Įsukus į Jiezno miestelį, pagrindinė gatvė, kaip ir turėtų būti, veda tiesiai į šventovę. Baltoji barokinė Jiezno bažnyčia yra miestelio širdis. Šv. arkangelas Mykolas visą laiką saugojo ir gynė šią savo globojamą bažnyčią, todėl ji niekad nei degė, nei griuvo, tik vis buvo atnaujinama ir gražinama. Antrasis bažnyčios globėjas Jonas Krikštytojas, tikiu, rūpinosi šios bažnyčios žmonių skaidrumu, nes po susitikimo su Jiezno parapijiečių grupele galvojau, kad tokio šiltumo ir jaukumo žmonių seniai bebuvau sutikusi. O kalbėjausi su Valdu ir Asta Bisikirskais, Sutvirtinimo bei jaunimo choro grupių merginomis – Kamile Bisikirskaite, Ieva bei Goda Kimbirauskaitėmis, su Dovile ir Mantu Kimbirauskais, vargonininke Roma Ruočkiene, „pročkele“, Carito ir Gyvojo rožinio bei pastoracinės tarybos nare Virginija Lukoševičiene, Carito ir pastoracinės tarybos nare Ilona Gudeliūniene.
– Kuo džiaugiatės ir didžiuojatės savo bažnyčioje?
Valdas: Šįmet pirmą kartą dalyvavau tokiame ilgame Velyknaktyje: visi septyni skaitiniai perskaityti, net penki „naujakrikštai“ tapo krikščionimis katalikais. Dar pirmą sykį klebonas Algirdas Akelaitis šiais metais įvedė į Didžiojo ketvirtadienio liturgiją kojų plovimą. Neeilinė patirtis! Naujas mūsų klebonas, tik nuo pernai rugpjūčio pas mus, tai vis įneša naujumo. Sausio pabaigoje šventėme Dievo Žodžio sekmadienį. Klebonijoje skaitėme Senojo Testamento ištrauką apie karalių Dovydą, klebonas paruošė mums du tekstus: vertimą iš knygos ir savo pažodinį vertimą. Pamatėme įspūdingą skirtumą, žodžių žaismą, naujai supratau tekstą. Na, o vakaro bendrystę baigėme su vynu ir sūriu. Kitą dieną bažnyčioje vyko biblinė adoracija.
Ilona: Dievo Žodžio skaityme supratau, kad žmogus gyvas ne vien duona. Kunigas su paaiškinimais atvėrė giliąsias teksto prasmes.
Dovilė: Dar naujiena, kad po Mykolinių kiekvieną pirmą mėnesio penktadienį prasidėjo bažnyčioje maldos vakarai. Susirinkę bažnyčioje kalbame apie šventumą: kunigas praveda katechezę apie šventumą, tada pusvalandį giedame paruoštas giesmės – ir jaunimo, ir kantičkų.
Valdas: Klebonas mums, susirinkusiems bažnyčioje, pasakoja apie naujus šventuosius, pvz., apie Karolį Akutį ir Petrą Jurgį Frassatį, kad žmonės daugiau sužinotų, norėtų sekti jų pavyzdžiu, gal ir jaunimą pritrauktų. Paskui po vakaro susitinkame klebonijoje, geriame arbatą, diskutuojame. Kartais ateiname šeimomis ir su vaikais. Netoli altoriaus įrengėme vaikų vietelę, patiesėm kilimą, nupirkom baldus. Kai bažnyčios priekyje vaikai, tai visų akys į priekį ir žiūri.
Dovilė: Turėjome ir seniau vaikų vietelę bažnyčios gale, bet po remonto ji nunyko, o dabar gausiau vaikų ateina, tai ir poreikis yra. Taip pat parapijoje jau senokai su pertraukomis veikia Gerojo Ganytojo katechezė, prie ankstesnio klebono Rolando pati baigiau mokymus ir įkūrėme atriumą parapijos namuose. Norėjau pirmiausia savo vaikams šios katechezės. Man nuostabu, kai atėję į bažnyčią maži vaikai dalinasi vienas su kitu tuo, ką patyrė atriume, prisimena liturginių reikmenų pavadinimus ir jų simboliką. Gera matyti ir girdėti vaiką, piešiantį ant grindų ir giedantį: „Dievo meilė tokia didelė...“
Asta: Mano trys mergaitės lanko šias katechezes ir visad laukia trečiadienio. Parėjome sykį su vyru po šv. Mišių namo ir nustebome radę vaikus žaidžiančius šv. Mišias – tai jie išmoksta Gerojo Ganytojo katechezėse.
– O jaunimas ką veikia, turite veiklų ar tik Sutvirtinimo grupėje susitinkate?
Ieva: Mėginame susitikinėti vakarais, planuojame ir kitus pakviesti į jaunimo vakarą. Sekmadienio 12 val. Mišios skirtos jaunimui, per jas giedame jaunimo chorelyje, skaitome skaitinius. Dalyvaujam Kaišiadorių jaunimo centro organizuojamose vasaros stovyklose, o vaikų stovyklose – savanoriaujame. Važiuojame į Pivašiūnų atlaidų stovyklas. Savanoriaujame per pačią Žolines iškilmę. Šiais metais norėtume surengti savo parapijos stovyklą.
Kamilė: Mano beveik visi klasiokai lanko pasiruošimo Sutvirtinimui grupę. Šie susitikimai labai suvienija. Neseniai prieš matematikos pamoką jaudinomės dėl būsimo savarankiško darbo, tai visi sustojome ratu ir meldėmės Tėve mūsų. Taip stipru! Pirmą kartą taip sugalvojome ir net tie klasiokai, kurie nesiruošia Sutvirtinimo sakramentui, ir jie prisijungė prie maldos.
– Mačiau jūsų parapijos internetiniame puslapyje, kad turite galingą pastoracinę tarybą. Kaip ji veikia?
Virginija: Parapija suskirstyta į mažus teritorinius vienetus, už kuriuos atsakingi tarybos nariai. Miesteliui atstovauja trys nariai, ir aplinkiniai kaimai turi po savo atstovą. Taip sugalvojo buvęs klebonas Rolandas Bičkauskas. Paprastai tarybos nariai yra renkami, žmonės surašo pasiūlymus, paskui išrenka balsuodami. Taryba renkasi kas ketvirtį, prieš atlaidus susitinkame jų organizuoti, pasidalinti pareigomis, aptarti eigą, atlikti remonto ar dekoravimo darbus. Prieš kalėdojimą tarybos nariai aplanko savo teritorijos žmones, praneša apie kunigo atvykimą ir palydi kunigą. Gražiai sugyvename, vienas kitam padedame.
– Ten pat labai detaliai aprašyta miestelio, bažnyčios istorija, visos bendruomenės veiklos, – kaip puslapis tapo toks informatyvus?
Virginija: Kunigas Rolandas tuo rūpinosi, bendravo su istorikais. Jis tęsė dar ankstesnio klebono Gintauto Jančiausko pradėtą leisti parapijos laikraštį, vieną puslapį visad skirdavo miestelio istorijai, kadangi mūsų bažnyčią ir miestelį fundavo net kelios Pacų kartos, tad yra apie ką papasakoti. Visi parapijiečiai galėjom susipažinti nuosekliai su savo apylinkių istorija.
– Įdomu, kad laikraščiai jau nebėra populiarūs, o jūs leidžiate ir skaitote!
Virginija: Taip, nuo 1999 m. leidžiame Jiezno parapijos žinias ir spausdiname Prienų spaustuvėje. Laikraštį išlaiko patys parapijiečiai, nes visi jo laukia, dalijamas bažnyčioje, o pašto darbuotojai nemokamai išnešioja po kaimus. Yra ir rajono laikraštis, bet šitas mūsų – Jiezno parapijos!
Roma: Mūsų senesni žmonės neturi interneto, tai apie savo parapijiečių įvykius tik iš laikraščio ir sužino. Bendrystė labai svarbi. Ir žinios: čia ir šv. Mišių laikas, ir liturginis kalendorius... Laikraštis pasirodo kartą per mėnesį 1000 egz. tiražu, mat parapija apima ne tik Jiezną, bet ir 47 aplinkinius kaimus, šiuo metu priklauso per 2 tūkst. parapijiečių. Sekmadienį šv. Mišiose dalyvauja apie 200 tikinčiųjų.
Valdas: Galvoju, turim nostalgiją skaitymui, todėl ir skaitom savo laikraštį. Be to, jis yra mūsų istorija, reikėtų pratinti ir vaikus skaityti. Juk būna, kad ir katechetė parašo apie vaikų renginius, pvz., vaikų Velykėlių šventę.
Dovilė: Mes su Ilona dirbame Jiezno slaugos ligoninėje, tai Ilona visada atneša keletą numerių tiems, kurie geba paskaityti. Tarsi pasaulio šviesa jiems, mažai galintiems, mažai judantiems.
Asta: Laikraštyje galima rasti atlaidų aktualijas, nuotraukas. Visiems svarbu, kas kiek suaukojo pinigėlių, jų pavardės surašomos laikraštyje. Žmonės jaučiasi svarbūs. Dažnai galima paskaityti istoriko Vytauto Kuzmicko, tyrinėjančio Jiezno krašto istoriją, straipsnius, ypatingą dėmesį jis skiria partizanų kovoms ir dvarų kultūrai. Dar galima perskaityti mūsų Kaišiadorių vyskupo laiškus. Ir žinote, laikraštėliai būna išgraibstomi. Vieną sekmadienį klebonas net atsiprašė, kad neliko.
Roma: Mūsų dabartinis klebonas Algirdas Akelaitis tik atvykęs į parapiją laikraštėlyje prisistatė, – kaip buvo įdomu paskaityti, geriau susipažinti ir suprasti, kad jis toks pats žemiškas žmogus, kaip ir mes visi. Dabar mūsų referentė Rimantė vis daugiau parašo apie baroką, juk mūsų bažnyčia barokinė!
– O ką vyrai parapijoje veikia?
Mantas: Organizavome žygį Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną kovo 11-ąją, kvietėme jaunimą, besiruošiančius Pirmajai Komunijai vaikus su šeimomis. Ėjome nuo bažnyčios iki Pelekonių piliakalnio apie 12 km. Pusiaukelėje sustojome pasimelsti prie sudegintiems partizanams atminti paminklo. Viena šeima atsinešė dūdmaišį, tai užlipę ant piliakalnio dūdmaišiui pritariant sugiedojome Tautišką giesmę. Žygiai Jieznui – ne naujiena, čia yra šauliai, taip pat mūsų seniūnui svarbi istorija ir Lietuvos istorinės datos, jų proga organizuojami žygiai, bet šitas žygis buvo labiau bendruomeniškas, suburiantis.
– Jūsų bendruomenė jau susigyvenusi nuo seno, ar tam turėjo įtakos kunigai?
Valdas: Yra senų bendruomenės narių, bet yra ir jaunų šeimų su mažais vaikais, kuriuos paskatino klebonas Algirdas. Jis labai žmogiškas ir paprastas.
Virginija: Tarybiniais laikais turėjome garsų kunigą Bronių Buliką, kurį visi mylėjo. Jis buvo tremtinys, rašė knygas, vertėjavo, rinko tautosaką, buvo labai paprastas, pastebėdavo kiekvieną žmogų. Jis šventoriuje palaidotas, ir net mūsų miestelyje gatvė jo vardu yra pavadinta.
Roma: Tais senais laikais jis mokėjo sutarti ir su valdžia, ir su paprastu žmogumi. Jam plaukdavo laiškai iš viso pasaulio. Mano mamytė dirbo pašte ir man kartais leisdavo anspauduoti laiškus: tai man mažytei būdavo nuostabu pamatyti laiškus iš Prancūzijos, Amerikos ir kitų šalių. Pamenu, moteriškė skuba po sekmadienio Mišių šieno grėbti, atsiprašinėja, o jis: „Kvietkeli, Dievulis supranta, kad lietus nepalauks, bėk tvarkytis savo darbų.“
Ilona: Ūkinių prekių parduotuvėje vien moterys dirbdavo, tai kai jos gaudavo prekes, tai jis nueidavo joms padėti iškrauti statybines medžiagas, baldus ir pan.
Roma: Net 24 metus su mumis keliavo kunigas Rolandas Bičkauskas, nepapratai daug padėjęs augti mūsų bendruomenei!
– Kaip bendruomenėje palaikote brolišką meilę?
Dovilė: Galvoju, mūsų bendruomeniškumą palaiko didieji atlaidai, kuriems visi kartu ruošiamės, paskui kartu švenčiame.
Roma: Mūsų bažnyčią globoja arkangelas Mykolas ir Jonas Krikštytojas – švenčiame jų atlaidus, bet gausiausi vasaros pabaigoje yra šv. Roko atlaidai, kuriems krikščionys ruošiasi ilgus mėnesius, planuoja atostogas ir netgi užsako bilietus parskristi į Lietuvą iš svetur.
Virginija: Bažnyčios šoniniame altoriuje yra šv. Roko paveikslas, kuris XIX a. pab. bažnyčios inventoriaus knygoje pažymėtas kaip vienos parapijiečių šeimos dovana. Per pastaruosius metus mūsų Rokas gavo tris votus kaip padėką už stebuklus: vyras sirgęs vėžiu, žmona meldėsi, ir jis pasveiko. Vienos jaunos daugiavaikės šeimos namams sudegus, visi žmonės aukojo ir pinigus, ir drabužius, meldėsi. Sako, kad bažnyčioje leidžia švęsti tik titulinius atlaidus, o kunigas Rolandas kreipėsi į popiežių, ir bažnyčioje yra dekretas, kuriuo išskirtine tvarka leidžiama pas mus švęsti trečiuosius – šv. Roko atlaidus. Iki karantino žmonės netilpdavo bažnyčioje, ruošdavome pakylą lauke ir ten buvo aukojamos šv. Mišios.
Ieva: Taip pat bendruomenėje jau trečius metus sutinkame Naujuosius metus: susirenkame į padėkos Dievui už metus šv. Mišias.
Roma: Graži ir Mykolinių tradicija. Šioje šventėje visada puošyba rūpinasi mūsų žmonių su negalia draugija, jie papuošia mūsų parkelio šalia bažnyčios aplinką. Atlaidų agapės irgi pas mus ypatingos, būna koncertai.
Dovilė: Motinos dieną būna graži šventė – Mamos pyragas. Po šv. Mišių visi renkamės į miestelio Laisvės aikštę šalia bažnyčios, klebonas laimina, vyksta koncertas ir gardi mamų pyragų puota.
– Roma, žinau, kad Jiezno bažnyčioje yra du chorai?
Roma: Kai atėjau čia dirbti, keturbalses Mišias giedodavom, daug choristų buvo, o paskui vis po vieną žvakelę ant suolelio likdavo... Ryškus amžėjimas, bet ir dabar džiaugiuosi. Juk ne kiekvienas pasiryžta kas sekmadienį eiti į bažnyčią. Smagu, kad į jaunimo chorą ne tik jaunimas ateina, bet prisijungia ir jų tėvai. Galbūt sakyčiau, tai yra kartų choras.
– Yra Jiezno paramos šeimai centras, slaugos namai, neįgaliųjų draugija, tai ar dar turi ką veikti Caritas?
Ilona: Prieš Velykas ir Kalėdas vyksta Gerumo akcija, po kurios dalijame maistą sunkiau gyvenantiems. Į slaugos ligoninę kartais žmonės atvyksta nieko neturintys, tai tenka drabužiais ir apavu pasirūpinti. Klebonas aplanko, suteikia Ligonių sakramentą, atneša Eucharistiją, tai Carito savanoriai iš anksto paruošia tam žmones.
Virginija: Aš namuose lankau ligonius kaip individualios priežiūros darbuotoja, tai irgi pakviečiu savo ligoniams kunigą, ypač prieš šventes.
– Atrodo, kad jūs labai mylite savo gimtąjį miestą.
Roma: Man Jieznas yra nuostabi vieta gyventi, nes aš čia gimiau, užaugau. Čia daug žalumos...
Ieva: Čia patogi vieta gyventi. Nuo Jiezno viskas arti: iki Alytaus ir Kaišiadorių – pusvalandis, iki Kauno 40 minučių, iki Vilniaus – valanda. Lietuvos kryžkelėje gyvenam.
Valdas: Atvažiuoja jaunimas iš miesto, Sutvirtinimo sakramentui 15 jaunų žmonių ruošiasi ir net iš Vilniaus Pirmajai Komunijai atvažiuoja, nes pasiruošimas vyksta savaitgaliais. O vaikams nereikia rinkti antspaudukų, nes čia visi vieni kitus pažįstam, žinom, kas yra, ko nėra.
– O kaip keliavote savo parapijoje Sinodinį kelią?
Valdas: Mes rinkdavomės po Mišių „kultūrnamyje“, apie 30 žmonių, gal penkios grupelės buvo. Fantazijos daug turėjome, prirašėme daug. Neaišku, kiek buvome išgirsti, bet svarbiausia dalyvauti procese, o kas bus toliau, kol kas neaišku. Pateikėme pasiūlymus, ko norėtume bažnyčioje, ką keistume. Pvz., siūlėme, kad kunigai galėtų tuoktis. Juk mums reikia pavyzdžio.
– Manote, kad pateikėte bažnyčiai pasiūlymus ir kažkas juos dabar turėtų išpildyti?
Roma: Pasikliovėme taisykle, kad nėra neteisingo mąstymo, ir leidome sau kalbėti viską, ką galvojame, bet nežinome, ar teisingai „sumąstėme“...
Valdas: Galbūt Sinodinis kelias labiau mums padėjo patirti bendruomeniškumą.
– Ar norite, kad jūsų vaikai pasiliktų gyventi Jiezne?
Virginija: Mano abu vaikai pasiliko. Manau, kad jaunos šeimos turėtų orientuoti vaikus, kad jie liktų. Juk pagrindas yra šeima. Noriu, kad vaikai tęstų tradicijas.
Valdas: Iš mano penkių vaikų gal kažkuris ir liks. Manau, kad vaikas turi eiti savo keliu ir pasirinkti. Jei vaikas iškeliaus, jausis laimingas, tai ir man bus gerai. Aš esu ūkininkas, bet jei mano vaikai sugebės užsidirbti kitaip ir jausis laimingi, lai jie taip ir daro.
Virginija: Na, jei jie uždirbs kitur pinigus, bet sekmadieniais atvažiuos į Jiezną ir padės išlaikyti bažnyčią, tai tada gerai.
Valdas: Taip, mums reikia taip gyventi, kad kažkas mūsų vaikus čia trauktų ir jie norėtų sugrįžti. Nemažai pakeliavau po Europą, bet dabar esu čia, ūkininkas, ir jaučiuosi savas: čia mano laukai, mano miškas, kur mažiukas augau. O kitur nuvažiuoji – gerai, bet ne sava, turi taikytis. Žodžiu, žmogų iš kaimo išvarysi, bet kaimo iš žmogaus – ne.
Perskaitę pokalbį turbūt paklausite, o kodėl jame nėra klebono? Taip, kunigas klebonas Algirdas Akelaitis sukvietė savo mylimus parapijiečius, išvirė klebonijoje arbatos, prikrovė vaišių ir prigrasęs juos nieko per daug gero neprikalbėti apie jį, sąmoningai išėjo kaip per Sinodą – esą nenori varžyti žmonių drąsiai išsakyti savo mintis. Tai toks pokalbis ir išėjo. Apkabinu visus malonius pašnekovus ir dėkoju už pokalbį.
Projektą iš dalies finansuoja
