Gintaro Česonio nuotrauka
Kunigas Gabrielius Satkauskas
Pastaruoju metu, siekdamas Bažnyčios atsinaujinimo, patyriau, kaip viduje siūlytos priemonės buvo ignoruojamos. Šiandien iniciatyva keistis yra malšinama teigiant, neva nieko konstruktyvaus nepasiūloma, tik piktybiškai kritikuojama. Noriu prasklaidyti tokį požiūrį, palaikomą žmonių, bijančių pokyčių ir siekiančių išlaikyti status quo, todėl dalijuosi dar š. m. rugsėjo 14 d. savo pateiktais siūlymais Vilniaus arkivyskupijos Kunigų tarybai, kuriai pats irgi priklausau. Dėl susitikimų konfidencialumo negaliu komentuoti reakcijų; tačiau taip pat nenoriu, kad tai, kas yra siūloma, tyliai užgestų šešėlyje. Manau, kad šitai apsvarstyti ir dėl to diskutuoti galėtų platesnė bendruomenė. Žinoma, tie pasiūlymai nėra galutiniai.
Šiandien esu visiškai tikras, kad be viešumo ir etiško spaudimo tikėtis kokių nors pokyčių – neįmanoma. Prieš metus vyresniesiems siūliau parengti kunigų nuolatinės formacijos kursus, prieš porą metų per kunigų susirinkimą išsakiau poreikį intensyvesniam kunigų dvasiniam stiprinimui (pvz., per dažnesnes susikaupimo dienas). Vienu atveju atsakyta, kad poreikio nėra, o kitu – su šypsena pakomentuota, kad tai jaunų kunigų, kurie vieninteliai ir tedalyvautų, idealizmas. Suprantu, kad kažkuriems skaitytojams, ypač nesekantiems Bažnyčios vidinio gyvenimo aktualijų, čia dėstomos mintys ir atskleidžiama „virtuvė“ gali pasirodyti „neskanios“, bet darsyk tvirtinu – be viešumo ir bendros visų diskusijos toliau judėti nebeišeis. Esam per daug įklimpę ir įprastos priemonės yra neveiksmingos.Ačiū visiems, kurie esate neabejingi ir drąsūs!
Kaip galėjome nežinoti?
Manau, kad svarbu nepamiršti seksualinių nusikaltimų latentiškumo. Tokio pobūdžio nusikaltimus darantieji labai gerai slepiasi, taip pat įbaugina aukas (nebūtinai tiesiogiai). Panašu, kad tokių nusikaltimų šaknys slypi ir bendrame piktnaudžiavime galia. Tam yra palanki ir galima klebono „vienvaldystė“ tarnaujant kur nuošaliau. Manau, kad geras saugiklis būtų didesnis (ir, žinoma, protingas) kunigo atskaitingumas vyresniesiems už savo tarnystę ir laisvalaikį. Čia jau iššūkis vyskupams – daugiau bendrauti su kunigais ir palaikyti reguliarų ryšį, aptariant konkrečiai ir jų vykdomas pareigas, ir žmogišką kiekvieno išgyvenamą situaciją.
Vėlgi kaip galėjome nežinoti? Pastebiu, kad bažnytinėje aplinkoje, išgirdus gandą apie dvasininką, labai retai kalbamasi tiesiogiai ir veikiau „išsiventiliuojama“ pokalbiuose už akių, taip niekam iš vyresniųjų ir nepranešant apie gautą signalą. Tokiose situacijose ir aš pats asmeniškai turėčiau pasitempti. Taip pat atrodo, kad į signalus tinkamai nesureaguojame, nes jų nefiksuojame, nesižymime, ne visada informuojame atsakinguosius. Intensyvioje tarnystėje bėgant toliau viskas galiausiai ir užsimiršta, o apkalbos greitai virsta gandais. Čia matyčiau svarbią galimybę veikti dekanams ir didesnių parapijų klebonams, kurie tarnauja drauge su kitais kunigais.
Tyrimas
Ispanijoje socialistų valdžia labai puolė Bažnyčią, kai paaiškėjo skandalai. Ragino ją sumokėti kompensacijas visoms aukoms. Bet vyskupai tvirtai reagavo sakydami, kad jeigu tik Bažnyčia spaudžiama mokėti aukoms, jie užsakys tyrimą apie realią situaciją Bažnyčioje ir palygins ją su situacija visoje šalyje. Vyskupai pasamdė vieną iš geriausių advokatų kontorų (tai kainavo išties brangiai), bet pasirodžius rezultatams, visuomenė suprato, kad seksualinių nusikaltimų problema nėra išskirtinė Bažnyčios žymė. Priešingai – didžioji dalis nusikaltimų vyksta šeimose bei švietimo įstaigose. Toks tyrimas iš dalies reabilitavo Bažnyčią visuomenės akyse, apmalšino priešiškas jėgas ir leido žmonėms patirti, kad Bažnyčiai iš tiesų rūpi nukentėjusieji. Aš linkėčiau būtent tokio tyrimo, kuris apimtų visą Lietuvą ir visas sritis. Bet tam reikėtų labai daug lėšų. Ar mes tam ryžtumės? Tai būtų ne tik protingas teisinis apsigynimo veiksmas, bet ir pastoracinis žingsnis.
Svarbiausia yra pasiryžti tyrimui. Paskui galima kalbėti apie protingą metodologiją, visoms pusėms autoritetingus komisijos vadovus. Tam tikrai nebūtina atverti Bažnyčios archyvų (atsižvelgiant į iki šiol buvusį bend-
rą ganytojų nusistatymą šiuo klausimu). Vėlgi esminis klausimas – finansavimas, bet čia tikrai kažkiek padėtų Renovabis. Siūlau užmegzti ryšį su Ispanijos vyskupų konferencija ir su kunigu Hansu Zollneriu SJ, kad jie galėtų mus konsultuoti, nes jau turi gerą patirtį.
Grupė / komisija
Palaikau siūlymą steigti papildomą, iš mūsų sudarytą komisiją, kuri šiuo klausimu pagelbėtų savo ganytojams. Ji galėtų vienyti suinteresuotuosius ar jiems atstovauti, kad būtų teikiamos kokybiškos rekomendacijos vyskupams.
Bet visa apimančiam tyrimui vadovauti siūlyčiau autoritetingą, nepriklausomą, kompetentingą pasaulietį, kuris tiktų visoms pusėms (tokių specialistų Lietuvoje tikrai yra; galima remtis ir užsienio specialistais). Užsakyto tyrimo vadovas turėtų būti laisvas sudaryti įvairių sričių ekspertinę komisiją iš kriminologų, psichiatrų, sociologų, istorikų ir pan.
Kunigų bendrystė / pagalba
• Buvo pasiūlyta taikyti kunigams psichologinį asmenybės įvertinimą (panašiai kaip stojant į seminariją). Nesu dėl to tikras, nes tai sukurtų daug bereikalingo nepasitenkinimo bei nepasitikėjimo. Tačiau siūlau savanoriškai taikyti pasaulyje žinomą ir plačiai naudojamą Clifton Strengths testą, kuris parodo kiekvieno asmens stipriąsias savybes ir kaip jos dera komandoje su kitais. Manau, kad tai galėtų stipriai pasitarnauti didesniam mūsų kolegialumui, tarpusavio dermei ir vaisingesniam bendram darbui.
• Kalbant apie kunigų bendrystę. Teko daug kartų organizuoti neformalius kunigų susitikimus. Pastebėjau, kad tarp mūsų vis dėlto labai aiškiai išsiskiria skirtingos grupės: skiriasi kartos, klebonai ir vikarai natūraliai turi skirtingus interesus ir atsivėrimo bendrauti laipsnį. Būtų nenatūralu spausti visus, tokius skirtingus, bendrauti. Bet jaunajai kartai tai pasiteisina. Vis dėlto dėl jaunų kunigų tarnysčių intensyvumo tai yra labai sudėtinga ir dėl to mūsų reguliarūs neformalūs susitikimai nutrūko.
• Turiu pastebėti, kad kai kurie broliai yra izoliavęsi. Kad ir kiek kartų bandytume megzti kontaktą, iš jų pusės tvyro tyla. Tai labai neramina, nes tai yra ir jauni kunigai. Neretai jie nesilanko ir kunigų susirinkimuose. Tad labai pritariu minčiai atkreipti į tai dėmesį. Čia vėl matyčiau galimybę vaisingai veikti vyskupams.
• Regionuose tarnaujantys kunigai yra vieniši, turi po kelias aptarnaujamas parapijas – kyla daug papildomų rizikų ir „šešėlių“ slėpimuisi (kaip su atskaitingumu dėl tarnystės ir laisvalaikio?). Manau, kad bendri kunigų namai dekanato ar regiono lygmeniu ypač pasitarnautų sprendžiant kunigų bendrystės, rezidavimo ir atskaitingumo iššūkius.
• Prie laisvai siūlomos psichoterapijos dvasininkams siūlyčiau dar vieną priemonę. Ar galėtų atsirasti dvasinių vadovų sąrašas? Dvasininkų, kurie būtų atviri lydėti mus, kunigus? Gal vyskupai galėtų kreiptis į vienuolijų vyresniuosius, kad jie paruoštų tokį sąrašą ir sutiktų mus lydėti? Siūlau skirti didesnį dėmesį kunigams pasidomint, ar jie turi galimybę atostogauti, stabilią laisvą dieną savaitėje? Kartais dekanai ar vyskupai galėtų vaisingai padėti ieškant, kas pavaduotų. Yra specifinių atvejų, kai kunigas turi kelias tarnystes, o jo poilsiu ne visada pasidomima. Nemažai kunigų tarnauja sau kenkdami, kas ilgainiui atsilieps mums visiems.
• Dėl to siūlau seminarijos ugdymo programoje skirti didesnį dėmesį sveikai gyvensenai (mityba, laiko planavimas, sportas, miegas). Paradoksalu, bet nemažai į seminariją įstojusių vyrų per studijų metus nutunka, turi padidėjusį cholesterolį, įkrenta į priklausomybes, išmoksta gyventi pagal duotą dienotvarkę, bet nebemoka laiko organizuoti, kai vėliau reikia tarnauti savarankiškai. Yra kunigų, kurie praėjo Da Vinci asmeninio tobulėjimo programą ar pan. Gal būtų galima vertingas dalis adaptuoti dvasininko gyvenimo būdui? Čia labai pritariu pasiūlytiems kunigų formacijos kursams.
Kunigų bendravimas su tikinčiaisiais
• Prabangūs automobiliai jau yra signalas. Tai prieštarauja Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovui. Kviesčiau vyskupus švelniai apie tai kalbėtis su mumis, kunigais. Tokia prabanga skatina nepasitikėjimą ir apkalbas.
• Kunigo pasiekiamumas (siūlau neslėpti bent „darbinių“ numerių). Katalikų žinyne ar vyskupijos internetiniame puslapyje turėtų būti kiekvieno kunigo kontaktas. Toks skaidrumas pasauliečiams keltų pasitikėjimą.
• Siūlyčiau kreipti didesnį dėmesį į kunigo rezidavimą jam priskirtoje vietoje. Kai pasauliečiai žino, kur turėtų ieškoti kunigo ir galėtų bet kada jį rasti parapijoje, laimi visa bendruomenė – kyla pasitikėjimas ir stiprėja ryšiai.
• Siūlau soc. tinkluose, jei jais naudojamasi, neturėti „slaptų“ anketų, bet valdyti jas nurodant savo pilną vardą bei pavardę. Tuomet pasauliečiams nebūtų dviprasmiškų minčių ir pasimetimo dėl kunigo ketinimų.
• Siūlau liturginių metų pabaigoje arba kitu sutartu metu viešai visai bendruomenei skelbti finansines ir pastoracines ataskaitas. Kokia apimtimi, tesprendžia mūsų ganytojai. Toks skaidrumas mažintų galimybę piktnaudžiauti galia ir keltų pasitikėjimą Dievo tautai.
• Išgirdus pasauliečių kritiškas kalbas apie dvasininkus ar kitus Bažnyčios narius, skatinti ne apkalbas, o drąsinti paliudyti elektroniniu paštu noriupasakyti@vilnensis.lt ar kitu konstruktyviu būdu kurijai (kitų vyskupijų adresus žr. š. m. rugsėjo Artumoje, p. 21, arba internete: katalikai.lt/saugiaplinka –red. past.).
• Uždrausti nerašytas sumas už sakramentinius patarnavimus arba kaip tik viešai paskelbti rekomendacines sumas.
Siūlau dar vieną dalyką, labiau susijusį su bendru dabartiniu kontekstu. Asmeniškai negaliu toliau kalbėti maldos už pašaukimus: gal dabar būtų geriau kokia atsiteisimo malda arba sekvencija Šventajai Dvasiai? O gal seniausia krikščionių malda mūsų Motinai – Tavo apgynimo šaukiamės?
Ačiū už atvirumą kalbėtis, veikti, toliau keliauti Keliu.
Projektą iš dalies finansuoja
