Ieva Urbonaitė, Lietuvos Caritas
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Lapkričio Artumoje pradėjome pasakoti apie 32-jų Ritą, trijų vaikų mamą. Vaikystėje patėvio vyta iš namų, paauglystėje ji pradėjo lauktis, o dvidešimties jau buvo trijų vaikų mama. Kai prieš devynerius metus vyrui „atėmė kojas“, visi rūpesčiai užgulė gležnus jos pečius. Stengėsi, dirbo savęs negailėdama – kas, jei ne ji. Į Caritą kreipėsi tik tada, kai pačios gyvybė pakibo ant plauko...
Nepakeliamą kojos skausmą Rita pajuto, kai jau buvo susitaikiusi su vyro negalia, paauginusi vaikus, kurie pradėjo padėti ūkyje. Atrodė, gyvenimas pamažu stoja į savo vietas. Bet sunkių fizinių darbų neatlaikė stuburas. Medikų siūloma operacija pasirodė mažesnė bėda. Kraujo tyrimai rodė ūminę mieloleukemiją.
Rita ne iš karto suprato, kas tai yra. Kraujo vėžys – paaiškino gydytoja. Tačiau apramino, kad forma neagresyvi. Po kraujo perpylimo išrašė vaistų ir išleido gydytis, kartą per mėnesį atvykstant tikrintis.
„Ir vėl aš – į darbus, nes reikia pinigų. Kas, jei ne aš“, – prisimena Rita. Skausmus malšino vaistais. Kaip paskui paaiškėjo, jie buvo nesuderinami su gydymu nuo kraujo vėžio. Šalutinis nuskausminamųjų poveikis išprovokavo vėžio paūmėjimą. Gydytojų verdiktas – reikia skubiai ruoštis kaulų čiulpų persodinimo operacijai.
Greitąją iškvietė iš mokyklos grįžę vaikai
„Nebežinojau, ką daryti. Atėmė kojas ir rankas. Pasakiau – kaip bus, taip bus, aš vaikų nepaliksiu, važiuoju namo. Tačiau kad ir ką namie darau – viskas krenta iš rankų. Žiūriu į vaikus – graudu. Bet niekam nieko nesakiau. Negalėjau. Vyras matė, kad kažkas ne taip. Prašė važiuoti pas gydytojus, nes naktį dejuoju iš skausmo, per miegus kalbu. Pradėjau mėlynuot, visa sunykau. Vaikai – į mokyklą, o aš šiaip ne taip atsikėlusi bandau eiti prie gyvulių. Anksčiau per pusantros valandos visą ūkį apeidavau, o tada prireikdavo pusdienio“, – pasakojo moteris.
Vieną dieną praradusi sąmonę atsibudo ligoninėje. Greitąją medicinos pagalbą iškvietė iš mokyklos grįžę vaikai. Pradėję ieškoti kaulų čiulpų donoro, medikai Ritai patarė visų pirma kreiptis į artimuosius. Išsitirti, ir jei tiks kaulų čiulpai – jai padėti. Ji važiavo pas mamą, prašė, bet ši pasiteisino mažakraujyste. Mama gailėjo ir brolių, kad jie – dar maži, o kai daro tyrimus – labai skauda... Nesvarbu, kad ir vienas, ir kitas jau pilnamečiai...
Vėl Rita iš paskutiniųjų save ir šeimą ramino, kad visos bėdos – niekis, kažkaip viskas susitvarkys. Po Naujųjų sulaukė skambučio: Vokietijoje rastas tinkamas kaulų čiulpų donoras.
Visai kitaip pamatė save ir pasaulį
Po transplantacijos savijauta buvo sunki: „noriu verkt – negaliu“, „temsta akyse“, „iš skausmo atsibundu antrą nakties ir neužmingu“, „meldžiuosi jau ne tyliai, o taip garsiai, kaip galiu“, „prašau Dievulio, kad atleistų už viską, ką blogo padariau“, „maldauju padėti ištverti, nes laukia vargšeliai vaikai.“
Pažiūri į veidrodį – nepažįsta savęs. Sėdi ant palangės, stebi po kiemą vaikštančius žmones – moteris, vyrus, vaikus. Ir taip pavydu! Kad jie laisvi, o ji – uždaryta. Paskui susivokia – juk tie žmonės ne iš gero gyvenimo po ligoninės kiemą vaikšto – serga, vargšeliai, arba lanko ligonius.
„Čia visai kitaip pamačiau save ir pasaulį. Kalbėjau su Dievu: „Koks gražus šitas medis už lango. Kaip nuostabiai sninga. O koks šiandien oras?“ Bandžiau prisiminti gaivų jo kvapą ir negalėjau... Paskambino vaikai su vaizdu. Bent pirštu svajojau paliesti. Klausiau: „Kaip oras?“, o jie: „Labai geras, mamyte.“ Sakau, norėčiau įkvėpti, bet negaliu. O man mažylis: „Aš tau pasemsiu į maišelį ir atvešiu, mamyte!“ Verkiau ir galvojau, kad viską už tai atiduočiau. Ir kad už viską viską esu dėkinga. Turiu šeimą, kuri laukia, myli. Aš – taip pat. Tai ir yra mano gyvenimo prasmė, kurios nenupirksi už jokius pinigus ar auksą.“
Į Caritą kreipėsi praradusi visą savo stiprybę
Būna, vaikai nerimauja, apsiverkia. Rita apkabina, guodžia, kad atsigaus ir viskas bus kaip anksčiau. Vienas, palaikydamas mamą, nusikirpo plikai, kad būtų panašus. Plaukai ataugo, tačiau Ritai nelengva. Net ir vandens maistui, prausimuisi, skalbimui sunku prinešti. Po transplantacijos imunitetas silpnas, infekcijos limpa.
Į Caritą kreipėsi „praradusi visą savo stiprybę“. Paskambino pažįstamai iš vaikų dienos centro, pasakė, kad nebeištvers, nebegali viena. Pripažino, kad po transplantacijos sunkiai bepasirūpina vaikais, neįgaliu vyru, namais, ūkiu...
Ką šiandien ji pasakytų sudėtingoje situacijoje atsidūrusiems žmonėms? Patartų stengtis nepulti į neviltį. Nebijoti prašyti pagalbos, nors atrodo, kad niekam nerūpi ir nieks nepadės.
„Neduok Dieve, bet jei žmogus yra sunkioje situacijoje ir negali susitvarkyti, iš nevilties gali ir ranką prieš save pakelti. Man tai pažįstama. Ir mirti norėjau, ir transplantacijos bijojau, bet reikia tikslą turėti. O mano tikslas – vaikai.“
O ji pati? Savo gyvenimą reikia klostyti, kol esi vienas, įsitikinusi Rita. O kai jau turi vaikų, dėl jų reikia gyventi: „Jeigu galvočiau apie save, jų likimas būtų toks, kaip mano. Turėjau mamą, buvau kaip dukra, o kai už patėvio ištekėjo, vieną vaiką pagimdė, kitą, aš tapau niekuo. Net pereiti per kambarį reikėjo ant pirštų galiukų, kad jis negirdėtų. Niekam nelinkėčiau tokio gyvenimo. Bet ir dėkinga už viską esu. Per tai supratau, kad pati didžiausia ir brangiausia Dievo dovana – mano vaikai, mano šeima ir tikėjimas.“
Važiuodama į Santaros klinikas tikrintis, Rita sutinka jaunų merginų, kurios sunkiai serga: „Vargšelės verkia, kad tokie buvo gražūs plaukai, kurių neliko. Bloga, baisu, skauda... Aš guodžiu ir drąsinu pasiimti globoti nors kokį gyvą padarėlį. Viena jau pasiėmė šuniuką, kita – kačiuką... Reikia stengtis nepasiduoti. Nes gyvenimas – Dievo dovana. Ne mums spręsti, kiek gyventi ir kada mirti. Tik svarbu bet kokioje situacijoje išlikti žmogumi.“
Kaip šiandien jaučiasi Rita?
Šeimą globojanti karitietė sako, kad dabar pagrindinis jos rūpestis – vyras, kuriam įsimetė infekcija ir nepadeda vaistai. Kenčiančiam nepasiskųs, kad po transplantacijos jai pačiai ne taip greitai grįžta jėgos. Vaikų irgi nenori bėdomis užkrauti, „jiems ir taip išgyvenimų pakanka“.
Gera žinia – dėl šeimos gyvenimo sąlygų Caritui ėmus bendrauti su savivaldybe, pajudėjo metų metus nespręstos problemos. Prasidėjo vandentiekio ir kanalizacijos įvedimo darbai. Iki Naujųjų socialiniame būste planuojama įrengti patalpą sanitariniams mazgams ir virtuvę.
Kitų metų biudžete savivaldybė numatė lėšų socialinio būsto prieangio tvarkymui, namelyje žada pakeisti grindis. Ar ir jos supuvusios? „Viskas ten supuvę“, – pripažįsta reikalo ėmusis vyskupijos Carito darbuotoja.
Už išvalytus kaminus susimokėjo pati Rita, tačiau šią sumą bus galima kompensuoti iš geradarių paaukotų lėšų. Tris vaikus auginančiai šeimai, kurioje dabar jau abu tėvai su negalia, išlaidų ir taip pakanka.
Džiaugsmas ir svajonės išsipildymas – aukotojų lėšomis vienam iš vaikų nupirkta gitara. Pats paauglys kartu su karitiete važiavo į miestą jos išsirinkti. Grįžęs namo kaip didžiausią įvykį pasakojo lankęsis kavinėje, kur tave aptarnauja, galima užsisakyti, ko nori – kaip rodo filmuose!
Per Adventą keliaujant šventų Kalėdų link, šiam ir kitiems šeimos vaikams bei jų tėčiui su mama taip norisi linkėti, kad tokių pirmų džiaugsmo, atjautos ir palaikymo kartų būtų daugiau, nei atseikėta skausmo. Per šalia esančius žmones, kurie kito ne nurašo, o padeda, kuo gali.
Adventinė Carito žvakelių „Gerumas mus vienija“ iniciatyva – vienas iš būdų suteikti lėšų pagalbai tokioms šeimoms kaip Ritos. Ačiū aukotojams už pasitikėjimą, kad Caritas paramą panaudoja ten, kur labiausiai jos reikia.
