Vis girdime apie vaikų ir paauglių lytinį išnaudojimą artimoje aplinkoje, ugdymo įstaigose, Bažnyčioje. Vienuose kraštuose tai vyksta didesniu mastu, kituose mažesniu, tačiau nėra šalies, kur to nebūtų visiškai. Kaip atpažinti šį blogį ir apsaugoti jaunus žmones nuo jo visoje visuomenėje, kartu ir Bažnyčioje?
2016 m. birželio pradžioje Lietuvoje viešėjo kun. prof. Hansas Zollneris SJ – Šv. Grigaliaus popiežiškojo universiteto Romoje prorektorius, Psichologijos instituto Vaikų teisių apsaugos centro vadovas, Popiežiškosios nepilnamečių apsaugos komisijos narys. Birželio 3-ąją ir Lietuvos kunigams, vienuoliams, bažnytinių institucijų bei organizacijų, katalikiškų mokyklų darbuotojams svečias skaitė pranešimus apie nepilnamečių lytinį išnaudojimą. Siūlome keletą minčių iš šio seminaro.
Svarbiausia yra aukos
2012 m. vasarį Romoje vyko konferencija, kurioje tarp 120 vyskupų ir 35 generalinių vyresniųjų iš viso pasaulio pirma kalbėjusi buvo išnaudojimo auka – airė moteris, kuri, būdama dvylikos metų, patyrė Komuniją atnešdavusio ligoninės kapeliono prievartą. Šis liudijimas stipriai palietė Europos, Azijos, Afrikos ganytojus, jie buvo sukrėsti. Sukrėstas buvo ir popiežius Pranciškus, kai 2014 m. liepos 7 d. kelias valandas asmeniškai kalbėjosi su šešiais prievartą patyrusiais asmenimis. Ir praėjus metams popiežius teiravosi, kaip jie gyvena, bei liko nuolat su jais kančioje – Šventasis Tėvas paliudijo savo kambario maldos kampelyje saugojantis atviruką su Michelangelo „Pieta“, kurį jam padovanojo vokietis, sakydamas: „Tėve, aš neturėjau nieko, kas būtų buvęs mano kančioje, mano mirty. Mano motina Bažnyčia nepasiūlė jokios pagalbos. Aš buvau paliktas su savo skausmu ir savo vienišume.“
Nepilnamečių apsauga nuo lytinio išnaudojimo yra itin skaudus, platus ir svarbus klausimas, tačiau jame visų pirma yra aukos. Būtent jos yra ir turi būti Bažnyčios širdyje. Joms turi būti skiriamas besąlygiškas dėmesys. Labai svarbu apie tai kalbėti ir daryti visa, kas nuo mūsų priklauso, kad vaikai būtų saugūs. Daug kas šiandien Bažnyčioje klausia: kada gi tai pasibaigs ir galėsime grįžti prie savo tarnystės? Tačiau šiandienis pašaukimas – daryti viską, kad „nepapiktintume mažutėlių“ (plg. Mk 9, 42), viską, ką galima, dėl pažeidžiamiausių, sužeistųjų, kad žmonės mažiau kentėtų. Sykiu ir Bažnyčia turi pati savęs klausti – ar ji yra save sauganti pilis, ar karo lauko ligoninė?
Ką turime žinoti apie lytinį vaikų išnaudojimą?
Lytinis vaikų išnaudojimas – tai lytinė elgsena, sykiu fizinis ir emocinis smurtas, kurių objektai yra vaikai, paaugliai, jaunuoliai – berniukai ir mergaitės. Jis būna santykiuose su nepilnamečiais arba tarp pačių nepilnamečių. Iš visų lytinio išnaudojimo aukų 10–15 proc. yra vaikai (t. y. pedofilija griežtąja šio žodžio prasme), o daugiausia, t. y. apie 90 proc. – paaugliai (t. y. hebefilija). Pagal kanonų teisę, žmonės, turintys nuolatinę proto negalią, traktuojami kaip nepilnamečiai ir prievarta prieš juos tapatinama su nusikaltimais prieš nepilnamečius. Tikslių skaičių niekada neturėsime dėl aukų patiriamos gėdos (ypač dėl išnaudojimo, vykstančio šeimos aplinkoje).
Seminare minėta, jog celibatas, skirtingai nei bandoma sudaryti nuomonę viešojoje erdvėje, neprovokuoja lytinės prievartos elgsenos (99 proc. prievartautojų negyvena celibate); tačiau netinkamai išgyvenamas celibatas gali tapti šių nusikaltimų dingstimi. Taip pat nėra duomenų, kad homoseksualumas turėtų tiesioginių sąsajų su prievarta, tačiau tam tikruose LGBT sluoksniuose yra didesnė nepilnamečių išnaudojimo rizika.
Prof. Zollneris, be kita ko, pabrėžė visų moralinę atsakomybę už išnaudojimo nusikaltimus, atkreipė dėmesį į netinkamai suprantamą gailestingumą, dėl ko prievartautojai gali manipuliuoti, apkaltinti net pačias aukas; bendruomenių vadovai būna linkę patikėti prievartautojų gera valia, ir tai daugeliu atvejų nebus tiesa. Bažnyčiai, vertinant šiuos nusikaltimus, tenka nagrinėti sąsajas tarp kanonų teisės ir civilinės teisės. Taip yra dėl to, kad kiekviena šalis turi skirtingą teisėtvarką (pvz., vienas tokių klausimų yra privalomas įpareigojimas pranešti policijai apie sužinotą prievartos atvejį; tokį griežtą įpareigojimą turi apie 10 proc. šalių, kai kur yra įpareigoti pranešti tik kai kurių profesijų (medicinos, socialiniai) darbuotojai; antai, jei Prancūzijos vyskupas sužino apie prievartą, yra įpareigotas pranešti policijai, o Vokietijoje – privalo informuoti tik bažnytinę vyresnybę; beje, neseniai Bundestage norėta tai padaryti privaloma ir Vokietijoje, tačiau tam pasipriešino... psichiatrai ir buvusios aukos, teigę, kad daugybė aukų nedrįs su niekuo apie tai kalbėtis, jeigu žinos, jog išklausęs žmogus privalės pranešti). Bažnyčia yra išaiškinusi, jog katalikai turi paklusti savo šalies įstatymams ir atsakyti pagal jos civilinę ir baudžiamąją teisę.
Vido Venslovaičio asociatyvi nuotrauka
Seminare apžvelgtas vaikų lytinio išnaudojimo paplitimas tarptautiniu mastu. Europos Sąjungoje lytinę prievartą patiria apie 20 proc. vaikų; ji fiksuota visose aplinkose, kur yra vaikų. Pažeistųjų tik daugės ir su dabar į Europą atvykstančiais migrantais, kurių moterys bei vaikai dažniausiai jau būna patyrę lytinį išnaudojimą ir yra didžiulė rizika, kad prievarta prieš juos bus panaudota ir čia. Kitose šalyse, kaip Indijoje, tai patiria apie 50 proc. jaunuolių.
Prof. Zollneris atkreipė dėmesį į vaikų pornografijos plitimą internete; šitai daro itin neigiamą poveikį jaunimui. „Tai susiję su ateities visuomene. Čia gali labai pasitarnauti katalikiškos mokyklos, universitetai, idant jaunimas išmoktų tinkamai naudotis internetu, nenaršytų pornografinėse svetainėse. Jauname amžiuje tai padaro ilgalaikį poveikį santykio tarp lyčių, savo lytiškumo supratimui, netgi smegenų veiklai“, – sakė seminaro vedėjas.
Netikslu manyti, kad prievartautojai tyko vaikų tik gatvėse. Prievartos vietos dažnai būna šeima, artima aplinka (pvz., kaimynystė), su ugdymu susijusios institucijos (prievartautojai gali būti treneriai, mokytojai, auklėtojai, medikai, jaunimo grupių vadovai, dvasininkai). Be biologinių tėvų, senelių, netikrų brolių / seserų, dėdžių, tetų, penkis kartus didesnę išnaudojimo tikimybę kelia patėviai, kurie gali pasinaudoti partnerių vaikais (ypač vadinamosiose „skiautinėse“ šeimose, kai abu partneriai ateina į ne pirmą santuoką su savo ankstesnių santuokų vaikais). Visiems aišku, kuo tai gresia daugėjant skyrybų.
Paminėta ir moterų (motinų) lytinė prievarta prieš vaikus (sūnus). Vis dėlto 90 proc. lytinių išnaudojimo atvejų dalyvauja vyrai. Prof. Zollneris sakė, jog šią situaciją reikia pateikti įstatymų kūrėjams ugdant suvokimą, kad tvirta, darni šeima apsaugo nuo išnaudojimo. Tad geriausia prevencinė priemonė – palaikyti ir puoselėti darnias šeimas.
Išnaudojimo signalai ir padariniai
Prof. Zollneris atkreipė dėmesį į nevienodą aukų atsparumą. Pvz., vieni žmonės, palyginti nesunkiai nukentėję, toliau kenčia visą gyvenimą, o kiti, patyrę tikrą pragarą, išeina palyginti sveiki, ir tai sunku paaiškinti. Tačiau patirta trauma susilpnina visa, kas būna žmoguje pozityvu (charakteris, savigarba ir kt.). Vienas atsparumo veiksnys – tai tikėjimas ir pasitikėjimas. Daugeliui žmonių pasitikėjimo šaltinis yra Dievas, jie labai pasitiki ir kunigais. Dėl to dvasininkų lytinio išnaudojimo patirtis tampa ypač traumuojanti, nes tas, kuris turėtų tarnauti pažeidžiamiausiems, kuris įšventintas ir paskirtas skelbti Gerąją naujieną, žlugdo gyvenimus. Tokia žaizda itin gili. Dvasininkų lytinė prievarta prieš vaikus padaro žalą ir visai kunigijai – į visus imama žvelgti kaip į galimus prievartautojus, dėl to kunigai traumuojami, menksta jų savivertė.
Tam tikri ženklai – staiga pasikeitęs elgesys, šalinimasis kitų, jautri reakcija į prisilietimus, savęs žalojimas – gali byloti, kad vaikas ar jaunuolis išnaudojamas. Taip atsitinka ir, pvz., dėl skyrybų šeimoje, nelaimingo įsimylėjimo, hormonų pokyčių ir kt., tačiau tai gali ženklinti ir fizinę prievartą. Ji gali sukelti psichikos pažeidimų, emocinių sutrikimų, bandymų žudytis ir pan. bei paskatinti du kraštutinumus: visišką savo lytiškumo neigimą, nesaugumą santykiuose su kita lytimi arba visų gyvenimo sričių hiperseksualizavimą. Reakcija priklauso nuo raidos, santykio su prievartautoju, prievartos intensyvumo, trukmės, aplinkos paramos ir kt.
Šios prievartos padariniai gali būti trumpalaikiai (sukelti stiprų stresą, šoką) ir ilgalaikiai – nuo sveikatos sutrikimų iki potrauminio streso sindromo, netgi raidos regreso, atsiskyrimo nuo bendraamžių, bėgimo iš namų. Vienaip tai paveikia vaikus, kitaip paauglius. Kai kuriems tai pavyksta nuslėpti.
Bažnyčios reakcijos ir klaidos
Seminare neaplenktas toks skaudus klausimas, kaip Bažnyčios pamokos lytinės prievartos prieš vaikus srityje, – pasak kun. Zollnerio, sunkios pamokos, kai reikia ne gintis, bet pripažinti ir patvirtinti, kad darome viską, idant užkirstume kelią.
Ši tema nuo 1980-ųjų tapo plačiai svarstoma Bažnyčioje, kuri tam skiria ypatingą dėmesį. Buvo įkurta aukų asociacija, daug nuveikta vystant apsaugą, tačiau sykiu būta ir pavojaus atmesti, dangstyti.
Tarp įvardytų klaidų – prievartos aukų nesiklausymas, pasidavimas prievartautojų manipuliacijoms, neteisingai suprantamas atlaidumas, pavojaus signalų nepaisymas. Nukentėjusiuosius labiausiai žeidžia, jei Bažnyčios ganytojų atsakymas būna biurokratinis. Tokių nusikaltimų galimybė bei žala gali būti nepakankamai vertinami, bandoma žalą sumažinti.
Normas, kaip reaguoti, išvardijo dar 2001 m. balandį popiežiaus Jono Pauliaus II motu proprio „Sacramentorum sanctitatis tutela“, 2010 m. peržiūrėta popiežiaus Benedikto XVI; jis tais pačiais metais parašė šia tema laišką Airijos katalikams. 2011 m. Tikėjimo mokymo kongregacija aplinkraščiu siekė padėti visų šalių Vyskupų Konferencijoms parengti gaires, kaip elgtis tais atvejais, kai nepilnamečiai išnaudojami kunigų, kaip elgtis su aukomis, su prievartautojais, kaip dirbti prevenciškai ir t. t. Prievartos bylas nagrinėja Tikėjimo mokymo kongregacija (400–500 naujų kaltinimų per metus), tačiau teisinis kanoninis procesas užtrunka, trūksta kanonistų, besispecializuojančių baudžiamojoje teisėje).
2014 m. įsteigta Popiežiškoji nepilnamečių apsaugos komisija, kurios nariais Pranciškus pakvietė įvairių šalių ir profesijų žmones, o du komisijos nariai yra lytinės prievartos aukos. Ši komisija yra autonomiška, veikia kaip patariamasis balsas popiežiui, kaip gerinti atsaką į prievartą prieš vaikus. Ji nagrinėja geriausias praktikas šioje srityje, vykdo švietėjišką veiklą (pvz., rengia studijų dienas pašvęstojo gyvenimo nariams, naujiems vyskupams). Šv. Grigaliaus universitete yra parengtas bei skaitomas viso semestro kursas šia tema. Beje, tikimasi, kad komisijos prašymu popiežius Pranciškus paskelbs Maldos už prievartos aukas dieną. Popiežius jau paskelbė ir apie vyskupų tiesioginę atsakomybę, jei jie tinkamai nespręs reikalų, susijusių su kunigų lytiniais nusikaltimais.
Seminare nemažai dėmesio skirta santykiams su žiniasklaida: koks turėtų būti komunikavimo planas šiai krizei suvaldyti? Svečias pasidalijo Miuncheno vyskupijos patirtimi. Čia vyskupai pasikvietė teisininkę protestantę, kuri peržiūrėjo kunigų bylas beveik 70 metų laikotarpio archyvuose. Vėliau kardinolas Reinhardas Marxas drauge su ja surengė spaudos konferenciją, sukėlusią didžiulį žiniasklaidos susidomėjimą. Teisininkė pasakė, kad per 65 metų laikotarpį rado 140 faktų apie kaltinimus kunigams. Ar šis skaičius ką nors sako savaime, be konteksto? O žiniasklaida tuoj pasigavo skaičius: 140 atvejų vyskupijoje! Dvi valandas ši žinia buvo žiniasklaidos centre, bet jau vakarop ją visi pradėjo pamiršti. Miuncheno vyskupijai nuo tada nebeteko susidurti su tokiais kaltinimais. Tai gera praktika, tačiau jai įgyvendinti reikia drąsos – atlaikyti žinią kelias valandas, kai ji atsiduria žiniasklaidos dėmesio centre.
Pranašiškas išbandymas
„Galbūt Dievas mus patalpino į šią sunkią situaciją, kad mes, kaip Bažnyčia, imtumės iniciatyvos?“, – sakė prof. Zollneris, pabrėždamas ypatingą Bažnyčios, jos institucijų vaidmenį, kaip pavyzdį, kuriuo galėtų sekti ir visa visuomenė imantis visų prevencinių priemonių, o prievartos faktų akivaizdoje reaguojant sąžiningai. Kaip blogybę jis apibūdino tai, jog sistemoms įprasta automatiškai ginti save, savo narius, ypač autoritetingus. Kiti rizikos faktoriai institucijose – jų uždarumas, atsiribojimas nuo kitų, netinkamai suprantamas kolegialumas, neaiškios profesinės ir asmeninės ribos ir kt. Mes asmeniškai išpažįstame savo kaltes eidami išpažinties, nuodėmingumo sąvoką taikome kalbėdami apie asmenį, tačiau dažnai negebame pripažinti kolektyvinės nuodėmės, tad dar turime investuoti ir į viešai išgyvenamos kaltės pripažinimą.
Svečias pasidalijo mintimis, jog institucijoje turi būti paskirtas asmuo, į kurį kreipiamasi, jei kyla įtarimų. Patarta, kaip kalbėtis su nukentėjusiuoju – klausytis atviromis ausimis, akimis ir širdimi, su empatija, tampant jo sužeistumo dalimi. Klausantysis turi žinoti, ką darys su tuo, ką išgirdo, nes situacija yra itin subtili: mat reikia rūpintis nesukelti naujo traumavimo pavojaus, rūpintis aukos apsauga, o sykiu daryti viską, kas įmanoma, kad išnaudojimas būtų nutrauktas ir prievartautojas už tai atsakytų.
Vienas iš prevencijos būdų – skatinti kalbėti, pasisakyti dėl artimo kontakto, kurį aukos suvokė kaip blogį. Svečias pabrėžė, jog galima įvairiopa prievartautojo terapija, tačiau reikia tokio asmens bendradarbiavimo, o tikinčiajam – tęstinio, ilgalaikio (5–10 metų) dvasinio palydėjimo po terapijos (ir, dažniausiai, po įkalinimo bausmės).
„Mums, dirbantiems su vaikais, reikia atrasti pusiausvyrą, vengti per didelio įsitempimo, isteriškų reakcijų. Prevenciniam darbui būtina įsisąmoninti šio išnaudojimo paplitimą, kad apie jį kalbėtume, kad tai nebebūtų tabu. Turime mokytis ir mokyti tuos, su kuriais dirbame. Tad kviečiame apie tai kalbėti, o ne neigti; siekti tokio sąmoningumo laipsnio, kad būtų užkirstas kelias galimai prievartai“, – sakė kun. prof. Hansas Zollneris SJ.
