Irutės Jaruševičiūtės nuotrauka
„Gailestingumas“ šiandien dažnai skamba arba per saldžiai, kad būtų tikras, arba per naiviai, kad turėtų galią karo ir neteisybės draskomame pasaulyje. Esame įpratę prie nugludintų frazių, tačiau gyvenimo žaizdos reikalauja ne cukruotų pažadų, o radikalios tiesos. Artėjant birželio 7–12 d. Vilniuje vyksiančiam Pasauliniam apaštaliniam Gailestingumo kongresui, klausiame: ar šis įvykis yra tik piligrimų susibūrimas, ar proga iš naujo atrasti „nepatogų“ Dievo veidą? Apie gailestingumo skandalą, Jėzaus Širdies logiką ir Vilnių kaip vilties miestą kalbamės su kunigu Mykolu Sotničenka.
– Ar galime sakyti, kad Dievo gailestingumas šiais laikais pakeitęs savo veidą? Šiandien gailestingumo samprata yra pakitusi?
Kunigas Mykolas Sotničenka
– Dievo gailestingumas pats savaime niekada nesikeičia, nes Dievas nesikeičia. Jis yra toks pat, koks buvo apreikštas Evangelijoje ir perduotas per Faustinos Kowalskos patirtį. Kas keičiasi, tai mūsų istorinė situacija ir todėl – gailestingumo patirtis ir suvokimas. Mūsų laikais, pažymėtais trapumu, žaizdomis ir netikrumu, gailestingumas suvokiamas ne tiek kaip abstrakti idėja, kiek kaip konkretybė. Turiu omeny, kad šiandien norime Dievo gailestingumą matyti per labai žemišką logiką: kad būtų greita intervencija, aiškus „Dievo pirštas“, kuris spragteli ir panaikina blogį. Tačiau Jėzaus skelbiamoje dangaus karalystėje gailestingumas nėra magiškas problemų išsprendimas. Jis labiau panašus į kantrų, kartais net skausmingą kelią, kuriame Dievas ne sunaikina blogį iš šalies, bet kviečia žmogų jį perkeisti iš vidaus. Jėzaus logikoje gailestingumas atsiskleidžia kaip dialogo ir kantrybės gailestingumas, o ne greitų sprendimų ar jėgos demonstravimo logika.
– Galima sakyti, kad Dievas gailestingumą „suvokia“ vienaip, žmonės – kitaip? Kuo skiriasi gailestingumo samprata Evangelijoje ir pasaulietinėje kultūroje?
– Pasaulyje gailestingumas dažnai suprantamas kaip trumpalaikis gerumo protrūkis ar tam tikra silpnumo forma, arba kaip jausminis gestas, galiojantis tol, kol man patogu. Evangelijoje gailestingumas yra daug radikalesnis – jis remiasi ne emocija, bet dangaus karalystės logika, kuri peržengia paprastą „teisingumo“ suvokimą. Šv. Faustina nuolat pabrėždavo, kad Dievo gailestingumas nėra priešingas teisingumui, bet jį perkeičia ir pranoksta. Tai labai aiškiai atsiskleidžia ir Jėzaus palyginimuose (pvz., apie beširdį skolininką): Dievas dovanoja daugiau, nei „priklauso“. Toks gailestingumas provokuoja, erzina, bet būtent jis griauna mūsų norą suskirstyti pasaulį į „geruosius“ ir „bloguosius“.
Žinia, kurią nori perduoti kongresas, yra ta, kad gailestingumas nėra tik religinė sąvoka ar pamaldi praktika. Tai nėra ir siaurai religinė tema. Tai žmogiškumo išlikimo klausimas. Pasaulis, kuris mąsto tik juoda / balta kategorijomis – „šituos sunaikinam, o tada gyvensim gerai“ – nuolat grįžta į tą patį smurto ratą. Gailestingumas siūlo sudėtingesnį, bet brandesnį kelią: ne tik nugalėti blogį, bet jį perkeisti. Gailestingumas kviečia kurti visuomenę, kurioje žmonės moka išklausyti, neapsiriboja etiketėmis ir ieško būdų ne tik nugalėti blogį, bet jį perkeisti. Tai žinia, kuri svarbi visiems, nepriklausomai nuo tikėjimo.
– Gyvename įtemptais laikais. Dažnas klausia: ar karo, socialinės neteisybės ir susiskaldymo laikais dar įmanoma kalbėti apie gailestingą Dievą?
– Tai klausimas, iškylantis beveik kiekvienai kartai, bet šiandien, gyvenant karo pašonėje, jis ypač aktualus. Tačiau Dievo gailestingumo žinia niekada nebuvo skirta tik taikos laikams. Priešingai – ji gimė labai dramatiškame istoriniame kontekste, ir būtent ten, kur žmogus susiduria su blogio realybe. Šv. Faustinos patirtis ir Dievo gailestingumo kulto plitimas yra glaudžiai susiję su XX a. karais, totalitarizmu ir žmonijos sužeistumu. Tokiame kontekste gailestingojo Dievo skelbimas tampa vilties ženklu. Jis nepaaiškina kančios, bet į ją įeina giliausiai – ant Kryžiaus.
Kita vertus, sąžiningai klauskim: ar tikrai Dievas nieko nedaro? O gal mes visą atsakomybę už blogį per lengvai perkeliame Jam? Blogio šaknys dažniausiai yra labai žmogiškos: galios troškimas, egoizmas, nesugebėjimas sugyventi. Blogis kyla iš žmogaus širdies, ir todėl Dievo gailestingumas pirmiausia nukreiptas būtent ten. Jis kviečia mus neapsiprasti su blogiu, nepriimti jo kaip normos ir klausti savęs: kiek aš pats prisidedu prie pasaulio perkeitimo?
– Kaip Kristus savo širdimi atsako į šiuolaikines negandas: baimes, nerimą ir vienišumą?
– Evangelijoje Jėzus nuolat artėja prie tų, kurie prislėgti, izoliuoti ar bijo. Bet ir evangelijose, ir šiandien Jėzus nesiūlo greitų sprendimų ar saugaus pasaulio be kančios. Jo širdis liudija, kad teisumas ir šventumas negarantuoja sėkmės. Jėzaus gyvenimas baigėsi kančia ir gėdinga mirtimi, bet būtent ten atsiskleidžia kaip Dievas, kuris yra su žmogumi iki galo. Jis liudija, kad pats įžengia į žmogaus baimę, vienišumą ir kančią. Tai labai svarbu šiandien, kai žmonės bijo likti vieni su savo skausmu. Jėzaus širdis nėra pažadas, kad nebus sunku, bet pažadas, kad nebūsi paliktas vienas. Tai Dievas, stovintis ne nuošalyje, bet einantis drauge. Ši patirtis yra pati Dievo gailestingumo šerdis.
– Vilniuje vyks Pasaulinis apaštalinis Gailestingumo kongresas. Kodėl šiandien to reikia?
Gailestingumo kongresas padeda gailestingumą ištraukti iš sentimentalumo ir grąžinti jį į Evangelijos centrą kaip dangaus karalystės logiką. Tai vieta, kur gailestingumas nėra tik graži idėja, bet apmąstomas kaip konkretus pasirinkimas – asmeninis, bendruomeninis ir visuomeninis. O kartu gailestingumas apmąstomas kaip skandalinga tikrovė: blogis neįveikiamas vien jį sunaikinant. Jis turi būti perkeistas, o tai reikalauja laiko, kantrybės ir brandos.
Dar viena priežastis, kodėl toks kongresas svarbus šiandien, yra nuovargis. Daugybė žmonių – ir tikinčių, ir netikinčių – yra pavargę nuo kaltinimų, nuo nuolatinio spaudimo būti „teisingiems“, „stipriems“, „sėkmingiems“... Dievo gailestingumo žinia kalba kitaip: tu esi mylimas ne todėl, kad esi tobulas, bet todėl, kad esi žmogus. Kongresas leidžia šią žinią ne tik išgirsti, bet ir pamatyti ją gyvą liudijimuose iš įvairių gyvenimo sričių.
Ypač svarbu ir tai, kad jis vyks Vilniuje. Šiame mieste per šv. Faustiną pasauliui buvo patikėta Dievo gailestingumo žinia. Todėl kongresas čia nėra „importuotas renginys“, bet atsakas į vietinį ir istorinį pašaukimą. Rengiant kongresą Vilniuje primenama, kad Dievo gailestingumas nėra tik praeities relikvija ar pamaldumo forma – jis kviečia šiandien statyti gailestingumo miestą: per santykius, bendruomenes ir visuomenės pasirinkimus.
Galiausiai kongresas svarbus todėl, kad jis nėra pabaiga, o pradžia. Tai ne vienkartinis įvykis, bet kelionės etapas, kviečiantis žmones grįžti į savo kasdienybę su „plakančia Jėzaus širdimi“. Tokia širdis neleidžia apsiprasti su blogiu, bet ir neleidžia nurašyti žmogaus. Ji nepasitenkina paviršiniais sprendimais, bet ieško perkeitimo.
– Kongrese bus žymių katalikiškame pasaulyje pranešėjų. Ką išskirtumėte?
Kardinolas Grzegorz Ryś kalba apie „gailestingumo skandalą“: gailestingumas šiandien dažnai atrodo provokuojantis, nes jis nesutampa su mūsų norais; Dievas veikia, bet ne taip, kaip mes kartais norėtume – ne naikindamas blogį iš karto, o kviesdamas žmogų keistis iš vidaus. Kevin Hyland, kovojantis su prekyba žmonėmis ir modernia vergove, labai aiškiai parodo, kad gailestingumas nereiškia pasyvumo blogio akivaizdoje; priešingai – tai aktyvus įsipareigojimas ginti silpniausius. Kunigas James Mallon iš Divine Renovation tinklo liudys, kad parapijų atsinaujinimas nevyksta per savaitgalį; tai prasideda nuo mentaliteto pokyčio ir tęsiasi metų metus; tad jis kviečia ne stebėti, bet įsitraukti – tapti pokyčio dalimi savo šeimoje, parapijoje, visuomenėje. Kunigas Chris Alar MIC Dievo gailestingumą aiškina ne kaip jausmingą idėją, bet kaip realų Dievo veikimą ten, kur žmogus pasiekia dugną; sykiu evangelinis gailestingumas nėra sentimentalus – jis reikalauja tiesos, kviečia ne tik jį sau gauti, bet ir pačiam juo „užsikrėsti“. Gailestingumo patirtį labai jautriai liudija Kissell šeima – jų kasdienybė, paženklinta retos odos ligos ir nuolatinio išbandymo, rodo, kad Dievo gailestingumas dažnai reiškiasi ne per stebuklingą problemų išnykimą, bet per valią gyventi, mylėti ir melstis net tada, kai labai sunku. Kunigas Patrice Chocholski, ilgus metus tarnavęs tarpreliginiam dialogui, teigia, kad gailestingumas yra tiltas tarp skirtingų kultūrų, religijų ir patirčių, o Vilnius, kaip gailestingumo miestas, tampa natūralia vieta šiam susitikimui. Nicky Gumbel, Alfa kursų sumanytojas, paprasta, kasdiene Evangelijos kalba, pasiekia milijonus žmonių visame pasaulyje. Žodžiu, bus tikrai labai stiprių pranešėjų, o ir veiklų, kviečiančių patirti gailestingumą.
– Kokią žinią šis Kongresas nori perduoti visuomenei, ne tik tikintiesiems?
Gailestingumo kongresas nėra vienkartinis renginys. Tai nėra kelių dienų konferencija, po kurios visi išsiskirstysime ir viskas grįš į įprastas vėžes. Pats kongreso sumanymas kyla iš suvokimo, kad gailestingumas nėra akcija ar kampanija – tai gyvenimo būdas, kuris reikalauja ilgalaikio kelio. Pats kongresas yra tik vienas etapas platesniame procese – gailestingumo miesto statyboje. Kongresas yra kelionės kulminacija, bet ne pabaiga. Jau dabar kalbame apie gailestingumo miestą – apie Vilnių ir kiekvieną bendruomenę, kuri mokosi gyventi kitaip.
Kongreso tikslas siekia, kad dalyviai grįžtų namo su plakančia Jėzaus širdimi. Tai reiškia, kad grįžtama ne su receptais, o su jautresne sąžine, vidiniu ritmu, keičiančiu kasdienius pasirinkimus. Su supratimu, kad blogis egzistuoja ne tik „ten, kituose“, bet ir manyje. Ir kad kelias į dangaus karalystę prasideda čia ir dabar – santykyje su savimi, su kitu, su Dievu. Tokie žmonės tampa gyvomis gailestingumo miesto „plytomis“ – šeimose, parapijose, darbo vietose ir visuomenėje.
Daugiau informacijos apie Gailestingumo kongresą Vilniuje >>
Projektą iš dalies finansuoja
