Algirdas PATACKAS
...a всё очень просто.
Вот он, Бог.
Вот ты. Живи, давай...
Piotr Mamonov
Kristus yra vyras, tikras vyras, savas. Dievas atsiuntė Jį mums kaip savo Sūnų, tai yra vyrą – ne kaip dukterį, moterį. Tam, kam Jis buvo skirtas, reikėjo vyro, ir tik vyras galėjo tai padaryti. Tik mes jį padarėme belyte būtybe, nusaldinome. Kristus yra tobulas vyras, turintis visas vyrui būtinas savybes – na, ir dar tas, kurias gali turėti tik Dievas, pavyzdžiui, daryti stebuklus.
Esminis Kristaus bruožas yra drąsa. Tai ypatinga drąsa, maksimali ir kraštutinai įmanoma. Tai yra drąsa mirti, drąsa gyventi žinant, kad mirsi, kad būtinai mirsi anksčiau laiko, kad Dievo valia atėjai į šį pasaulį mirti, ir turi gyventi su šituo, ir gyventi drąsiai, tikrai. Tai gali tik vyras, tai įmanoma tik vyrui. Moteriai šitai neduota, ji ateina į šį pasaulį nešti gyvybės, jai ši lemtis būtų nepakeliama, prieštaraujanti visai jos prigimčiai.
Tokios drąsos turėjo mūsų partizanai, tačiau suvokti, ką tai reiškia, suvokti visu svoriu įmanoma tik iš patirties. Teatleis man krikščionys, jei pavyzdžių pateiksiu iš kitos terpės, iš islamo pasaulio. Taip jau atsitiko, kad su šitokia kraštutine drąsa teko susidurti ne čia, tarp krikščionių. Tai įvyko Kaukaze, per karus. Ten susipažinau ir artimai bendravau su dviem tikrais vyrais. Tai Čečėnijos prezidentai Džocharas Dudajevas ir karys Zelimchanas Jenderbijevas – vieną iš jų, Zelimchaną, galiu laikyti savo draugu. Abu jie gyveno žinodami, kad mirs, kad žus. Dar daugiau – jie žinojo, kad tai neišvengiama. Tarp jų buvo tam tikras skirtumas. Džocharas, subtilesnė natūra, islamo intelektualas, suvokė – palaipsniui – kad jo mirtis yra neišvengiama ir netgi būtina, lemta, kad ji yra sprendinys laikinai laimėjus grubiai jėgai. Zelimchanas, karys, turėjo teorinę galimybę išgyventi, nežiūrint daugybės pasikėsinimų, bet Dievas, kurį jie vadino Alachu, lėmė kitaip. Amžiną ramybę duok mirusiems, Viešpatie (čečėn. – „Dala sobar loila massarna a“).
Kristus turi viską, visas tradicines savybes, virtus antīqua, kurių reikia tikram kariui, kariaujančiam ne „prieš“, bet „už“. Neatsitiktinai ankstyvųjų viduramžių riterio etalonu yra laikomas riteris Galahadas, kurio habitus labiausiai primena Kristų – seras Galahadas yra drąsus, pamaldus ir skaistus, todėl jam vieninteliam iš riterių yra pavykę paliesti Šventąjį Gralį, eucharistijos taurę (jos mitologinis provaizdis, beje, yra paparčio žiedas).
Iš Alfredo Tennysono poemos „Sir Galahad“:
My good blade carves
the casques of men,
My tough lance thrusteth sure,
My strength is as the strength of ten,
Because my heart is pure.
***
Mano kardas aštrus,
Mano ietis tvirta,
Aš stiprus ir romus,
Širdis mano tyra.
(laisvas vertimas A. P.)
Kristus turi ir kitokios drąsos, ne tik drąsos mirti. Jis turi drąsos pasakyti tiesą į akis (Taip, tu – Judui...). Net ir tylėjimu Jis pasako daugiau, nei žodžiais – kai rašo pirštu smėlyje, pilantis priekaištų krušai. Šitai yra genialiai pagavęs Dostojevskis – „Legendoje apie Didįjį inkvizitorių“. Kristus tylėdamas išklauso inkvizitoriaus priekaištus ir tik išeidamas jį pabučiuoja. Jis turi drąsos, kai reikia nepaisyti visuomenės nuomonės (epizodas su muitininku), mandagybių ir gero elgesio taisyklių (išvaiko prekeivius). Gal drastiškiausiai ši drąsa, santykių su kitais drąsa pasireiškia santykiuose su motina (...O kas tau darbo, moterie? – per vestuves Kanoje.) Teologai ir pamokslininkai iki šiol vienas už kitą išradingiau stengiasi paaiškinti, nuglaistyti šį jo poelgį, tačiau taip ir yra, tie žodžiai turėjo būti pasakyti, nes Jis buvo vyras, o Marija – moteris, nors ir motina. Tas dvi tiesas – vyro ir moters – reikėjo atskirti, ir belieka viltis, kad Marija giliai širdyje šitai suprato...
Tačiau esminis raktas į Kristaus pažinimą yra anoji drąsa mirti, ribinė žmogui. Gal čia ir slypi atsakymas į slėpinį, kurio neranda teologai ir visokie kitokie išminčiai, kodėl Katalikų Bažnyčia (o ir visos senos ir amžinos religijos) taip užsispyrusiai, nemokėdama paaiškinti, neleidžia moterų prie altoriaus ir laikosi celibato, ir laikysis šito, nepaisydama nieko. Šis slėpinys – tai Kristaus santykis su moterimis, santykis su moteriškumu. Visą gyvenimą Jis buvo supamas moterų – nuo kūdikystės (...madona), suaugus (...Magdalena, Veronika) ir iki mirties (...pieta). Kažkas Jame jas traukė prie savęs, bet Kristaus santykių su moterimis nepavadinsi kitaip, kaip rūsčiais. Tačiau šitoje rūstybėje, turinčioje tiesioginį sąlytį su mirtimi, gal ir yra atsakymas.
Kristus vyriškoje aplinkoje iškart yra atpažįstamas ir pripažįstamas vadu, lyderiu, tikru vyru ir tik vėliau – Mesiju. Paprasti Genezareto ežero žvejai patiki Juo iš pirmų žodžių – o juk būti pripažintam paprastų, dirbančių fizinį darbą žmonių terpėje yra daug sunkiau, negu tarp baltarankių. Iškart, per kelias sekundes, lygias amžinybei, jį atpažįsta ir juo patiki vienas iš latrų, nukryžiuotų šalia, skirtingai nei kitas, jau pardavęs sielą šėtonui.
Kristus yra gailestingas, bet Jo gailestingumas yra vyriškas, be sentimentų. Jis myli vaikus, bet kitaip, nei juos myli moterys. Jam vaikas – mažutėlis, nekaltumo ir bejėgystės įsikūnijimas, kuriam reikia vyriškos globos. Kristus gali būti visoks, gali būti ir Dievo avinėlis (...aš esu romus ir nuolankios širdies...), žadantis suvargusioms mūsų sieloms atgaivą, nes Jis yra „netiesinis“, anot Česlovo Kavaliausko. Bet be ano drąsos rūsčio, ryžto mirčiai šis pažadas pakibtų ore.
Jis nėra banalus supermenas, nėra visagalis animacinių filmų herojus. Kristus tikrai yra tikras žmogus, tikriau nebūna. Ir Jis patiria silpnumo akimirkų, tokių žmogiškų ir žmoniškų. Nors Kristus yra mažakalbis, prabylantis tik tada, kai to reikia, ir nepasakantis daugiau, nei reikia, bet lūžio momentais Jis atsiveria, atskleisdamas, kad visa, kas žmogiška, jam nesvetima (...žvėrys turi urvus, paukščiai lizdus... Žmogaus sūnus neturi nieko...). Tačiau dramatiškiausiai ir įtikinamiausiai šis žmogiškasis tikrumas, prigimties silpnumas, kuris ir daro žmogų žmogumi, atsiskleidžia Jo dejonėje ant kryžiaus – Tėve, tėve, kodėl mane apleidai... Prisipažinsiu, ši dejonė man yra tai, dėl ko Jis yra savas. Be jos gal negalėčiau įtikėti, kad Jis, gelbėtojas, Salvator, buvo toks kaip mes, vienas iš mūsų. Be jos Jis būtų tik Dievo konstruktas, superrobotas, technologinė dieviškojo gailestingumo parama vargšei silpnai žmonijai.
O galutinis brėžis, Kristaus vyriškosios prigimties viršūnė yra paskutinysis Jo žodis, žodis, išdejuotas peržengiant mirtį – ATLIKTA... Pagaliau įgyta teisė amžinai likti teisiam, įgyta teisė vadintis vyru. Kančios vyru, įveikusiu kančią ir mirtį.
Ir todėl viskas labai paprasta.
Štai Jis, štai tu,
ir gyvenk, ko dar reikia...
