laikas eina lėtai, protas nurims, tuomet lengviau susitelksite, o po darbo – atsipalaiduosite (išsamiau apie tai galima rasti Lietuvos gamtos terapijos asociacijos tinklapiuose).
Dar vienas nuostabus būdas yra Camino praktika. Jokūbo kelio infrastruktūra jau gerai Lietuvoje išplėtota, yra tinklapis caminolituano.com. Vieną dieną ar visą savaitgalį pavieniui ar su visa šeima galima leistis į kelionę pėsčiomis. Aišku, giliausiai visą vidų pertvarko savaitės ar kelių savaičių keliavimas pėsčiomis. Šios piligriminės kelionės patirtys yra gausiai aprašytos įvairiomis kalbomis, o patyrę visokeriopą naudą entuziastai kiekvienais metais suranda laiko pakeliauti vieną ar kitą atkarpą, Lietuvoje ar užsienyje.
„Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą“ – skelbia psalmininkas (Ps 19, 2), bet tai išgirsta ir pamato tik tie, kurie tam skiria laiko ir sutelkia visą dėmesį.
Projektą iš dalies finansuoja
